„Ne bet kas nori ir ne bet kas dalyvauja diplomatiniame gyvenime, šeimoms tai tikrai yra didelis iššūkis“, – sako 44-erių viešųjų pirkimų specialistė Kristina Samuilienė, kartu su diplomatu vyru, šiuo metu Pietų Korėjoje dirbančiu ministru patarėju ambasadoje, ir trimis vaikais gyvenanti, kaip ji pati sako, kiek klajoklišką gyvenimą. Dėl vyro darbo specifikos ir nuolatinių rotacijų į skirtingas šalis šeimai kas kelerius metus tenka keisti gyvenamąją vietą ir jaukintis naujus namus. Šeimos gyvenimo sąraše – Rusija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Kinija ir Pietų Korėja.
Kaip pasakoja Kristina, su vyru likimas suvedė Vilniaus universiteto (VU) folkloro ansamblyje „Ratilio“. „Aš gyvenau Šnipiškėse, studijavau Filologijos fakultete, o jis studijavo tarptautinius santykius ir gyveno Didlaukyje. Tad jo autobusas visada buvo pakeliui pro mano namus“, – tęsia ji.
Po pažinties ir vestuvių diplomatas vyras gavo pirmą savo darbo paskyrimą į Maskvą, ten šeima gyveno beveik ketverius metus.
„Aš buvau ką tik įstojusi į magistrantūros studijas, kai mes išvažiavome į Maskvą. Ten gimė pirmasis sūnus, su antruoju išvažiavau jo besilaukdama. Tada grįžome į Lietuvą, pabuvome labai trumpai ir vyrą pasikvietė įkūrinėti ambasados Azerbaidžane, Baku. Ten gyvenome trejus fantastiškus metus“, – dėsto pašnekovė.
Po to šeima grįžo į Lietuvą, Kristina grįžo į gimtinę besilaukdama trečiojo vaiko, tad čia jie nusprendė pasilikti kiek ilgiau, trejus metus.
„Tuomet išvažiavome į Minską, Baltarusiją, po to į Kiniją, Pekiną. Čia pabuvome beveik dvejus metus, kol nepasiūlė vyrui atvažiuoti ir įkūrinėti ambasados čia, Seule“, – pasakoja Kristina, su kuria kalbamės vienoje iš Pietų Korėjos sostinės kavinių.
Kol šeima gyveno Baku, vaikai buvo maži, lankė darželius, o Minske ėjo į pirmą tarptautinę mokyklą. Šeima nenorėjo, kad vaikai šokinėtų iš vienos mokymosi sistemos į kitą, tad grįžus iš Minsko nusprendė juos leisti į tarptautinę mokyklą Vilniuje. Čia jie mokėsi anglų kalba, bet turėjo ir lietuvių kalbos pamokas. Vėliau sekė mokymasis anglų kalba tarptautinėse mokyklose Kinijoje ir Pietų Korėjoje.
„Buvo labai griežta tvarka: pirma–antra klasės, jei tik tai įmanoma, turi būti lietuvių kalba, kad gautum pagrindus, kad nebūtų vėliau nesiorientavimo apie savo kalbą ir nemokėtum jos. (...) Mūsų vaikai tikrai fantastiškai mokėsi tą lietuvių kalbą ir nėra taip, kad jie kažko nesuprastų. Aišku, dabar jau kai rašo, šneka, tu jauti (skirtumą – LRT.lt), nes nesvarbu, kad namuose šneki lietuviškai, jie vis tiek didžiąją dalį dienos praleidžia anglakalbėje aplinkoje. Draugai visi kalba angliškai ir jie natūraliai namie tarpusavyje šneka angliškai. Su draugais lietuvaičiais, su kuriais jie buvo Pekine, dabar susiskambina ir žaidimus žaidžia angliškai“, – atskleidžia pašnekovė.
Anot Kristinos, jos vaikai kiek romantizuoja Lietuvą, nes jiems laikotarpis čia, tie keleri metai tarp rotacijų, buvo aukso amžius.
„Lietuvoje jie galėjo daryti viską – lankė būrelius, muzikos mokyklą, baseiną, vyresnėlis lankė sportinius šokius. Visą laiką buvai veikloje, viskas buvo arti ir prieinama. Išvažiavome į Pekiną ir viskas nutrūko. (...) Kaštai, jei nori, kad visi vaikai kažką lankytų, ten pasidaro nelabai adekvatūs“, – sako ji.
Patirtys garsioje Seulo mokykloje
Paprašyta papasakoti apie patirtis skirtingose mokyklose, pašnekovė teigia, kad viskas kiekvienoje mokykloje priklauso nuo santykio su mokytoju, ar jam pavyksta užmegzti ryšį su vaiku. Mokykla, kurioje šiuo metu mokosi vaikai, turi ir lietuvių mokytojų, gyvenančių ir dirbančių čia, Seule.
„Mokykla, į kurią mes papuolėme, yra garsi pasaulyje – Seoul Foreign School. Be galo konkurencinga, visi mokiniai labai tarpusavyje varžosi. Ten turi būti tobulybė, gajus perfekcionizmas, turi būti pats geriausias, tavo balai turi būti patys geriausi. Ir tas čia jaučiama, korėjiečiai garsėja kaip be galo stropūs, labai į akademinį mokslą orientuoti vaikai. Ir tėvai, visų pirma, daro didžiulį spaudimą tam, kad jie būtų patys geriausi, šauniausi, nes po to dauguma nelieka čia, išvažiuoja studijuoti į JAV, o ten yra visiškai kitokia vertinimo sistema“, – dėsto ji.
Jei nori su draugu korėjiečiu susitikti po pamokų, kaip pasakoja Kristina, tai padaryti be galo sunku, jis visada užsiėmęs, praktiškai niekada neturi laiko. Kas, pasak lietuvės, šiek tiek kelia nerimą – visą laiką skatinant vaikus mokytis, jie nebeturi socialinio gyvenimo ir įgūdžių. Iš vienos pusės, esi akademiškai protingas, iš kitos pusės, socialiai susiduri su dideliais iššūkiais, ypač išvykus mokytis į užsienį.
„Mokykla, vienas korepetitorius, kitas korepetitorius, tai jam golfas, jodinėjimas, tenisas, muzika, dailė ar anglų, prancūzų kalbos pamokos… Beveik visus dalykus, jei nori iš tikrųjų gerai mokytis, reikia lankyti ir papildomai. Jų tikslas išvažiuoti į JAV ir jie renkasi ne kažkokius nišinius universitetus, bet TOP10, pačius garsiausius universitetus. Tėvai tam viską atiduoda, mokslams nuo mažens yra taupoma.
Į tarptautinę mokyklą mokytis ateina ne bet kas, čia gali mokytis tik arba turėdamas užsienietišką pasą, arba pragyvenęs užsienyje tam tikrą metų skaičių. Tai tie tėvai žino visą tvarką, jie patys per tai perėję ir mokęsi tokioje tarptautinėje mokykloje, todėl žino, kaip viskas veikia. Jiems labai paprasta, o mums ne. (...) Net ir tie, kurie nori likti studijuoti čia, Pietų Korėjoje, nerimauja dėl tos pačios konkurencijos, nes vietų yra nedaug, universitetai nori priimti užsieniečių, kad paskleistų apie Korėją gerą vardą, nori turėti įvairesnių studentų“, – apie patirtį garsioje Seulo mokykloje pasakoja Kristina.
Jos teigimu, ši mokykla labai stipri ir sportine prasme, turi laurus skinančias krepšinio, futbolo, tinklinio komandas, tad mokiniai nori patekti į pagrindines komandas, tai – prestižo dalis.
„Jei pasirenki tik sportą ir nekreipi dėmesio į akademinius rezultatus, vadinasi tu nemoki planuoti savo laiko. Jei nori būti pagrindinės komandos nariu, vadinasi, turi užsiimti laiko planavimu tvirtai ir aiškiai. Tau turi užtekti laiko ir sportuoti, ir maža to, kad treniruotės yra po pamokų, tai važiuoji į kitas mokyklas pamokų metu varžytis. O tai, kad tu praleidai pamoką, nereiškia, kad tu turi pasiteisinimą. Turi savarankiškai susisiekti su mokytoju, išsiaiškinti dalykus ir atlikti tuos namų darbus. Tai yra iššūkis ir jie visą laiką stebi, ar tu gali tai padaryti, kiek labai to nori. Tai yra tie patys iššūkiai, su kuriais tu susidursi, kai liksi vienas ir mokysiesi universitete. (...) Po tokio įtempto laikotarpio mokykloje tu esi labai stipriai paruoštas ir pirmieji metai universitete tau kaip atostogos“, – atskleidžia ji.
Nustebino šunų turėjimo kultūra Pietų Korėjoje
Pašnekovė pasakoja, kad atvykus į paskiausią rotaciją – Pietų Korėją – pirmiausia šeima susidūrė ir su iššūkiu rasti viešbutį, kuriame galėtų gyventi su auginama kate.
„Negalėjome patekti į jokį normalesnį viešbutį, nes arba viskas buvo rezervuota, arba su gyvūnais nepriima. Rašo, kad su gyvūnais atvykti galima, bet gyvūnai turima galvoje šunys. Korėjiečiai nelabai mėgsta kačių. Nes net ir vėliau, kai ieškojau nuolatinio būsto, tai nueini su agentu ir sakai, kad mes turime katę, tai pradeda sakyti, kad oj ne, katės mes nenorime, nes sudraskys grindis“, – prisimena Kristina.
Jos teigimu, korėjiečiai iš tikrųjų labai myli šunis, čia egzistuoja absoliuti šunų turėjimo kultūra.
„Pavyzdžiui, prekybos centre yra vedžiojami šunys, jie visi su sauskelnėmis aprengti, turi savus vežimėlius, visi tvarkingai juose sėdi. Už pavadėlių vedžiojami, krepšiuose nešiojami. Yra atskiras kambarėlis šunims pailsėti, atskira erdvė jiems atlikti gamtinius reikalus. Viskas yra paruošta, kad tik tu išeitum su gyvūnu ir jaustumeisi gerai. Šuo yra labai svarbi korėjiečių šeimos dalis, jei neturi vaikų, tai tu tikrai turi šunį“, – dėsto ji.
Pasak lietuvės, vaiką turėti Korėjoje yra be galo brangu: „Pietų Korėjoje turėti tris vaikus (kaip mūsų šeimoje – LRT.lt) yra visiškai normalu. Bet išlaidos vaikų auklėjimui yra milžiniškos“, – teigia ji.
Pašnekovę nustebino ir tradicija į viešumą keliauti su pižama ar nuolatinės kelionės į kalnus.
„Čia yra tradicija nebijoti išeiti į viešumą su pižama, šlepetėmis, nueiti į parduotuvę nusipirkti pieno. (...) Tas buvo Kinijoje, tas yra ir čia. Seulas – miestas tarp kalnų, tai jei esi seulietis, privalai haikinti. (...) Net mokykla turi ėjimo į kalnus grupes“, – sako ji.
Kiekviena rotacija buvo visiškai skirtinga
Lietuvės teigimu, kiekviena diplomatinė rotacija buvo visiškai skirtinga, o šalyse viskas atsiremia į žmones, į ambasadų vadovus.
„Garbė būti šalia jų ir mokytis, nes tai išsilavinę, apsišvietę, apsiskaitę žmonės ir tos patirtys neįkainojamos. Man tie žmonės davė labai daug, nors aš nesu ambasados dalis. Tai visa ta patirtis, kai išvykstame, mano vyrui yra vienoks jausmas, nes jis darbine prasme susiduria su visiškai kitomis situacijomis, su kitais iššūkiais (...). Man, kaip šeimos nariui, kaip moteriai, reikia laviruoti dar kitaip. Stengiesi padaryti taip, kad būtų maksimaliai visiems patogu. (...)
Man labai patinka tyrinėti šalį ir aš tikiuosi, kad mano šeimai yra įdomu tos pažintys, kurias man pavyksta atnešti, bendrauti su tais žmonėmis. Diplomatų gyvenimas toks ciklinis, nes su kuo susibendravai, negali sakyti, kad vėliau nebesusitiksi kitoje šalyje, nes tie patys žmonės tose pačiose pozicijose labai dažnai rotuojasi, ypač regionuose“, – apie patirtis skirtingose šalyse atskleidžia ji.
Vienas svarbiausių dalykų, atvykus į naują šalį, anot Kristinos, susirasti būtiniausių prekių parduotuves, taip pažinti naują šalį.
„Tikrai pamenu, kad kai atvažiavome į Azerbaidžaną, vaikai buvo maži, buvo periodas, kad buvome apsinuodiję maistu. Aš palikau vaikus auklei, pasiėmiau fotoaparatą, telefoną, užrašų knygutę ir popierinį žemėlapį, nes tuo metu telefonai jų neturėjo. Ėjau ir užsirašinėjau: va čia galima nusipirkti siūlų, va čia galima nusipirkti užtrauktuką, va čia vaisių, o va čia pasidaryti nuotrauką. Va čia kanceliariniai reikmenys, čia kojines nusipirkti ir t. t. Iš diplomatų dar nieko nepažinojome, o gyventi reikėjo. Daiktai dar neatvežti, tu atvažiuoji su keliais lagaminais ir natūraliai tau vis kažko reikia. Pavyzdžiui, vaistinės, nes draudimas įsigalioja ne iškart, kai persikeli, o su mažais vaikais stebuklų atsitinka nemažai ir visokių, tad turi būti pasiruošęs viskam“, – dalijasi Kristina.
Jos teigimu, kiek esi emociškai stiprus, taip ir išgyvensi visas situacijas, o paprastai reikia apie pusės metų, kad prisijaukintum šalį.
„Tada tu jau turi būstą, jau žinai, kur tau ką nusipirkti, ką gali daryti, orientuojiesi, ką tau gali pasiūlyti ta šalis“, – atsako moteris.
Diplomatinių šeimų iššūkiai
Visus kelionių iššūkius patirti diplomatų šeimoms tikrai nėra lengva, tad, pasak Kristinos, neretai diplomatų šeimos lieka Lietuvoje, o patys diplomatai keliauja į rotacijas.
„Būna, kad šeimos nevažiuoja kartu, nes žmogus nenori prarasti darbo ar dėl kitų aplinkybių. (...). Yra šeimų, kurios nevažiuoja į rotacijas arba neaplikuoja, kai būna rotacijos laikotarpis. Turi būti klajokliškos dvasios. Žinau, kad kai kurios šeimos lieka Lietuvoje, nes ten tikrai labai patogu gyventi, saugi šalis, viskas sutvarkyta, ypač šeimoms, tad kodėl turėtum viso to atsisakyti“, – pasakoja ji.
Visgi pačiai Kristinai toks gyvenimo būdas labai priimtinas, kuo sudėtingesnės situacijos užklumpa, tuo geriau.
„Kas mane pažįsta, supranta, kad man nėra taip sunku. Kas trejus metus, kai grįžtu į Lietuvą, man suskamba toks vidinis jausmas, kad man jau reikia pokyčių ir kažko naujo. Kuo sudėtingesnė ar kuo labiau netradicinė šalis, tuo smagiau važiuoti. Tai didelis stresas, daiktų pakavimas, būsto, mokyklos ieškojimas, dokumentai, darbai… Be galo sunku. Bet man tai yra adrenalinas, toks gyvenimo stilius, kuo sudėtingiau. (...) Žiūriu į kiekvieną šalį kaip į kultūrinę archeologiją, tu eini, kasinėji, tyrinėji“, – dėsto Kristina.
Paklausta, kaip į tokį gyvenimo ritmą reaguoja trys vaikai, pašnekovė teigia, kad jie visada noriai keliauja į naujas rotacijas.
„Vaikai tau gali pasakyti, kad jie nenori važiuoti, nenori palikti savo draugų, bet aš labai džiaugiuosi, kad jie mums niekada nėra to pasakę. (...) Galbūt mes tinkamai pristatydavome tas šalis, galbūt jie pasitikėdavo mumis ir žinodavo, kad viskas bus gerai, o jei nebus gerai, vis tiek bus gerai, kad niekada nebūsi paliktas vienas. (...) Visada norėjau turėti didelę šeimą, nes galvojau, kad jei mes keliausime, važiuosime, nenorėjau, kad vaikams būtų stresas, kad aš neturiu draugų, visada namuose turės savo brolius. Nebūtinai turi visada idealiai sutarti, bet žinai, kad esi saugus“, – tęsia Kristina.
Pasak pašnekovės, toks keliavimas ir gyvenimas su šeima skirtingose šalyse buvo didžiulis iššūkis, ne bet kas nori ir ne bet kas dalyvauja diplomatiniame gyvenime.
„Nėra taip paprasta išvažiuoti ir viską palikti. (...) Kai išvažiuoji ir kitoje šalyje negali dirbti, nes tavo viza to neleidžia, prarandi pasitikėjimą savimi. Kai grįžti, pateiki CV darbdaviui ir pasakai, kad buvai rotacijoje, būna sunku nuspręsti, kaip save pateikti. Kalbamės su kitomis diplomatų žmonomis, kaip jos elgiasi, kai iškrenta iš darbo rinkos. (...)
Tai, ką mes darome užsienyje, būdamos kaip antrosios pusės, kas žmonos, kas vyrai, jei mokėtume rašyti, tikrai tas CV galėtų puikiai būti užpildytas. Tampi ir projektų vadovu, renginių organizatoriumi, vairuotoju, gidu, reportažų rengėju ar susitikimų verslui organizatoriumi. Stengiuosi būti aktyvi, nes papuoli į tokias situacijas, į kurias įprastai nepapultum. (...) Visada pavykdavo susirasti darbą dar iki grįžimo į Lietuvą, tad tikiuosi, kad ir šįkart bus panašiai“, – apie planus po rotacijos Pietų Korėjoje kalba Kristina.
LRT.lt žurnalistė Pietų Korėjoje lankėsi balandžio 23–gegužės 3 d., jos kelionės ir apgyvendinimo išlaidas finansavo „World Journalists Conference 2023“. Tai neturi įtakos straipsnio turiniui.
