Istorijos

2021.08.28 10:22

Kaip Amerikos lietuviai Nixoną atskraidino į Vilnių, Prunskienei neatsidarė Baltųjų rūmų vartai ir kitos išeivių istorijos siekiant tarptautinio pripažinimo

Sigita Vegytė, LRT RADIJO laida „Radijo dokumentika“, LRT.lt2021.08.28 10:22

Kai maždaug 1975-aisiais prie Jungtinių Tautų būstinės Niujorke Mičigano universiteto studentas Viktoras Nakas praeiviams dalijo lankstinukus ir apie Baltijos šalių bylą pasakojo įvairių šalių misijų atstovams, jo pastangos atrodė beviltiškos. Praeiviai lankstinukus išmesdavo, o JT narės pasiųsdavo žemiausio rango atstovus mandagiai išklausyti studento. Iš tolo žiūrėdamas į būstinės kiemelyje iškeltas vėliavas, Viktoras pyko, kad tarp jų nėra trispalvės, bet svajojo ir dar 15 metų dirbo, kad ją ten pamatytų.

Prieš 30 metų žlugus Rugpjūčio pučui Maskvoje valstybės viena po kitos de jure ėmė pripažinti Lietuvą. Masinio pripažinimo lietuviai laukė pusantrų metų, visą šį laiką kantriai dirbdami, kad Lietuva atsidurtų užsienio žiniasklaidos dėmesio centre ir valstybių lyderių darbotvarkėje. JAV lietuviai Viktoras Nakas, Darius Sužiedėlis, Gintė Damušytė ir Kanados lietuvė Karla Gruodis LRT RADIJO laidoje „Radijo dokumentika“ pasakojo, kaip jie siekė atkreipti pasaulio dėmesį. Šis tekstas parengtas pagal šią laidą.


Po dešimtmečio, 1988 metų spalio 7-ąją, V. Nakas telefonu jau kalbasi su Vytautu Landsbergiu, Sąjūdžio pirmininku. Pokalbio apie nutarimą Gedimino bokšte iškelti trispalvę greičiausiai klausomasi, o ryšys, kaip įprasta, trūkinėja, Viktoras vis prašo V. Landsbergį pakartoti ar patikslinti detales. Išgirsti viską tiksliai svarbu, nes kito sujungimo su Vilniumi gali tekti laukti ir keliolika valandų.

Vėliau iš šio pokalbio jis paruoš du tekstus: formalų anglišką pranešimą užsienio žiniasklaidai apie trispalvės įteisinimą ir neformalų lietuvišką pokalbio atpasakojimą išeivijos spaudai ir radijo stotims.

V. Nakas nuo 1987-ųjų dirbo Lietuvių informacijos centro (LIC) padalinyje Vašingtone. Nuo centro įkūrimo 1979 metais Amerikos lietuviai bendravo su disidentais Lietuvoje, šifravo, vertė ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ ir kitą pogrindžio spaudą, informavo pasaulį apie tikinčiųjų teisių pažeidimus.

Kai Viktoras kalbėjosi su V. Landsbergiu, centro veikla jau buvo išsiplėtusi, žmogaus teisių temas papildė nepriklausomybės bruzdėjimas. „Kartais mes iš tų pokalbių sužinodavom, kad įvyks kažkoks mitingas, ir tą pačią dieną žinią perduodavome korespondentams Maskvoje“, – prisimena V. Nakas. Jie Maskvoje dirbančius žurnalistus informavo ir apie mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 metų rugpjūčio 23 dieną.

Į Vilnių atvykusiems žurnalistams kaip tarpininkai taip pat padėjo užsienio lietuviai. Jie, laisvėjant Sovietų Sąjungai, galėjo lengviau atvažiuoti į Lietuvą. Pilnais krepšiais knygų šaltą 1989 metų rugsėjį iš Kanados į Vilnių atvyko ir Karla Gruodis su draugu. Formaliai juodu atvažiavo kaip studentai, bet iš tikrųjų, kaip sako Karla, „buvo nesvietiškai įdomu, kas vyksta“.

Netrukus juodu jau bendravo su Sąjūdžio informacijos agentūra (SIA), susipažino su intelektualiais ir veikliais žmonėmis, tarp jų ir su literatūrologe Irena Veisaite, kuri „atvėrė duris į Vilniaus gilų kultūrinį, intelektualinį gyvenimą“. Karla jiems, o vėliau ir nepriklausomos Lietuvos atstovams padėjo susikalbėti su užsienio žurnalistais.

„Tokie 24–25 metų, dar beveik vaikai, atsidūrėm tokioj situacijoj, kur galėjom dalyvauti labai svarbiuose procesuose kaip pagalbininkai, tarpininkai“, – prisiminė ji.

Po Kovo 11-osios žiniasklaida Lietuvos klausimui skyrė dar daugiau dėmesio. Amerikos lietuviai vis dažniau apie padėtį Lietuvoje, siekį būti pripažintiems tarptautinės bendruomenės kalbėjo spaudoje, televizijos ir radijo laidose, vis dažniau į juos kreipėsi didesnės žiniasklaidos priemonės.

Praėjus dviem savaitėms po nepriklausomybės atkūrimo paskelbimo Viktoras dalyvavo ir vienoje prestižiškiausių JAV televizijos laidų „The MacNeil / Lehrer NewsHour“ (dabar – „PBS NewsHour“), kurią, pasak jo, žiūrėdavo JAV elitas. Nuotoliniu būdu laidoje kalbėjo ir du senatoriai: respublikonas Billas Armstrongas, kuris sakė, kad JAV turėtų tuoj pat pripažinti Lietuvos nepriklausomybę, ir demokratas Joe Bidenas, kuris, kaip prisimena Viktoras, „nebuvo mums toks palankus. Nebuvo ir priešiškas, bet jis labai bijojo pakenkti Gorbačiovui. Gorbačiovą tada visi buvo įsimylėję.“

Diplomatijos mokėsi dirbdami

JAV lietuvis Darius Sužiedėlis V. Landsbergio kvietimu 1990 metų birželį taip pat atvyko į Vilnių dirbti Aukščiausiojoje Taryboje pirmininko patarėju ir padėjėju. Parlamento palėpėje esančiame mažame kambariuke Darius su kolegomis rašė kalbas ir laiškus užsienio šalių diplomatams, politikams ir vadovams.

Rašydami jie naudojosi anglų kalbos lankstumu, sąmoningai rinkdamiesi žodžius siekė aiškiai pabrėžti, kad Lietuva dabar nepriklausoma valstybė, o ne viena iš SSRS respublikų. AT pirmininko V. Landsbergio titulą jie vertė į „President“, o ne „Chairman“. Aukščiausiąją Tarybą vadino „Supreme Council“, ne „Supreme Soviet“.

„Labai gerai prisimenu, kad diskutavome šiuo klausimu ir nusprendėme, kad tokia turi būti politika, Aukščiausioji Taryba turi būti kitokia“, – sako D. Sužiedėlis.

Kaip rašyti oficialius laiškus, kaip kreiptis į aukščiausio rango pareigūnus, jie ieškojo knygoje, kurią vadino stebuklinga, „Protocol“. Palėpės kambariuke laikomą knygą labai saugojo, nes per G. Damušytę iš JAV gautas egzempliorius buvo vienintelis toks Lietuvoje.

Nebuvo lengva ir su transportu. Lietuvos delegacija į Maskvą, į vadinamąsias derybas dėl derybų skrisdavo senu vyriausybiniu lėktuvu. Lėktuvas buvo toks senas, kad kartą grįžtant sugedo šildymas. „Buvo žiema, gerai prisimenu, kad sėdėjau šalia premjerės Prunskienės ir mačiau, kaip varžteliai iš vidaus kabinose buvo užšalę. Buvo šalta, visi sėdėjom su paltais ir kepurėm“, – prisimena D. Sužiedėlis, kuris tąkart skrido į Maskvą.

„Galėjom per tokius ryšius savo reikalus iškelti“

Nepriklausomos valstybės įvaizdį stiprino ir Lietuvos atstovų vizitai į užsienį. Pasak V. Nako, vienas iš trijų daugiausia dėmesio užsienio žiniasklaidoje sulaukusių įvykių per tuos pusantrų metų – Lietuvos premjerės Kazimieros Prunskienės vizitas Vašingtone 1990 metų gegužę.

Lietuva žurnalistus domino dėl prieš kelis mėnesius paskelbto nepriklausomybės atkūrimo bei neseniai Maskvos pradėtos ekonominės blokados. Kad apsilankymas gautų dar daugiau vietos žiniasklaidoje, rūpinosi viešųjų ryšių kompanija, kurią pasamdė JAV lietuvis milijardierius Juozas Kazickas.

„Tos dvi dienos buvo geriausiai suorganizuota, ką mačiau. Buvo nuostabu“, – po 30 metų vizitą apibūdino V. Nakas, kuris tada K. Prunskienę lydėjo kaip vertėjas.

Per dvi dienas premjerė liudijo Kongrese, pusryčiavo su Kongreso nariais, dalyvavo prestižinėje laidoje „The MacNeil / Lehrer NewsHour“, į žurnalistų klausimus atsakinėjo Nacionaliniame spaudos klube ir, svarbiausia, Baltuosiuose rūmuose susitiko su JAV prezidentu George'u H. W. Bushu. Tik susitikimas prasidėjo ne nuo raudonuoju kilimu, o uždarytais vartais.

Kai K. Prunskienės automobilis privažiavo prie metalinių vartų, kaip prisimena kartu buvęs Viktoras, jie paprasčiausiai neatsidarė, buvo sugedę, todėl Baltųjų rūmų svečiams teko išlipti, o būdelėje sėdintys apsaugininkai jų praleisti neskubėjo – pirma patikrino metalo detektoriumi, iškraustė ir premjerės rankinę. Kai galiausiai praleido, Baltųjų rūmų svečiai per kiemą turėjo eiti pėsčiomis, o prie pastato juos pasitikęs darbuotojas padavė lankytojų korteles. V. Nakas kortelę prisisegė, o K. Prunskienė griežtai atsisakė tai daryti.

Viktoras prisimena, kaip po apsilankymo visas šias nepagarbaus elgesio su Lietuvos premjere detales Markas, viešųjų ryšių kompanijos atstovas, telefonu dramatiškai išdėstė „The New York Times“ žurnalistei Moreen Dowd. Kitą rytą nuo jų prasidėjo dienraščio pirmame puslapyje išspausdintas straipsnis.

Kaip vėliau Viktoras sužinojo, žurnalistės brolienė buvo Amerikos lietuvė, dipukė. Jis nežino, ar M. Dowd Lietuva domėjosi dėl šios priežasties, bet tai, pasak jo, labai tikėtina. Tuo metu JAV gyveno per 800 tūkst. lietuvių kilmės žmonių, o tai, Viktoro nuomone, Lietuvai labai padėjo: „Galėjom per tokius ryšius savo reikalus iškelti.“

Be to, susitikimo su K. Prunskiene išvakarėse G. H. W. Bushas per spaudos konferenciją pasakė, kad turi įtikinti Amerikos lietuvius, jog jis yra už Lietuvos laisvę (žodžio „nepriklausomybė“ JAV prezidentas tada nevartojo).

„Man tai parodė, kokį spaudimą jautė iš mūsų, kad jis rado reikalą pasakyti viešai prieš susitikimą su Prunskiene, jog esu jūsų pusėje“, – praėjus 30 metų prisimena Viktoras.

Susitikimas su G. H. W. Bushu Lietuvai davė ir daugiau naudos – su premjere panoro susitikti ir Europos šalių lyderiai: Jungtinės Karalystės premjerė Margaret Thatcher, Prancūzijos prezidentas François Mitterrand'as, Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis.

Sausio 13-osios įvykiai

Lietuvos vardas užsienio žiniasklaidoje vėl mirgėjo per Sausio 13-osios įvykius. Lietuvių informacijos centro Niujorke vadovė Gintė Damušytė prisimena, kaip ji tomis dienomis, kiek pavyko, palaikė ryšį su Aukščiausiąja Taryba, įvykių liudininkai jai telefonu pasakojo, kas vyksta: „Pokalbio metu galėdavom girdėti, kaip dunda tankai aplink Aukščiausiąją Tarybą. Apimdavo beviltiškumo jausmas: ką galima padaryti, kad padėtume? Jausdavomės nepajėgūs padėti.“

Bet padėję emocijas į šoną jie toliau stengėsi dirbti darbą, kuris, kaip suprato, buvo pats svarbiausias: „Sakėm, kad vienas geriausių ginklų yra garsinimas, tai toliau <...> trimituokim tą informaciją, atkreipkim dėmesį.“

Užsienio lietuviai tragiškų įvykių liudininkų pasakojimus vertė į anglų kalbą ir siuntė adresų knygutėje surašytiems asmenims: žurnalistams, nevyriausybinių organizacijų atstovams, JAV valdantiesiems.

„Nuo to priklausys, ar toliau apsilankys Vilniuje“

Po Sausio 13-osios įvykių, pasak D. Sužiedėlio, dar daugiau simpatijų buvo Lietuvos pusėje. Vasarį Lietuvą pripažino Islandija ir Danija, bet „pripažinimų antplūdžio“ dar reikėjo palaukti.

Vis daugiau užsienio valstybių atstovų vyko į Lietuvą: Vilniuje lankėsi JAV kongresmenų delegacijos, Europos šalių atstovai, užsimezgė ryšiai su Šiaurės Tarybos šalimis. Netrukus atsirado proga į Vilnių pakviesti žmogų, kurio pavardę žinojo daugelis.

1991 metų kovą Richardas Nixonas, buvęs JAV prezidentas, atsistatydinęs dėl gresiančios apkaltos, ruošėsi į Maskvą. „Mes gavom žinią, kad <...> jam būtų įdomu apsilankyti Vilniuje“, – prisimena Darius, kuris su kolegomis išsiuntė kvietimą R. Nixonui atvykti į Lietuvos sostinę.

„Mums [Amerikos lietuviams] buvo leista suprasti, kad jūs perimsit šitą delegaciją, kad jūs nustatysit delegacijos darbotvarkę, jūs lydėsit Nixoną.“ – prisiminė Darius. Pasak jo, nuo šio vizito sėkmės priklausė, ar dar kas nors atvyks į Vilnių.

Vizitas išbandymu tapo ne tik užsienio lietuviams, bet ir Užsienio reikalų ministerijai bei AT apsaugos personalui. Iš pradžių, kaip prisimena Darius, Maskva sakė, kad R. Nixono saugumu per vizitą rūpinsis Maskvos pareigūnai, tačiau su tuo griežtai nesutiko V. Landsbergis.

Pasak Dariaus, AT pirmininkas pasakė, kad Lietuvos delegacija nuskris „tuo nelaimingu lėktuvu“ (svarbiausia, kad Lietuvai priklausančiu) ir patys parskraidins R. Nixoną. Buvęs JAV prezidentas su tuo sutiko.

Maskvoje vyko R. Nixono „perdavimo ceremonija iš KGB darbuotojų“.

„Jį tiesiog paleido mums į rankas. <...> Žiauriai atsakingas momentas. Sakom, mes jau turim Nixoną ir reikia užtikrinti, kad jis dar grįžtų į Maskvą sveikas, – prisimena D. Sužiedėlis. – Į Vilnių 1991 metų kovo 23 dieną jie atvyko sėkmingai. Buvusį JAV prezidentą Darius lydėjo visur. Ir visur, kur lydėjo, juos pasitiko minios. „Prie Televizijos bokšto buvo net truputėlį baugu, kiek buvo tos minios. Jis buvo prispaustas prie tos „Čaikos“ mašinos.“

Susigrūdę žmonės skandavo „Lietuva!“, „Amerika!“, „Nixonas!“; stiebėsi, kad bent pamatytų, grūdosi ir glaudėsi, kad prisilietų prie žmogaus, kurį puikiai žinojo. „Jo pavardė buvo visiems žinoma ir jo apsilankymas, ypač prie Televizijos bokšto, buvo labai reikšmingas“, – R. Nixono vizitą po 30 metų apibūdina D. Sužiedėlis.

Apsauga saugumą R. Nixonui užtikrino, lėktuvas taip pat nenuvylė ir buvęs JAV prezidentas buvo saugiai parskraidintas į Maskvą. D. Sužiedėlis sako pasigedęs tik vieno dalyko – šis vizitas nebuvo labai nušviestas užsienio spaudoje. „Mes manėme, kad tai buvo didžiulis įvykis, bet kadangi Nixono pavardė Vakaruose labai kontroversiška, gal dėl to nelabai rašė.“

„Stoviu kiemely, nebe už tvoros esu“

1991-ųjų rugpjūčio pabaigoje Maskvoje žlugus pučui užsienio valstybės viena po kitos pagaliau ėmė pripažinti Lietuvą. Amerikos lietuviai sulaukė ir jiems svarbiausios valstybės – Jungtinių Valstijų – pripažinimo, tik gana pavėluoto, mat JAV tai padarė tik rugsėjo 2 dieną.

Netrukus Lietuva tapo ir Jungtinių Tautų nare. 1991 metų rugsėjo 17-ąją JT būstinės Niujorke kiemelyje iškilmingai iškeltos Lietuvos ir kitų naujų šalių narių vėliavos. Šiame renginyje kaip V. Landsbergio vertėjas dalyvavo ir V. Nakas. Nuo to laiko, kai jis už tvoros dalijo lankstinukus, buvo praėję maždaug 15 metų.

„Štai 1991 metų rugsėjo mėnesį stoviu kiemely, nebe už tvoros esu ir matau, kad ta trispalvė plevėsuoja. Man tai buvo vienas brangiausių gyvenimo momentų“, – po 30 metų prisimena Viktoras.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt