Kultūra

2019.11.07 18:14

Anapus pulto. Aktorius Vytautas Rumšas – tiesiai šviesiai apie rašytoją Romualdą Granauską

žiūrėkite naujausią ciklo dalį
Ieva Ripinskytė, Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.11.07 18:14

Aktorius Vytautas Rumšas vyresnysis LRT RADIJO įrašų studijoje skaito rašytoją Romualdą Granauską. Kraštietį, vyresnįjį. „Baltas liūdesio balandis“ po mikrofonu – sukirčiuotas, prižymėtas, išbraukytas. Tai nieko tokio – klausytojų patogumui rašytojas aktoriui leido kiek patrumpinti kūrinius.

LRT.lt rubrika „Anapus pulto“ sutelkia dėmesį į aktorius, kurių balsai pas jus atsklinda eterio bangomis. Radijo aktorius. Girdite pažįstamą balsą, tačiau niekaip neprisimenate veido... Kas gi sėdi anapus pulto prie mikrofono? Rubrika „Anapus pulto“ panaikins tą nesmagumą. Kaip randasi radijo teatras, kaip aktorių balsais atgimsta tikroji literatūra – rubrikoje „Anapus pulto“.

Anapus pulto. Vytautas Rumšas: kartais Granauską be ašarų sunku ir skaityti

Granausko kūriny – lyg Žemaitijuo

R. Granausko kūrybos skaitęs daug. Ir dabar, jo 80-osios sukakties metais, su visais personažais ir literatūros kritiku Valentinu Sventicku keliauja per Lietuvą. Skaitymas malonus, lyg mergelei rūtų darželis. Primena aktoriui tėviškę – Žemaičių žemę.

„Rašytojas teisus – kalba formuoja žmogaus pasaulėjautą, būtį, matymą. Kai paskaitau Granausko, jaučiuosi lyg pabuvęs Žemaitijoje. Ir visai nefantazuoju, nekoketuoju – taip yra iš tikrųjų, rimts reikals“, – pradeda žemaičiuoti V. Rumšas. Ir nesiliauja.

R. Granauskas, suprantama, rašo literatūrine kalba, bet per sakinių sąrangą, minties dėliojimą aktorius atpažįsta – lyg „rokoutuos su anou žemaitiškā“.

V. Rumšas yra gavęs 2014-aisiais išėjusio rašytojo leidimą kiek patrumpinti, sutelkti jo kūrinius, kai šis eina susitikti su publika.

Maža to – rašytojas yra asmeniškai paprašęs, kad tik Vytautas skaitytų jo kūrybą. Išskyrė, įvertino. Ne, aktorius apie tai mums, „Anapus pulto“ komandai, neprasitarė – sužinojome iš LRT RADIJO Kultūros laidų režisierės Ingos Tamulevičienės.

Arčiau žemės

Aktorius prisipažįsta mąstąs tarmiškai, žemaitiškai. „Keista, pastaruoju metu, kai saulė eina jau vakarop...“, – įsibėgėja aktorius. „Na, gal dar nelabai...“, – mėginu suturėti. „Ne, ne, viskas savo vietoj, – tikina aktorius. – Dažniau lenda žemaitiška šnekta. Va, ir su sūnum šneku žemaitiškā.“

Vaikystėje kalbėjęs tarmiškai, paskiau jau literatūriškai, aktorius ranka ore brėžią kylančią liniją. Aukščiausiame taške ranka stabteli ir ima leistis (vakarop, su saule): vėl vis daugiau kalbąs žemaitiškai. „Nes jau pri žemis arčiau“, – paaiškina.

Su šviesios atminties R. Granausku yra dalyvavęs vakaruose Rašytojų sąjungoje, Skuode, rašytojo vardo bibliotekoje, Knygų mugėse. Autorius mokėjo bendrauti su skaitytojais, linksmai, nemoralizuodamas ragino saugoti literatūrinę kalbą. Pašiepdavo romanistus debiutantus, mokančius tik 500 žodžių.

Tikra, tikra, tikra

Skaitydamas „Išvarytuosius“, „Šventųjų gyvenimus“ ar „Tris vienatves“ V. Rumšas prisipažįsta be ašarų neapsieinąs. „Koks situacijų pajautimas, kokie žmonių likimai! – stebisi. – Nežinau, iš kur jis gavo šitiek istorijų, bet be didžiulės gyvenimiškos patirties čia neapsieita. Tikra, tikra, tikra...“

Gera kūryba, žiūrėk, – bus vykusi ir ekranizacija. Prisimename Gyčio Lukšo filmą „Duburys“ pagal to paties pavadinimo romaną. Vytautas pasakoja, kaip režisierius nešė parodyti R. Granauskui filmo scenarijų. Rašytojas skaito ir sako žmonai: „Atnešk man arbatos, anam nieko.“

Po kurio laiko – vėl tas pats prašymas. Režisierius nervinasi manydamas, kad scenarijumi neįtiko. Galiausiai R. Granauskas sako: „Lukšai, aš tau niekada neatleisiu... kad tą sceną sugalvojai tu, o ne aš. Dabar daryk su scenarijumi, ką tinkamas“, – dviejų kūrėjų dialogą „įgarsino“ V. Rumšas.

Apie minties materialumą

Žmonės mano, kad kūrinio skaitymas garsiai – kiekvienam įveikiamas. Tačiau vienas skaito ir gali užmigdyti, o kitas, aktoriaus žodžiais tariant, skaitys taip, kad klausytojai ims matyti vaizdinius. „Kuo nuostabus radijas – jis tau duoda kūrybos laisvę. Ir skaitantysis, ir klausantysis yra laisvas kurti vaizdinius“, – sako pašnekovas.

Tada pasiteirauja, ar „Anapus pulto“ komanda tiki minties materialumu. Tikime, ką gi atsakysi. Jis irgi tiki ir papasakoja, kas jam nutikę.

Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Hamletas“ Klaudijus (akt. V. Rumšas) sako monologą, o salės gale už žiūrovų sėdi garso operatorius. „Po spektaklio jis klausia manęs, ar sakydamas tuos žodžius turėjau omenyje vieną konkretų žmogų. Taip, prisipažinau. Įsivaizduojat? Ir kaip tokius dalykus paaiškinti? Mečiau „bangą“ ir jis ją pagavo. Nepaaiškinamas fenomenas, tačiau tikras“, – pasakoja aktorius.

Kaskart per „Hamleto“ spektaklį priešais niurnantį Klaudijų įskyla vandens taurė. Lyg prastos lemties ženklas. Kaip tai atsitinka, V. Rumšas neišduoda. „Nuo minties jėgos“, – sako.