Šį sykį pristatysiu dvi lietuvių autorių poezijos knygas. Abi jos buvo ir lauktos, ir kartu netikėtos. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleista Alvydo Šlepiko rinktinė „Mano tėvas žūsta“ daugeliui tarsi priminė, kad autorius – ne tik prozininkas, bet ir vienas įdomiausių ir geriausių lietuvių poetų. Ta pati leidykla išleido ir rašytojos, menininkės Vaivos Grainytės pirmą poezijos knygą „Gorilos archyvai“. Gandai apie būsimą Vaivos poezijos knygą sklandė keletą metų, bet vis kažkas nutikdavo, o galbūt ir pati autorė vis atidėdavo knygos leidybą.
Alvydas Šlepikas, „Mano tėvas žūsta“
Alvydas Šlepikas yra dviejų (tik dviejų!) poezijos knygų autorius: „Taika tavo kraujui“ buvo išleista 1997 metais, o „Tylos artėjantis“ – 2003-iaisiais. Jis, kaip bendraautoris, skelbė savo kūrybą antologijoje „Svetimi“, pasirodžiusioje 1994, ir slapyvardžiu Svetimi pasirašytame poezijos rinkinyje „Po 20“ (2014).
Ši nauja knyga – rinktinė, kurioje publikuojami tekstai iš abiejų autoriaus knygų ir iš antologijos. Knyga sudaryta ne pagal chronologiją, bet, kaip rašoma jos viršelyje, „pagal vidines sąsajas ir būtinybes“. Joje esama ir naujų eilėraščių. O senieji, pasak autoriaus, beveik visi buvo pataisyti, kai kurie beveik perrašyti.
Pirmas įspūdis apie knygą „Mano tėvas žūsta“– labai stiprus. Pradėjęs skaityti pasijunti lyg į tvankų ir ankštą lietuvių poezijos kambarėlį, šiuo metu labiau susirūpinusį asmeninių bėdų nagrinėjimu, nuoskaudomis, traumomis arba formaliais eksperimentais, būtų įleista gaivaus vėjo.
Šlepiko poetika atpažįstama iš karto – tai ekspresionistiškas, intensyvus kalbėjimas, eilėraštis tarsi išsakomas vienu ypu, tik stabtelint įkvėpti oro: „kur motina jo / kodėl paliktas vienas prie medžio / dabar jau nebėr ano klevo / išdalintas pieštukais, skalom, taburetėm / išblaškytas, išskaidytas, tolimas // vakaras mėlsta, pirštai / kabinasi už tiršto rudenio oro / patys už savęs, patys save saugodami.“
Kiti tekstai – rimuoti, labiau primena klasikinę lietuvių XX a. antros pusės–XX a. pabaigos poeziją, jie patenka į platų lauką tarp Venclovos, Marčėno, Jonyno ir Parulskio (nes ir tų, ir tų intonacijų esama). Tik šie rimuoti tekstai gal labiau sąmoningai „nužeminami“, lyrinis patosas arba sausoki aprašymai pertraukiami šnekamosios kalbos intarpų, sąmoningai šiurkščių frazių:
„Tyli durų spyna, o už durų koridoriai tyli – / Tuščiame kambary, tavo lovoje dieviškai tuščia. Melsvame butely tyli džinas. Prabiltų – užmuščiau. / Klaikiai gaila savęs, girtas protas prabyla: „Debile, // Kalk ramiai, juk pasaulis negriūva.“ Bet griūva / Mano kūnas, pradrėkstas tylos atsuktuvo.“
Trečias knygos sluoksnis, jam priklauso ir daugiausia naujų eilėraščių, – labiau eksperimentinis: autorius tarsi atsisako poetiškumo, eilėraščio pasakojimą konstruoja iš trumpų, kapotų sakinių – teiginių. Eilėraštis suabstraktėja, tampa savotišku rebusu ar užšifruotu pranešimu. Tai asociatyvi, fragmentiška poezija, kuria ieškoma naujos kalbos. „Pirmas žodis yra vėjas. Jis sūkuriuoja visur. Jis klausosi. Rūke būtina rasti salas. Jos be salės. Vėjas yra kardas. Aš esu sąskaita.“ („Geležys“, p. 72).
Esama ir keturvėjiškų, labai ekspresyvių tekstų. Iš naujų eilėraščių paminėtinas eilėraštis „Tebūnie ruduo!“, parašytas su vitmenišku užmoju ir vaizduote, taip, kad „ekspresionistai / Vartos kapuos“ (p. 91). Su tekstais eksperimentuojama ir grafiškai – štai eilėraštis be pavadinimo, esantis 140 rinktinės puslapyje, savo forma primena virveles ar upės srovėje išsidriekusias žoles.
Kai kur šie naujoviški eksperimentai nepasiteisina, skaitytojas, bandydamas sugaudyti gana silpnus asociatyvinius ryšius, gali sutrikti ir nežinoti, kaip tekstą atrakinti.
Bet visada galima sugrįžti prie galingųjų, savo vaizdinija nukertančių tekstų – vienas jų davė ir pavadinimą šiai rinktinei. Juose ryškėja archetipinės tėvo, motinos, sūnaus figūros – jos galingos kaip dievybės, didžiulės, užstojančios dangų, bet kartu ir pažeidžiamos, žmogiškos. Jos tiesiogiai susijusios ir su gamta, aplinka, neatsiejamos nuo jos: „mano tėvas žūsta / mano tėvas žūsta / verkiau / netikėdamas / anapusio upėmis / (...) didžiuliai juodi šapalai / lėtai nardė / tamsiuose dangaus / duburiuos“ („Mano tėvas žūsta“, p. 30).
Alvydo Šlepiko poezija, jei taip galima apibūdinti, – judri, joje šokamas amžinas šokis: nebūtis ardo būties pamatus, o pro tuos griuvėsius vėl stiebiasi, auga nauja gyvybė. Tas kūrimo ir naikinimo sūpynes gena nepažini jėga ar Dievas, o šiam procesui įvardinti pasitelkiami tiek mitologijos, tiek pasakų įvaizdžiai, tekstai tampa ritualizuoti – skamba lyg užkeikimai ar užkalbėjimai. Toks yra ir vienas geriausių knygos eilėraščių „Užkalbėjimas“: „viskas tegrįžta atgal – gyvate ligas pasiimki / viskas tegrįžta atgal – nuovargį vore išgydyk / viskas tegrįžta atgal – kate paimki silpnumą /viskas tegrįžta atgal – grife atryki sveikatą“ (p. 54).
Kartu Šlepiko eilėraščių lyrinis subjektas – tikras Protėjas: nuolat kintantis, pereinantis iš vienos būsenos ir formos į kitą, sunkiai apčiuopiamas, gaivališkas. Jis nuolat ieško gyvybės: „Turėtų, juk turėtų būti kažkas daugiau – / koks nors drėgnas ir šiltas, dar gyvas / nesusintetintas elementas – / kuris visada prasisunkia pro suglaustus knygų puslapius / prasismelkia pro daiktų luobą / liejasi iš pamirštų fotografijų, sudilusių peilių – / kuris visada dabar“ („Karoliniškių elegija“, p. 89).
Tiksliausiai knygos pojūtį ir temas turbūt apibūdina į viršelį iškelto naujo eilėraščio „Flamingai sniege“ paskutinės eilutės: „Baisu, kad visa tai niekada nesibaigs. / Baisu, kad tai pasibaigs.“ Ir nieko čia daugiau nebepridursi.
Vaiva Grainytė, „Gorilos archyvai“
Vaiva Grainytė dabartiniam žiūrovui ir kitų medijų vartotojui labiau žinoma kaip 6 tarptautinius apdovanojimus Europoje pelniusios operos „Geros dienos!“ (2013) libreto autorė ir performanso-operos „Saulė ir jūra“, Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje šiemet pelniusio „Auksinį liūtą“, bendraautorė (kartu su Lina Lapelyte ir Rugile Barzdžiukaite).
Tačiau ji taip pat parašė vieną įdomiausių lietuviškų kelionių knygų – 2012 m. pasirodžiusius „Pekino dienoraščius“. Mano kuklia nuomone, tai iki šiol neperspjautas lietuviškos kelioninės eseistikos pavyzdys – poetiška, ironiška, pilna netikėtų pastebėjimų, drąsiai ir įdomiai parašyta esė knyga.
Tai, kad Vaiva Grainytė rašo ir poeziją, daugumai skaitančiųjų lietuvių literatūrą nebuvo paslaptis – jos eilėraščiai ne kartą publikuoti kultūrinėje spaudoje. Kodėl knyga pasirodė tik dabar – galima spėlioti ilgai. Galbūt neįprasti Vaivos eilėraščiai niekaip nesidavė įspraudžiami į leidyklų ir jų redaktorių bei recenzentų rėmelius, o gal paprasčiausiai nebuvo atėjęs laikas.
Pati autorė šį rinkinį vadina kūrybine archeologija – „kelis dešimtmečius rašyti eilėraščiai galiausiai buvo peržiūrėti, surūšiuoti, atrinkti ir inventorizuoti.“ Laimė, knyga nepalieka inventorinio žurnalo ar nuobodaus archyvo įspūdžio. Jau patys pirmieji tekstai avangardiškai spiria į dantis. Nesusilaikysiu nepacitavęs jau daugelio nucituoto antrojo knygos teksto. Kad pajustumėt:
„Koks bjaurus kunigaikštis yra saulė.
Jis, visų pirma – nutukęs,
ūsuotas,
jo delnai – įkyrūs sekliai, nenuilstantis malūnų
fechtavimasis.
Veidas – tai milžiniška seniūnija,
burna – įkaitę pamišę gaidžiai, raudona fosilija.
Saulė yra bjaurus!
(„Saulės išvaizda“, p. 7)
Vaiva turbūt iš prigimties siurrealistė – atrodo, kad tai natūralus jos mąstymo būdas, kad ji kitaip tiesiog negali. Daugelio palyginimų, metaforų ir apibūdinimų šviežumo, manau, pavydėtų ne vienas ir ne du poetai. Cituoti galima praktiškai pirmą pasitaikiusį tekstą: „Termometras – tas Celsijaus pasiuntinys, išdykusi makaka, gyvsidabrio karvelis – / iš pažasties rūsio parneša blogų naujienų...“ („38“, p. 26)
Poetė – anaiptol ne lyriška, greičiau atsainoka, bet smalsi stebėtoja, kuriai rūpi viskas, tiek „buljonas iš vištos“ ar besiritinėjančios po balkoną kirmėlės, tiek Europos miestų geografija ar tai, kad „žvaigždės pilnos bakterijų“. Pasaulis „Gorilos archyvuose“ neskirstomas į mikro- ir makropasaulius, nerūšiuojamas pagal dydį, nors įvairius išvardijimus (dažniausiai primenančius Renesanso ir baroko autorių pasismaginimus ar tą patį Fransua Rablė) autorė labai mėgsta.
Knygoje žaidžiama ne tik metaforomis, bet ir gramatika, sintakse, beveik visais kalbos ir žodžio lygmenimis. Ir tas žaidimas neatrodo apskaičiuotas ar „išstenėtas“ ir iškentėtas iš reikalo. V. Grainytė – tokia pati gaivališka poetė kaip A. Šlepikas, tik visiškai „atsikabinusi“ nuo lietuvių poezijos (ir apskritai nuo poezijos) tradicijos. O pačią kalbą ir įvairius jos registrus – nuo pakilaus ir tautosakiško iki ironiško ir medijų naujakalbės – įvaldžiusi virtuoziškai.
Net nebandysiu autorės su kuo nors rimčiau lyginti – nors į galvą ateina tiek keturvėjininkai ir dadaistas Pranas Morkūnas, tiek daiktiškumo ir sąrašų ironijos mėgėjas Stasys Jonauskas ar primityvistas-naivistas Gintautas Dabrišius.
Taip sakau todėl, kad V. Grainytės eilėraščiai yra tyčia ar apgaulingai (nepaisant įvaizdžių ir metaforų fantasmagorijos) tiesmuki ir naivūs. Daugelyje jų sunaikinamas linijiškumas ir perspektyva ir skaitydamas matai margą kilimą. Kartais tai tiesiog plokščias kilimas, bet kituose tekstuose drąsesni sugretinimai ir absurdizmai įskelia kibirkštį, pažadina vaikišką matymo naujai, kitaip, šviežiai džiaugsmą. O tokio džiaugsmo poezijoje aš tikrai pasiilgstu – kai autorius nesistengia paskandinti tavęs savo buities rūpesčiuose, kančioje ar asmenybės sutrikimuose, o rodo savo pasaulį ir pasaulį apskritai – entuziastingai, neslėpdamas nei tamsos, nei šviesos.
Žinoma, V. Grainytė nėra iš medžio iškritęs genijus, svaidantis metaforų kibirkštis, – jos poezijoje puikiai atsispindi ir šiuolaikinio pasaulio problemos (tiek politinės, tiek socialinės, tiek gamtosaugos), ir aktualijos: „Pasižiūrėkit, kaip Gazos ruože kraujuoja avys / o Dievo Marija turi plotą / su paukštužėliais ir labai gražiais krūmais.“ Esama ir „kelioninių“, klajokliškų tekstų, maloniai primenančių „Pekino dienoraščius“.
Atskiro susižavėjimo žodžio verti knygos skyrių epigrafai – jie tokie pat keisti ir netikėti, kaip ir eilėraščiai: citatos iš karelų pasakų, iš Ernsto Theodoro Amadeus Hoffmanno, Henry Davido Thoreau, Rolando Bartheso ir t. t.
Ak, ir taip – viena dailiausių poezijos knygų šiemet, malonu ir skaityti, ir vartyti. Komplimentai dailininkui Jurgiui Griškevičiui.
