Vilniaus pakraštyje gyventojai pasijuto atskirti nuo miesto. Gatvės čia sunkiai išvažiuojamos ir neapšviestos, tamsoje mokiniai eina į mokyklą. Savivaldybė aiškina, kad gatvės čia įrengtos be techninio projekto, todėl jų sostinei prižiūrėti nepriklauso. Gyventojai sako, kad moka mokesčius, o jokios naudos nesulaukia.
Gurelių gyvenvietė Vilniaus miesto dalimi tapo dar 1996 metais, tačiau čia gyvenantys žmonės piktinasi, kad į sostinę nepanašu. Gatvės sunkiai išvažiuojamos, automobiliai negali prasilenkti, nėra šaligatvių, gatvės neapšviestos. Ir tokiomis sąlygomis vaikai keliauja į mokyklą.
„Mašinas čia pasistato, vaikai per pievas, per buzas į darželius“, – piktinasi rajono gyventojas.
Senbuviai pasakoja, kiek per dešimtmetį savo jėgomis aplinką aptvarkė, tiek ir liko. Gyventojai sostinės valdžios asfalto net neprašo, jiems pakaktų, kad gatvės būtų bent prižiūrimos.
„Nėra apšvietimo, nėra kelkraščio, nėra minimalios [infrastruktūros], kad vaikai galėtų patekti saugiai į autobusų sustojimą“, – sako Gurelių gyventoja Pranutė.
Čia gyvenantys žmonės savivaldybę iš pradžių atakavo su prašymais, vėliau su skundais. Tačiau rezultato kaip nėra, taip nėra.
„Dabar reikia spręsti problemą, dabar neišvažiuoja žmonės, o ne po mėnesio. Gavom atsakymą, kad nepriklauso mums šitai“, – teigia rajono gyventoja.
Gureliuose vienas po kito dygsta namai, driekiasi naujos gatvės, joms suteikiami pavadinimai, tačiau savivaldybė sako, kad šis turtas ne jos.
„Pavadinimas suteikiamas parengus detalųjį planą, atsiranda suplanuotos gatvių linijos, suteikiami joms ir pavadinimai. Tai pavadinimas dar nereiškia, kad tai yra gatvė“, – aiškina Vilniaus miesto savivaldybės atstovas Arūnas Visockas.
Kiekvienas Gurelių naujakurys savivaldybei moka infrastuktūros įmokas. Savivaldybė tvirtina, kad surinktų mokesčių fondas dar nėra toks, kad būtų galima planuoti didelius darbus.
„Savivaldybė prižiūri, savo balanse turi tik pačią Gurelių gatvę, kuri yra ir prižiūrima, greideriuojama, papildoma biriomis medžiagomis. O kitos gatvės – jos yra formaliai turbūt įrengtos kažkaip pačių statytojų, nerengiant techninių projektų, nesprendžiant vandens problemų, susisiekimo ir kitų komunikacijų. Todėl savivaldybė ir neprižiūri tų gatvių“, – teigia A. Visockas.
Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas Mindaugas Statulevičius aiškina, kad gatvės ir susisiekimo tinklai yra vystomų projektų ašis. Jei tai didelio masto projektas, pavyzdžiui, gyvenvietės vystymas, tuomet viskas prasideda nuo techninio projekto rengimo, kur ir numatoma visa infrastruktūra. Taip susiformuoja ir atsakomybės, kas kokį turtą turės prižiūrėti. Tačiau pasitaiko, kai žmonės susivilioja pigesniu sklypu, prie kurio nėra jokios infrastruktūros ir tikisi, kad ilgainiui miestas iki jo sklypo išsiplės.
„Apie infrastruktūrą pagalvojama truputį vėliau arba manoma, kad štai, susidarys kritinė masė žmonių, gyventojų, tada mes susimesime pinigus ir galėsime investuoti, galėsime nusitiesti kelius, tinklus pasidaryti, komfortą susikurti, o dabar truputį pakentėsim. Tai tas truputį pakentėsim kartais trunka 3 metus, kartais trunka 13 ar, neduok dieve, 30 metų“, – tikina jis.
Gurelių gyventojams vystytojai siūlo ieškoti glaudesnio kontakto su savivaldybe ir prie gatvių sutvarkymo dėtis lygiomis dalimis. Šiuo metu veikia atitinkama 50/50 programa, kuri ir yra skirta panašioms problemoms spręsti.
