Kaip vaikui paaiškinti šio pasaulio kaitą, kad viskas turi pradžią bei pabaigą, kad pačios įvairiausios patirtys, net skaudžios netektys, yra šio gyvenimo neišvengiama dalis? Naujausiame režisierės Jūratės Trimakaitės spektaklyje „Antis, Mirtis ir tulpė“, kuris rodomas Vilniaus teatre „Lėlė“, prabylama apie natūralų reiškinį – mirtį.
Prieš daugiau nei dešimtmetį pasirodžiusi vokiečių rašytojo ir dailininko Wolfo Erlbrucho knyga „Antis, Mirtis ir tulpė“ palietė vaikų literatūrai nebūdingą mirties reiškinį. Šio autoriaus kūryba yra pelniusi pasaulinį pripažinimą: Hanso Christiano Anderseno medalį bei svarbiausią tarptautinį vaikų literatūros apdovanojimą – Astridos Lindgren premiją. Netekties tema kalbantį kūrinį į Vilniaus teatro „Lėlė“ Mažąją salę perkėlė režisierė lėlininkė Jūratė Trimakaitė.
Prancūzijoje gyvenanti ir kurianti lietuvių menininkė jautrią temą analizuojančio spektaklio repeticijose rėmėsi ir sava patirtimi. J.Trimakaitė pasakoja: „kai stačiau šį spektaklį, jis rezonavo su mano pačios patirtimi apie artimuosius, kurie yra išėję. Kas matys vieną spektaklio planą – juoksis, kas matys kitą – nubrauks ašarą.“
Anot režisierės, pasakojamą istoriją ji siekė atskleisti, pasitelkusi gyvenimui būdingą cikliškumą: „Kartos keičiasi: vieni užauga, kiti pasensta. Taip ir atėjo idėja, kad galbūt būtų įdomu spektaklyje pamatytyti kartos pasikeitimą – kaip vaikas užauga, o mama sumažėja.“
Spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“ scenografija, lėlių formos įkūnijo dailininkės idėją sujungti pjesės daugiasluoksniškumą. Spektaklio dailininkė Cerise Guyon pasakoja: „Iššūkiu tapo bandymas susieti mamos ir berniuko bei anties ir mirties istorijas taip, kad jos derėtų tarpusavyje, kad taptų suprantamos ir perskaitomos.
Reikėjo prodyti, kaip mamos ir berniuko personažai tampa scenografija, t. y. erdve ar vaidinimo aikštele mirčiai ir ančiai. Arba, pavyzdžiui, kaip plaukai pasiverčia tvenkiniu, o koja – medžiu. Tokiais atradimais buvo labai įdomu žaisti.“
J. Trimakaitė poreikį suvaldyti skirtingus pasakojimo sluoksnius taip pat vadina iššūkiu: „Yra trys siužeto linijos: anties ir mirties, mamos ir sūnaus bei sodininko, kuris augina su vaikais tulpę, bet tuo pačiu ir prisimena savo praeitį, savo mamą.“
Pasak režisierės J. Trimakaitės, net pačiomis skaudžiausiomis temomis su vaikais reikia kalbėti kaip su asmenybėmis, drąsiai ir atvirai: „Kartais vaikas turi netgi daugiau atvirumo, smalsumo, kurio mes netenkame. Galbūt kai ką gyvenime įgyjame, bet kai ko ir netenkame. Dėl to aš manau, kad vaikas yra asmenybė, su kuria reikėtų bendrauti lygiavertiškai.“
Kaip susidraugauti su mirtimi, ją priimti ir jos nebijoti? Atsakymų į šiuos klausimus ieško spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“ kūrėjai.
Plačiau – reportaže:
