Kultūra

2019.10.21 20:47

Anapus pulto. Aktorius Vytautas Anužis: net ir po šimto metų lietuviai lipa ant to paties grėblio

Ieva Ripinskytė, Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.10.21 20:47

Aktorius Vytautas Anužis, nužengęs nuo visų scenų, nusimetęs visas kaukes ir „įsikūnijimus“ – lyg žaltys odą, vis neatsispiria pagundai užsukti į LRT RADIJĄ – įrašų studijoje savo sodriu balsu įgarsina vieną ar kitą literatūros kūrinį. Sako, malonu, tad tą malonumą nuolat kartoja.

Nauja LRT.lt rubrika „Anapus pulto“ sutelkia dėmesį į aktorius, kurių balsai pas jus atsklinda eterio bangomis. Radijo aktorius. Girdite pažįstamą balsą, tačiau niekaip neprisimenate veido – kas gi sėdi anapus pulto prie mikrofono? Rubrika „Anapus pulto“ panaikins tą nemalonumą. Kaip randasi radijo teatras, kaip aktorių balsais atgimsta tikroji literatūra – rubrikoje „Anapus pulto“.

Kada pirmą kartą sėdo prie mikrofono studijoje, V. Anužis jau nepamena. Tikriausiai dar sovietmečiu. O po didžiųjų politinių permainų prisidėjo prie ekonominio šešėlio didinimo – Klaipėdoje įgarsino piratinius filmus.

Toks buvęs metas. V. Anužis skaito daug, o smagiausia jam skaityti gerą poeziją ir gražias klasikines pasakas. Kodėl jį taip žavi skaitymas įrašų studijoje – niekada savęs neklausė. „Tiesiog „įkrenti“ į tą medžiagą, konstruktyviai mėgini surasti joje ką nors savo patirčiai, pažinimui. Būna, susijuoki, o būna – susigraudini“, – atvirauja LRT.lt pašnekovas.

Jam svarbus ir ryšys su LRT RADIJO Kultūros laidų režisiere Inga Tamulevičiene. „Jau daug metų dirbame kartu. Tai svarbus mano gyvenimo žmogus, su kuriuo mus sieja profesinė draugystė. Jei to nebūtų, ko gero, atsirastų šiokia tokia tuštuma“, – svarsto V. Anužis.

Dabarties herojus – mušeika

Prašau aktoriaus prisiminti vaidintus personažus, „fantomus“, kurie labiausiai tiktų šiam – begalinės skubos – laikui. Prašau vildamasis, kad vėliau aktorius ką nors pakalbės to personažo balsu, ištars kelias vaidmens eilutes. Tačiau pokalbis nuveda truputį kitur.

Pirmiausia V. Anužis pamini, jo manymu, amžinąjį herojų – Karalių Lyrą. „Didžiulė nuodėmė, nuopuolis, puikybė... Yra jos suvokimas, išpirkimas, susitaikymas ir ėjimas ten, iš kur niekas negrįžta. Šis personažas tinka visiems laikams“, – sako pašnekovas.

Lyro vaidmenį jis sukūrė 2015 metais Lietuvos rusų dramos teatre, spektaklį režisavo Jonas Vaitkus. Po daugiau kaip trijų dešimtmečių aktorius vėl vaidino rusų kalba. Manė sudegsiąs iš gėdos – ir dėl kalbos, ir dėl teksto sudėtingumo, apimties, poetinės struktūros. Tačiau vis žinome, kad V. Anužiui viskas puikiai pavyko, sukūrė vieną ryškiausių gyvenimo vaidmenų.

O personažas, kurio lūpomis kalba išmintis ir kurio šiandien labai trūksta, yra vokiečių rašytojo ir dramaturgo Gottholdo Ephraimo Lessingo Natanas Išmintingasis.

„Didžiausia Natano išmintis – konflikto atsisakymas, ėjimas į susitaikymą, nuolankumą, gailestingumą ir gerumą. Ir priėmimą visko, ką duoda Aukščiausiasis“, – sako V. Anužis. Nataną Išmintingąjį aktorius vaidina Gintaro Varno režisuotame spektaklyje Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

G. E. Lessingas anaiptol nebuvo dievotas, tačiau nuolankumas ir susitaikymas, šiuo metu pamirštos krikščioniškosios vertybės, aktoriui atrodo amžinos. „Dabar manome, kad geresnis tas, kuris stipresnis. Tai – mūsų laiko herojus. Bet juk tai mušeika“, – stebisi Nacionalinės premijos laureatas.

Kai kurie šių dienų herojai taip pat skelbia, esą visa, kas jauna ir nauja, – besąlygiškai gera. „Anaiptol taip nėra. Jauna ir nauja gali būti labai bloga. O sena gali būti tikras gėris“, – įsitikinęs pašnekovas.

Lieka tik kumštis ir liežuvis

Šiuo metu V. Anužis skaito Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) laiškus diplomatui Petrui Klimui (1891–1969). Patyrusio skaitovo uoslė sako, kad tokiems tekstams reikia deramo pasiruošimo, nes kalbos struktūroje ir leksikoje – tarmybėse, svetimybėse – slypi nemaža pavojų.

„Archyvinis“ tekstas V. Anužiui pasirodė labai gyvas ir šiandien aktualus. „Iš dr. Vaižganto gavau patvirtinimą, kad žmonija serga Alzheimeriu. Lipa ant to paties grėblio ir nuolat gauna į kaktą. O atminties praradimas, kaip žinome, veda į silpnaprotystę“, – teigia aktorius.

Dabar skaitomi Tumo laiškai liudija, kad lietuviai nesimoko iš savo klaidų, neatsimena, kas buvo 19 amžiuje, net pamiršta, kas įvyko prieš 20–30 metų.

„Mušasi, daužosi... Nėra atminties – nėra proto. Klausiame, kodėl kitos tautos geriau gyvena. Nes viską lemia atmintis, mokymasis, išmoktos pamokos. Gal dar duota ir iš viršaus, kad turėtum galių tai suvokti. O jei esi neprotingas, belieka tik kumštis arba liežuvis. Ir bloga valia“, – optimizmu netrykšta tituluotas aktorius.

Ką daryti, kad tokie autoriai kaip Vaižgantas ar Žemaitė būtų vertinami ir skaitomi, V. Anužis nežino.

„Užduotis ne iš lengvųjų. Tačiau turime tik juos – jokių kitų neturime: Vaižgantą, Žemaitę, Justiną Marcinkevičių. Nevalia jų dergti, menkinti. Turime juos praplėsti savo išmanymu. Turi būti visai kita pozicija, o ne ta, kai jaunieji literatūrologai mėgina iškelti savo personą, menkindami mūsų kūrėjus“, – pikta aktoriui.

Vaižganto „Laiškai Klimui“ netrukus atkeliaus į LRT KLASIKĄ ir bus laida „Vakaras su knyga“.

Anapus pulto. Literatūros kūrinius įgarsinantis Vytautas Anužis: padaryti, kad Vaižganto ar Žemaitės klasika skambėtų šiandien – sunki užduotis