Kultūra

2019.12.20 11:38

Eduardui Balsiui – 100: kokios audros ir jūros siautė jame

Gabija Narušytė, LRT RADIJAS, LRT.lt2019.12.20 11:38

„Aš manau, jis tą jūrą nešiojosi savyje dar iki atvykimo gyventi į Klaipėdą. Sakiau, kad mano tėtis yra tylus žmogus, bet kokios ten audros ir jūros viduj siautė? Tą mes galime išgirsti paklausę jo muzikos“, – LRT RADIJUI sako kompozitoriaus Eduardo Balsio dukra Dalia Balsytė. Penktadienį, gruodžio 20-ąją, vienam didžiausių 20 amžiaus lietuvių kompozitoriui sukanka 100 metų.

Šiandien, gruodžio 20 dieną, minime kompozitoriaus Eduardo Balsio 100-ąsias gimimo metines. Šia proga LRT RADIJAS kalbina kompozitoriaus dukrą pianistę prof. Dalią Balsytę.

– Esate sakiusi, kad tėtis, Eduardas Balsys, sakydavo: „nepadaryk šeimai gėdos“. Svarbiausia, kaip suprantu, jam buvo kūrybinė šeimos tąsa.

– Žmogus, būdamas mažakalbis, namie nedaug moralizuodavo. Tačiau keletas trumpų pasakymų įsiminė ir išliko atminty. Vienas jų – „nepadaryk šeimai gėdos“. Ir tai nebuvo taikyta asmeniškai man ar broliui, bet sau taip pat.

Šeima jam buvo nepaprastai didelė vertybė. Savo darbuose jis taip pat keldavo tą konstantą, kad jo darbai būtų tokie, jog savo šeimai gėdos nepadarytų. Šeima, jo supratimu, buvo labai plati sąvoka – ne tik giminė, bet ir artimiausi žmonės, su kuriais jis bendravo. Juos jis taip pat vadino gimine.

Reikalavimas nepadaryti šeimai gėdos, tarsi reikalavo kokybės. Kokybės darbuose. Ne privačiuose veiksmuose. Dar vienas jo pasakymas buvo: „gerai, laiku ir viskas“. Šis posakis, kad viskas turi būti atlikta gerai, kokybiškai ir laiku, man taip pat yra giliai įstrigęs. Man tai buvo pavyzdys.

– Šie žodžiai aktualūs ir dabar, kai nuolat skubam ir dėl to nukenčia kokybė. Kalbame apie E. Balsį, kaip apie vieną ryškiausių pokario kompozitorių, tačiau jis jums buvo, visų pirma, tėtis. Koks jis buvo tėtis?

– Jo jau nėra su mumis 35 metai. Tai reiškia, kad aš gyvenu ilgiau be jo, nei su juo. Per tą laiką, tuos 35-erius metus, aš labai dažnai bandydavau mintyse sudėlioti jo portretą, kuris kito, gryninosi, nubyrėjo kažkokie nereikšmingi dalykai. Iki šiol aš jo negalėčiau apibūdinti dviem žodžiais, nes jis buvo įvairiaplanis žmogus. Jį mačiau, ne tik darbinėje, bet ir asmeninėje erdvėse, labai visokį. Pagrindinis dalykas, aišku, buvo tas, kad jam namai buvo skirti dviems reikmėms – poilsiui ir darbui.

Tiek poilsis, tiek ir kūrybinis darbas reikalavo tylos. Pagrindinis dalykas, kuomet mąstau apie tėvą, jį prisimenu tylų. Ne niūrų. Susikaupusį. Kuomet jis atsiribodavo nuo kūrybinių minčių, tarsi pagyvėdavo. Draugai jam padėdavo atsipalaiduoti – su jais jis mėgdavo bendrauti. Ne tik namuose. Buvo rengiamos išvykos į gamtą su sportais, futbolais, laužais, žvejojimais ir t.t. Tada mes jį matydavome visiškai kitokį – nepaprastai linksmą, žvalų, šmaikštų. Labai mėgdavo klausyti ir pasakoti anekdotus. Kartais pasakojimą perleisdavo mamai, mat žinojo, kad ji geba geriau tuos anekdotus pasakyti.

Tėtis ir mama buvo geras tandemas. Kalbėti atskirai apie juos man yra sunku. Tardavosi jie labai daugeliu klausimų. Jis ištransliuodavo savo poziciją mamai, o mama buvo tarsi tas ruporas, kuris persakydavo.

Tėtis niekada nesibardavo. Atsimenu juokingą atvejį, kada aš nusižengiau namų tvarkai ir grįžau namo pavėlavusi – ne 10 valandą, o pusę 11-kos. Mama pasakė: „va dabar tai jau aš pasakysiu tėvui“. Man atrodė baisu, nežinojau, kas dabar bus, tačiau kartu ir labai laukiau tėvo reakcijos. O tėtis tepasakė man kelis žodžius: „nu ką, daugiau taip vėlai nebegrįžk“. Toks tas buvo visas pabarimas.

Jo buvimas namie įnešdavo tam tikro susikaupimo ir ramybės, nes mes žinodavome, kad galbūt jisai dirba, galbūt negalima triukšmauti ir galbūt geriau jo netrukdyti, kai jis būna savo kambaryje. Jei tai būdavo Palangoje, jo tėvų namuose, tai gal geriau būdavo išeiti. Tame name jis užrašydavo visa tą, ką jau sugeneruodavo galvoje. Prie fortepijono pasitikrindavo įsivaizduojamą skambesį. Nenorėjome su savo vaikiškais dūkimais tėčiui trukdyti, tad išeidavome iš namų.

Gyva atmintis. Kompozitorius E. Balsys

– Jūsų tėtis yra kilęs iš pajūrio. Absoliučiai marinistas. Jūra jam gyvenime ir kūryboje vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau kūrybiniame laikotarpyje jis gyveno Vilniuje. Ar nebuvo noro persikraustyti gyventi arčiau jūros?

– Kilmė nuo jūros yra kiek išdidinta. Jeigu žiūrėti jo biografiją, jis nedaug laiko prie jūros praleido. Gimė jis Ukrainoje, Nikolajeve. Kuomet atvyko į Lietuvą, kurį laiką gyveno Skuode. Į Klaipėdą persikėlė tik pradėjęs mokytis. Jo mamos buvo tokia valia, kad reikia keltis į Klaipėdą. Jo tėtis gavo darbą Klaipėdos pašte. Taip jis atsirado prie jūros, iš kurios išvažiavo 1945 metais, jau iš Palangos studijuoti į Kauną. Jo neilgame gyvenime tas fizinis buvimas prie jūros tetruko 15 metų. Dar reikia pasakyti, kad nuo 1940-tųjų iki 1945 metų, kuomet jis gyveno Palangoje, dirbo mokytoju Kretingoje. Dviračiu numindavo ten ir atgal. Tad didelę dalį savo laiko jis praleido ten (Kretingoje – LRT.lt).

Aš manau, jis tą jūrą nešiojosi savyje dar iki atvykimo gyventi į Klaipėdą. Sakiau, kad mano tėtis yra tylus žmogus, bet kokios ten audros ir jūros viduj siautė? Tą mes galime išgirsti paklausę jo muzikos. Visa ta ekspresija, kuri buvo jame, o jos tikrai buvo daug, išsiliedavo ne per bendravimą, ne per žodžius, ne per audringus pokalbius, o tai transformuodavosi į kitą materiją – į muzikinius garsus. Tad mes tą jūrą girdime kitame pavidale.

Legendos. E.Balsys

– Ką naujo apie tėvo šaknis galite papasakoti?

– Man visados kirbėjo klausimas: iš kur pas žmogų, kuris augo tarnautojo ir namų šeimininkės šeimoje, atsirado toks nenugalimas potraukis muzikai? Žinojau, kad mama stengėsi lavinti savo tris sūnus, atitraukdavo juos nuo galbūt neapgalvotų veiksmų, namų muzikavimu. Ji užsakydavo natas iš Vokietijos. Fortepijono neturėjo, tai nupirko gitarą ir mandoliną. Subūrė tokį ansambliuką. Palangoje yra dar išlikę tų natų, repertuarų mandolinai ir gitaroms. Bet tai buvo mėgėjiškas mokymas.

Prieš 10-12 metų su manimi susisiekė tėvelio pusseserė, apie kurios egzistavimą aš net nežinojau. Gyveno ji Salantuose. Ji pasakė norinti sudaryti šeimos medį – močiutės, tėvelio mamos – Barbaros Rener šeimos medį. Pamažu besidėliojant šitam medžiui paaiškėjo, kad jos tėvas Johanas Reneris buvo muzikantas. Jis grojo smuiku, vargonavo, buvo mokytojas, mokėjo keletą kalbų: vokiečių, rusų ir šiek tiek lenkų. Tos muzikinės šaknys, šiek tiek peršokusios vieną kartą, subujojo būtent Balsio gyvenime. Keista, ar jis to nežinojo, tačiau ta vokiškumo tema buvo mūsų šeimoje apeinama. Gal tai buvo dar nuo karo metų išlikę neakcentuoti tų vokiškų šaknų.

Aš esu jo klausus, kodėl būtent muzika? Jo atsakymas: „tiesiog norėjau“. „Nebūtų pasisekę muzika, eičiau į architektūrą“, – sakė jis. Johano Renerio atsiradimas visame tame paveikslėlyje man kažkaip padėjo tašką. Nesakau, kad tai yra genetika, tačiau ji taip pat yra labai svarbi. Matau tai ir savo studentuose. Ateina mano buvusių studentų vaikai. Kada jie ateina iš muzikinės aplinkos, jie trupučiuką kitaip suvokia tiek savo pašaukimą, tiek darbo pobūdį, tiek rezultatų siekimą. Vis dėl to ta muzikinė terpė yra gana svarbi. Šitą jaučiu ir aš savo gyvenime.

Kalbėdama LRT RADIJUJE, Dalia Balsytė dėkojo tėvelio mokiniams, ypač Gintarui Samsonui, kuris „buvo tarsi variklis įvairių renginių“, skirtų Eduardo Balsio 100-osioms gimimo metinėms paminėti.

Gyva atmintis. Kompozitorius E. Balsys

Parengė Vismantas Žuklevičius