Lietuviai – mažiausiai savaitgaliais dirbantys ES darbuotojai: lūžis įvyko per pandemiją

Tik 3 proc. darbuotojų Lietuvoje paprastai dirba savaitgaliais. Tai yra mažiausia dalis visoje Europos Sąjungoje. Kauno technologijos universiteto profesorė Živilė Stankevičiūtė sako, kad toks mažas skaičius gali kilti iš statistinių vingrybių, o realiai dirbančiųjų savaitgaliais šalyje yra daugiau. Be to, įdomu, kad ryškus plušančių šeštadieniais ar sekmadieniais skaičiaus sumažėjimas užfiksuotas 2020–2021 metais, t. y. per COVID-19 pandemiją.

Eurostato duomenimis, 2025 metais visoje Europos Sąjungoje (ES) savaitgaliais paprastai dirbo 21,3 proc. 15–64 metų amžiaus žmonių.

Savaitgaliais dirbti buvo labiau linkę paslaugų ir pardavimo sektorių darbuotojai (47,6 proc.) bei kvalifikuoti žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektorių darbuotojai (47,2 proc.).

Apklausos duomenys rodo, kad 18,5 proc. darbuotojų, turinčių darbo sutartis, paprastai dirbo savaitgaliais. Savarankiškai dirbančių asmenų dalis buvo didesnė: 45,8 proc. turinčiųjų darbuotojų (darbdavių) ir 35,9 proc. neturinčiųjų darbuotojų (savarankiškai dirbančių asmenų), taip pat 45,1 proc. šeimos narių, padedančių versle.

Iš visų ES šalių didžiausia savaitgaliais dirbančių darbuotojų dalis nustatyta Graikijoje (31,5 proc.), Kipre (31,3 proc.) ir Maltoje (29,2 proc.). Mažiausi rodikliai buvo užfiksuoti Lietuvoje (3 proc.), Lenkijoje (4,2 proc.) ir Vengrijoje (6,2 proc.).

Lietuvos išskirtinumas

Kalbant apie visus dirbančiuosius savaitgaliais, Lietuvoje jų dalis 2025 metais sudarė 3,9 proc. Tik 3 proc. darbuotojų, turinčių darbo sutartis, paprastai dirbo savaitgaliais. Tarp dirbančiųjų savarankiškai ši dalis siekė 9,7 proc., o tarp turinčiųjų papildomų darbuotojų – 15,4 proc.

Kaip komentavo Kauno technologijos universiteto profesorė dr. Ž. Stankevičiūtė, vertinant ir interpretuojant bet kokius rodiklius ar indeksus, visų pirma būtina pasigilinti į tų rodiklių apskaičiavimo metodiką. „Svarbūs yra terminų apibrėžimai, duomenų rinkimo metodai, laikotarpiai ir panašiai“, – pabrėžė ji.

Profesorė paaiškino, kad šiuo atveju Eurostatas, remdamasis Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (angl. United Nations Economic Commission for Europe) pateikta metodika, vertina ES šalių užimtumo kokybę.

„Užimtumo kokybė vertinama įvairiais aspektais: skaičiuojami 68 rodikliai pagal septynias dimensijas. Vienoje iš dimensijų – darbo laiko ir darbo bei asmeninio gyvenimo pusiausvyros dimensijoje – vertinamas darbo laiko organizavimas, kuris apima ir darbą savaitgaliais.

Čia svarbūs du aspektai. Pirmiausia būtina atsakyti į klausimą, kas yra tas „darbas savaitgaliais“, koks termino apibrėžimas. Vadovaujantis metodika, darbo savaitgaliais rodiklis – tai dirbančių asmenų, kurie paprastai dirba savaitgaliais, procentinė dalis. „Savaitgalio“ apibrėžimas turėtų būti nustatomas pagal nacionalinius teisės aktus, todėl gali atsirasti skirtumų tarp šalių.

„Paprastai“ apibrėžiama kaip darbas bent dvi savaitgalio dienas per keturių savaičių laikotarpį, einantį prieš ataskaitinės savaitės pabaigą. Taigi, sąlyga „paprastai“ išpildoma, kai dirbantysis dirba per keturias savaites bent dvi savaitgalio dienas, pavyzdžiui, du šeštadienius, du sekmadienius arba vieną šeštadienį ir vieną sekmadienį. Tik tokie dirbantieji įtraukiami į rodiklio reikšmę.

Antras svarbus aspektas yra tai, kad vertinama tik iš dirbančio asmens perspektyvos, o duomenys renkami namų ūkių pagrindu, atliekant darbo jėgos tyrimą – atliekamos apklausos“, – dėstė ji.

Ž. Stankevičiūtė apibendrino, kad toks mažas skaičius (3 proc.) yra susijęs su Lietuvos darbo rinkos struktūra, duomenų rinkimo metodu ir tuo, kaip apklausiamieji suvokia darbą savaitgaliais.

„Maža reikšmė yra dėl to, kad, pirma, kalbame tik apie dirbančiuosius pagal darbo sutartis (įtraukiama viena asmenų kategorija). Antra, sąvokos „paprastai“ skirtingas interpretavimas (gali būti suvokiama, kad „paprastai“ reiškia kiekvieną savaitgalį).

Trečia, objektyviai gali būti, jog dirbantysis vertinamą mėnesį kaip tyčia dirbo tik vieną dieną (šeštadienį ar sekmadienį), ir jis į statistiką jau nepatenka. Ketvirta, gali būti, kad apklaustieji darbą savaitgaliais pagal grafiką (pavyzdžiui, parduotuvėje) suvokia ne kaip darbą savaitgalį, o tiesiog kaip „darbą pagal grafiką“. Todėl ir atsakė, kad „nedirbau“, – svarstė KTU profesorė.

Jos manymu, realiai Lietuvoje daugiau nei 3 proc. dirbančiųjų pagal darbo sutartis turi dirbti savaitgaliais.

„Paprastai savaitgaliais dirbama mažmeninėje ir didmeninėje prekyboje, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriuose. Juose, pagal Valstybės duomenų agentūros duomenis, bendrai dirba atitinkamai apie 15 proc. ir 3 proc. Taigi, iš esmės galima daryti prielaidą, kad dirbančiųjų yra daugiau. Analogija galėtų būti su Latvija (kur, Eurostato duomenimis, savaitgaliais paprastai dirba 16,5 proc. darbuotojų – LRT.lt).

Kalbant apie darbdavius ar savarankiškai dirbančius asmenis, manyčiau, kad statistika yra realistiškesnė, t. y. apklaustųjų suvokimas, kas yra „paprastai“, labiau atliepia metodikoje pateiktą termino supratimą“, – dar sakė Ž. Stankevičiūtė.

Penkių dienų standartas

Laikinoji Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Dalia Jakutavičė pripažino, kad Eurostato duomenys apie Lietuvą tikrai atrodo išskirtinai.

„Lietuva su 3 proc. savaitgaliais dirbančių samdomų darbuotojų yra gerokai žemiau ES vidurkio. Vis dėlto vertinant šią statistiką reikėtų turėti omenyje kelis svarbius aspektus.

Pirma, tai yra paprastai dirbančių savaitgaliais rodiklis, todėl jis neapima epizodinio, nereguliaraus ar neformaliai organizuojamo darbo. Praktiškai dalis darbuotojų, ypač prekybos ir paslaugų sektoriuose ar dirbantys projektinius darbus, savaitgaliais dirba, bet nebūtinai tai įvardija kaip įprastą darbo laiką.

Antra, Lietuvoje vis dar esama šešėlinio ar neapskaitomo darbo, ypač mažesniame versle ar individualioje veikloje. Tai gali reikšti, kad realus darbo savaitgaliais mastas yra kiek didesnis, nei rodo statistika.

Trečia, svarbus ir darbo organizavimo modelis. Lietuvoje gana aiškiai įtvirtintas penkių darbo dienų savaitės standartas, o kolektyvinėse sutartyse ir darbo teisėje savaitgalio darbas dažniau laikomas išimtimi, už kurią turi būti kompensuojama. Tai gali prisidėti prie mažesnių skaičių“, – dėstė ji.

Maža dirbančiųjų savaitgaliais dalis nustebino ir Lietuvos verslo konfederacijos vadovą Andrių Romanovskį.

„Bendras pastebėjimas – Lietuvoje darbuotojai vertina savo darbą. Pas mus darbas savaitgaliais yra kaip papildomas darbas. Nors kitose šalyse tai gali būti toks darbo grafikas. Pas mus statistinis darbuotojas darbą šeštadienį ir sekmadienį suvokia kaip papildomą. Dėl to nėra tokių darbų daug daroma.

Dar gali būti taip, kad dalis žmonių, kurie dirba pagal slankųjį grafiką, to klausimo nevertina kaip sau aktualaus. Gali būti, kad dirba pagal suminę darbo apskaitą ir tada savaitgalis nėra savaitgalis. Galbūt dirbi tris dienas per savaitę, iš kurių tik viena yra sekmadienis. Tačiau kitą dieną nedirbi ir nevertini, kad tai papildomas darbas“, – svarstė pašnekovas.

Kalbant apie savarankiškai dirbančius žmones ir darbdavius, D. Jakutavičė pabrėžė, kad šiuo atveju vadinamasis lankstumas dažnai reiškia ne daugiau laisvės, o ilgesnį darbo laiką.

„Verslo atsakomybė ir veiklos pobūdis dažnai ištrina ribą tarp darbo ir poilsio, todėl šiose grupėse savaitgalio darbas tampa norma, o ne išimtimi.

Apibendrindama sakyčiau, kad Lietuva tikrai turi gana aiškią ribą tarp darbo ir poilsio formaliai. Tačiau darome prielaidą, kad realybėje ji nėra tokia griežta visiems – ypač mažesnių pajamų ar savarankiškai dirbančių žmonių grupėse“, – sakė profsąjungų atstovė.

Riba išblukusi

Ž. Stankevičiūtė taip pat teigė, kad Lietuvoje riba tarp darbo ir poilsio yra gana išblukusi.

„Darbas savaitgaliais pateikia informacijos apie netipinį darbo laiką. Šio rodiklio tikslas – nustatyti, kiek ir kurie asmenys yra labiau linkę dirbti savaitgaliais. Tačiau vertinami tik tie atvejai, kai funkcijų atlikimas fiksuojamas darbo laiko apskaitos dokumentuose.

Visgi, istorijos, kuriomis darbuotojai: tiek dirbantys pagal darbo sutartis, tiek savarankiškai, tiek vadovai, tiek pavaldiniai – dalijasi KTU tyrėjų atliekamų tyrimų metu ar socialiuose tinkluose, leidžia teigti, kad riba tarp darbo ir poilsio yra gana išblukusi. Tai pastebima tiek tarp viešojo, tiek tarp privataus sektoriaus darbuotojų. Dažniausiai tam įtaką turi ir lankstūs darbo susitarimai, sunkumai ir nemokėjimas planuoti laiko, studijų ir darbo derinimas, nepagrįsti darbo krūviai ir panašiai“, – aiškino ji.

Profesorė pabrėžė: nors darbas savaitgaliais daro įtaką darbo ir šeimos gyvenimo derinimui, vis dėlto tai gali būti asmeninio pasirinkimo rezultatas ir nėra laikomas sunkinančia aplinkybe gyvenimo kokybei.

„Noriu akcentuoti, kad labai svarbu rodiklius vertinti kompleksiškai, o ne pavieniui. Tik sisteminis rodiklių vertinimas leidžia daryti įžvalgas, kiek ir kaip dirbantieji dirba, koks yra darbo ir asmeninio gyvenimo balansas“, – nurodė pašnekovė.

A. Romanovskio vertinimu, realiai dirbančiųjų savaitgaliais Lietuvoje turėtų būti apie 15 proc.

„Gali būti, kad dalis dirbančių savaitgaliais verslininkų patys yra ir darbdaviai, ir darbuotojai. Pavyzdžiui, turiu draugą, kuris yra baro savininkas. Jis ten dirba daugiau nei kiti jo darbuotojai“, – pastebėjo jis.

Pokytis per pandemiją

LRT.lt pašnekovai nesiryžo vertinti, kas galėjo lemti nuo 13 proc. iki 5,2 proc. sumažėjusį darbą savaitgaliais 2021 metais. Tik D. Jakutavičė paminėjo galimą suvokimą, kad poilsis yra kokybiško darbo variklis.

„Man pačiai taip buvo. Kai pradėjau dirbti iš namų per pandemiją, supratau, kokia pavargusi buvau ir koks gėris yra poilsis bei darbo tempo sumažinimas. Dabar dirbu mažiau, o padarau daugiau darbų, stengiuosi penktadienį ir pabaigti darbo savaitę“, – sakė ji.

Kalbant apie daugiausiai savaitgaliais dirbančius Pietų Europos gyventojus, D. Jakutavičės manymu, tikėtina, kad ten didesnę dalį lemia ekonomikos struktūra – turizmas, viešbučiai, restoranai, mažmeninė prekyba.

„Šiuose sektoriuose savaitgaliai yra intensyviausias darbo metas, todėl natūralu, kad bendras rodiklis yra aukštesnis. Taip pat kai kuriose šalyse darbo laiko organizavimas yra lankstesnis arba mažiau ribojamas“, – sakė ji.

Darbui imlesnius savaitgalius Pietų Europoje minėjo ir A. Romanovskis. „Šiose industrijose nėra taip aiškiai apibrėžto darbo laiko. Tai gali būti faktorius“, – sakė jis.

Ž. Stankevičiūtė pastebėjo, kad ES darbo jėgos tyrimo geografinis palyginamumas istoriškai buvo labai aukštas ir dar labiau pagerėjo įsigaliojus naujiems reglamentams nuo 2021 m. sausio 1 dienos.

„Tačiau kai kurios šalys vis dar įgyvendina šiuos reglamentus arba susiduria su nacionalinėmis duomenų kokybės problemomis, kurios gali turėti įtakos geografiniam palyginamumui.

Pavyzdys – Ispanija. Po COVID-19 krizės pradžios Ispanija į užimtųjų skaičių įtraukė asmenis, išleistus į prastovą ir gaunančius išmokas pagal valstybės schemą, o ne tiesiogiai iš darbdavio. Dėl pandemijos ši taisyklė taikoma ir po 2021 m. sausio 1 d. laikinai į prastovą išleistiems asmenims.

Bet iš esmės, turizmas yra pagrindinė priežastis. Pavyzdžiui, Ispanijos turizmo sektorius 2025 m. ketvirtąjį ketvirtį užbaigė reikšmingu pasiekimu: su turizmu susijusiose veiklose dirbo daugiau nei 3 mln. žmonių, pabrėžiant šios strategiškai svarbios ekonomikai šakos darbo rinkos atsigavimą ir tolesnį augimą. Turizmo sektoriuje dirbantys asmenys sudarė 13,4 proc. viso Ispanijos užimtumo“, – vardijo pašnekovė priežastis, lemiančias didelę savaitgaliais dirbančių žmonių dalį.