Lietuva ir Ukraina iš sovietinės okupacijos laikų paveldėjo daugybę identiškų problemų: iki šiol galiojančius atgyvenusius įstatymus ir tvarkas, uždarumą skatinančią architektūrą ir žmonių nepasitikėjimą vieni kitais. Šiandien Ukraina mums dovanoja galimybę pasimokyti, kaip perkurti taisykles ir pagaliau prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį bei ateitį, rašo „Do Architects“ studijos viena iš įkūrėjų Gilma Teodora Gylytė
Jau antrus metus teko garbė dalyvauti Lvivo urbanistikos forume – žaibiškai viena didžiausių Europos architektūros ir urbanistikos konferencijų tapusiame renginyje. Šių metų jo tema – „Taking Responsibility“, t.y. prisiimti atsakomybę.
Forumo šeimininkai – miesto duetas Lvivo meras Andrij Sadovij ir vyriausiasis architektas Anton Kolomeytsev. Tai neįtikėtinai galingas duetas, kuriantis be galo stiprius projektus Lvive, keičiantis ir transformuojantis nusistovėjusias taisykles bei vienijantis visą Ukrainos profesinę bendruomenę. Pačiame forume dalyvavo apie 1200 architektų, Ukrainos miestų merų ir vyr. architektų. Tai svarbu, nes buvimas bent kelias dienas kartu vienija ir edukuoja, moko dirbti tarpusavyje, įsiklausyti, tęsti tai, kas jau pradėta. Į forumą taip pat suvažiavo daugybė įtakingų architektų ir urbanistų iš viso pasaulio, kuriančių ir kalbančių apie žmogiškojo mastelio erdves.
Lvivo meras nuo scenos tiesiog riaumojo: „Sovietų sąjunga baigėsi prieš 30 metų. Dabar mes patys esame atsakingi už tai, ką turime, ir už tai, ką turėsime ateityje“
Bet grįžkime prie atsakomybės. Lvivo meras nuo scenos tiesiog riaumojo: „Sovietų sąjunga baigėsi prieš 30 metų. Dabar mes patys esame atsakingi už tai, ką turime, ir už tai, ką turėsime ateityje“. Ukrainos laimei ir nelaimei, šiandien šalis yra priversta išeiti iš komforto zonos ir daryti pokyčius.
Senai įrodyta, kad dauguma žmonių vengia pokyčių. Ši prigimtinė inercija kartais virsta neįtikėtinais faktais ir paradoksais. Pavyzdžiui, vien architektūros ir statybų sektoriuose Lietuvoje ir Ukrainoje iki šiol galioja daugybė vienodų, nuo okupacijos laikų užsilikusių ir niekur kitur Vakarų Europoje neegzistuojančių įstatymų ar reikalavimų – priešgaisrinės saugos, konstrukcijų, patalpų funkcijų ir begalėje kitų sričių.
Vien architektūros ir statybų sektoriuose Lietuvoje ir Ukrainoje iki šiol galioja daugybė vienodų, nuo okupacijos laikų užsilikusių ir niekur kitur Vakarų Europoje neegzistuojančių įstatymų ar reikalavimų
Per tris nepriklausomybių dešimtmečius nedaug kam kilo rankos išsiaiškinti jų priežastis ir dabartinį aktualumą, ką jau kalbėti apie esminių pokyčių inicijavimą. Niekas nebeatsimena, kodėl viena ar kita tvarka buvo sukurta, daromos prielaidos apie kadaise neva buvusią prasmę ir logiką, o pokyčiai mažų mažiausiai reikštų išėjimą iš komforto zonos. Beje, įdomu tai, kad daugybę sovietinės architektūros ir miestų planavimo principų iš tikrųjų diktavo karo ir okupuotos visuomenės pasipriešinimo slopinimo poreikiai.
Daugybę sovietinės architektūros ir miestų planavimo principų iš tikrųjų diktavo karo ir okupuotos visuomenės pasipriešinimo slopinimo poreikiai.
Viso šio paveldo naujoje architektūroje tarsi mažėja savaime, tačiau turime daugybę likučių, kuriuos visiems ignoruoti tiesiog patogu. Tai aktualu ne vien architektūroje, o turbūt visose įmanomose valstybės srityse. Ir būtent šiandienos karas privertė Ukrainą galų gale ne tik kritiškai pažvelgti į savo paveldą, bet, dar svarbiau, tapti savo pačios šeimininke.
Trūksta patalpų sužeistųjų gydymui ir reabilitacijai? Ne bėda: per kelis mėnesius pasistatome medinį ligoninės priestatą. Norime jame turėti ne aukas, o herojus? Bent trumpam pamirštame sovietinius reglamentus ir tiesiog įrengiame atvirus, šviesius, pagarbius ir skaidrius kambarius bei jaukias bendrąsias erdves su knygomis ir kilimais pacientams bei jų šeimoms. Apgriovė mokyklą? Perstatome perklausdami, ką galime padaryti geriau: gal ne tiesiog įstatant tą patį langą, o jį pažeminant, sujungiant su lauko erdvėmis, atstatant pagal save ir siekiant ugdyti, o ne slopinti aistrą žmonėms ir kūrybai. Ištaisant buvusio okupanto klaidas. Kaip šeimininkai.
Visa tai šiandien tikrai vyksta Lvive, iš startuolių ir turizmo miesto tapusiu reabilitacijos ir protezavimo centru. Miesto mero iniciatyva UNBROKEN tapo vienijančia, mąstyseną keičiančia reabilitacijos ligonine. Mieste karo metu atsiranda ir mecenatų – tik prieš keletą mėnesių visiškai privačia 10 mln. Eur dydžio iniciatyva konvertuotame spirito-vyno fabrike buvo atidarytas modernaus meno centras Lvivo kultūrai puoselėti ir kelti.
Tai po truputį vyksta ir likusioje Ukrainoje. Nes to reikia čia ir dabar. Ir reikia gerai. O tai reiškia, kad galų gale atsiranda priežastis ir energija peržiūrėti ir išravėti kažkam patogias, tačiau svetimas ir praktikoje nebeaktualias taisykles. Ir, žinoma, prislopintą, abejingą, pasyvų, svetimomis traumomis apsėstą mąstymą.
Be abejo, net ir šiandienos aplinkybėmis Ukrainoje pokyčiai nevyksta kaip per sviestą. Tai tiesiog žmogiška. Kaip prieš 60 metų Kopenhagos centrą pėstiesiems grąžinusį merą buvo grasinama nužudyti, taip ir Ukrainoje pokyčius lydi dalies visuomenės ir biurokratinio aparato pasipriešinimas.
Kaip prieš 60 metų Kopenhagos centrą pėstiesiems grąžinusį merą buvo grasinama nužudyti, taip ir Ukrainoje pokyčius lydi dalies visuomenės ir biurokratinio aparato pasipriešinimas
Todėl karas neatidaro visų durų, tačiau moko ukrainiečius labiau pasitikėti lyderiais ir siekti bendro tikslo. Jei kažko tikrai reikia ir jei kažkas tikrai žino – galbūt ir bus nepatogu, bet tebūnie, svarbu ilgainiui būtų geriau. Svarbu padėtų laimėti. Kaip sakė į forumą iš Čilės atvykęs architektūros nobelio – Pritzkerio premijos – laureatas Alexandro Aravena, ekstremalią situaciją būtina išnaudoti perkurti taisyklėms, nes antraip jos virsta status quo, kurį labai sunku pakeisti. Net ir natūraliai nemėgdami pokyčių, ukrainiečiai šiandien supranta, kad jie reikalingi ir kad verta pasitikėti jų ambasadoriais.
Lvivo urbanistinis forumas sąlyginai siaurame architektūros ir urbanistikos kontekste bando spręsti nepasitikėjimo vieni kitais problemą. Renginys neskirsto architektų, politikų, verslo, nevyriausybinių organzicijų ir valdininkų – čia jie visi atvirai kalba apie savo idėjas, rūpesčius ir kasdienybę. Tai kuria atvirumą ir skaidrumą: žinojimą, kas už ką atsako ir kas ką norėtų daryti. Nes tuomet lengviau tiek pasitikėti, tiek inicijuoti pokyčius.
Nepasitikėjimą sovietai labai kryptingai skatino per erdvinę propagandą: siaurus koridorius, mažus langus, aklinas sienas ir, svarbiausia, visus įmanomus būdus riboti žmonių ryšius.
To labai reikėtų ir Lietuvai. Ir vėlgi – ne tik architektūroje ir urbanistikoje. Kaip architektė galiu tvirtinti, kad šį nepasitikėjimą sovietai labai kryptingai skatino per erdvinę propagandą: siaurus koridorius, mažus langus, aklinas sienas ir, svarbiausia, visus įmanomus būdus riboti žmonių ryšius. Nes kuo daugiau bendrauji, tuo daugiau sužinai, gali susivienyti su bendraminčiais ar įkvėpėjais ir, galiausiai, gali kažką pakeisti. Okupantai to bijojo.
Sovietų sąjunga pakirto mūsų pasitikėjimą vieni kitais, galbūt tam nepadėjo ir pirmieji nepriklausomybės dešimtmečiai, bet net ir čia mes nebegalime kaltinti praeities, nes turime ir privalome tapti dabarties šeimininkais. Nebegalime sau leisti tik apšiltinti sovietmečiu kurtų fasadų, pakeisti langus su geresne šilumine varža, kiekvieną vasarą perdažinėti laiptines ir koridorius iki „tos linijos“, kuri buvo užbrėžta ne mūsų laisvės laikais. Turime perklausti, ar tikrai tai yra geriausia mums šiandienai ir rytojui? Ukraina šiandien rodo, kad būdami šeimininkais, galime nepalyginamai daugiau nei būdami tik stebėtojais ir tik naudotojais.
Nebegalime sau leisti tik apšiltinti sovietmečiu kurtų fasadų, pakeisti langus su geresne šilumine varža, kiekvieną vasarą perdažinėti laiptines ir koridorius iki „tos linijos“, kuri buvo užbrėžta ne mūsų laisvės laikais
Lietuvoje aš pati ėjau kryžiaus kelius įrodinėdama, kad, pvz., rūbinė vaikų darželyje gali turėti daugiau nei vienintelę rūbinės funkciją. Arba kad medinis fasadas yra įmanomas net ir su žvėriškai pertekliniais mūsų gaisriniais reikalavimais. Tai – tik keli iš begalės pavyzdžių, kai sovietinio reglamento dešimtmečius niekas nekvestionuoja ir netgi kartais jį gina. Tik tam, kad nebūtų pokyčių, papildomo darbo ir atsakomybės. Tik todėl, kad nepasitikima pokyčio iniciatoriumi, nenorima gilintis į esamos tvarkos priežastis ir siūlomo pokyčio vertes. Tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje. Tik pastaroroje – galbūt jau nebe ilgam.
Koks mūsų impulsas pokyčiams? Aš tikiu kad sąmoningumas. Ukraina mums jau dabar gali priminti apie didžiulius blogojo paveldo kiekius, atsakomybę už savo valstybę ir, svarbiausia, lyderystės bei pasitikėjimo galią. Tiek Lvivo forumo, tiek kiti Ukrainos lyderiai šiandien įkvepia niekad nepasiduoti, šį siaubingą laiką išnaudoti dideliems pokyčiams ir visada prisiimti atsakomybę už viską, kas mus supa.
