Įsivaizduokite – jūs treniruojatės bėgimo varžyboms. Jums visai neblogai sekasi. Savo mokykloje aplenkėte visus bendraamžius. Mokytojai giria ir žavisi. Jūs įkvėptas ir, ko gero, svajojate tapti bėgiku. Ir štai jus nusiunčia į rajono bėgimo varžybas. Jaudinatės, aišku. Bet širdyje savimi pasitikite – juk sekasi tikrai neblogai.
Nuvykus staiga paaiškėja, kad tai visai ne bėgimo, bet bokso varžybos. Jus stato į ringą, pasiūlo mautis pirmą kartą matomas pirštines. Kaip jausitės?
O kaip jausis mokytojai, kurie į varžybas atsiuntė geriausius savo bėgikus ir dabar mato juos beviltiškai besiblaškančius bokso ringe? Taisyklės nežinomos, visi kažkaip sukasi, bet reginys traumuojantis.
Tai ne šiaip alegorija. Tai situacija, į kurią pakliūva daugybė Lietuvos mokytojų ir mokinių miestų bei rajonų matematikos olimpiados metu.
Taip, matematikos olimpiada ne juokas. Visiškai suprantama, kad tai ne eilinis kontrolinis darbas. Užduotys gerokai sunkesnės, reikalauja mąstymo, kūrybiškumo, išradingumo ir… specifinių, peržengiančių mokyklinę programą žinių, sprendimo metodų, olimpiadinių uždavinių sprendimo patirties. Prie būtent šito punkto dar grįšiu.
Tai ne šiaip alegorija. Tai situacija, į kurią pakliūva daugybė Lietuvos mokytojų ir mokinių.
Viskas taip. Tačiau pažvelkime, kas vyksta. Į kiekvieno miesto ir rajono etapą atsiunčiamos tos pačios užduotys. Seniau šio etapo užduotys būdavo rengiamos taip, kad nors kiek būtų atsižvelgta į eilinių mokyklų mokinių galimybes, tačiau šiemet, matyt, nuspręsta „parodyti lygį“. Maža to, kad uždaviniai gerokai išėjo iš mokyklinės programos ribų, jų sprendimai buvo parašyti taip, kad net mokytojai nieko nesuprastų.
Net lengviausiame uždavinyje (jaunių 4 uždavinys), kurį mokiniai įveikė elementariais samprotavimais, oficialiame sprendime buvo panaudota dviguba indukcija. Didesnių miestų vertinimo komisijos, tarp kurių buvo ir universitetų dėstytojų, tik pasijuokė iš tokios instrukcijos, nurašė tai pasipūtimui, o mažesnių miestelių vertintojai, kurie negali į savo komandą lengvai pasikviesti universitetų dėstytojų, liko nesupratę, kas čia vyksta.
Tai patvirtina ir iškalbingi mokytojų komentarai po miestų ir rajonų olimpiados etapo – „mokiniai ištrina iš gyvenimo 4 valandas dalyvaudami tokiose olimpiadose“, ,„ne tik mokinio, bet ir mokytojo motyvacija verkia kamputyje“, „mokiniai neviltyje dėl užduočių, o dar didesnėje neviltyje mokytojai. Kaip prisikviesti mokinius?
Atsiųsti sprendimai nieko verti, nes taip mokiniai nesprendžia, vertinimo instrukcija nulinė, todėl net mokytojai praranda motyvaciją ruošti tokioms olimpiadoms. Norint parengti mokinius tokiai olimpiadai, reikia atskiros mokyklos, programos ir užduočių banko mokytojams. Visi mokytojai yra savamoksliai. Jei jų (organizatorių) tikslas atsirinkti iš savų, tai kam rengia rajonines olimpiadas, jei mūsų mokiniai nereikalingi? Tik dėl skaičiaus!“, „Perskaičiau 200 Vilniaus miesto mokinių darbų, bet tik du vienos mokyklos mokiniai išsprendė mano vertintą uždavinį. Vertinti buvo labai lengva, nes tuščius lapus galėtų įvertinti bet kas, tik ranka pavargo nuo nulių rašymo. Nuostabą keitė pyktis ir liūdesys, jog dauguma šių vaikų daugiau gyvenime matematikos olimpiadose dalyvauti nebenorės. Šiemetinė olimpiada buvo net sunkesnė nei praėjusių metų Lietuvos finalinis etapas, kuriame dalyvauja tik miestų ir rajonų etapų nugalėtojai.
Atskiro dėmesio verti ir oficialūs sprendimai, kurie buvo gerokai per komplikuoti – atrodytų, norėta pasipuikuoti, jog autoriai moka tik universitetuose naudojamų simbolių ir užrašų. Pasijuokėme iš to ir tiek, bet rajonų mokytojams, manau, nebuvo juokinga, kai negalėjo suprasti tų hieroglifų. Prie sprendimų pateikta vertinimo instrukcija buvo tik dėl vaizdo – jos naudoti neįmanoma. Kosmosas.“
Tai citatos mokytojų, kurie vedė savo vaikus į olimpiadą, kurie taisė olimpiados darbus, kurie turės tai daryti kitais, dar kitais metais. Kiek noro lieka dirbti su vaikais po tokios olimpiados? Už darbą su gabiais vaikais papildomai dažniausiai niekas nemoka. Jei tavo vaikas laimėjo medalį tarptautinėje olimpiadoje, tai gausi kelis šimtus eurų, bet tokių mokytojų Lietuvoje yra vienetai. Likusiems – diplomas, rankos paspaudimas.
Kiek galimybių turi eilinis rajono mokytojas paruošti vaiką tokioms užduotims? Jos tokios, kad neužtenka gabumų, išradingumo, platesnio akiračio, įžvalgų. Užduotys tokios, kad reikia išmanyti tam tikrus, mokykloje visiškai nenagrinėjamus olimpiadinių uždavinių sprendimo metodus. Neturi šansų jų įveikti, kad ir koks gabus būtum, jei tavęs nemoko specialių metodų ir triukų, sprendimo užrašymo. O kas moko mokinį tokių metodų eilinėje miesto ar rajono mokykloje? Kas moko mokytoją tokių metodų? Aš nesu mačiusi nė vienoje mokytojų rengimo programoje tokio modulio. Kas skiria mokykloje pakankamai laiko mokytojo ir mokinio pasiruošimui?
Demotyvuojam, naikinam, griaunam. Pernai net 7 ar 9 savivaldybės atsisakė dalyvauti olimpiadoje.
Respublikiniame olimpiados etape mokyklų, kuriose mokosi olimpiadininkai, sąrašas yra labai kuklus – dominuoja Vilniaus licėjus, LSMU, VJG, KJG, KTUG. Perskaitę nugalėtojų sąrašą matome tik kelias mokytojų pavardes, su retomis išimtimis pasitaiko ir pavienių mokytojų entuziastų Šiauliuose, Klaipėdoje, kai kuriuose kituose rajonuose. Bendras vaizdas yra akis badantis – olimpiadinis judėjimas seniai nebėra visos Lietuvos olimpiadinis judėjimas. Jis jaučiamas tik keliose vietose, kuriose surenkami gabiausi Lietuvos vaikai, kur su gabiais vaikais dirba ne tik olimpiadose specializuojantys mokytojai, bet ir buvę tarptautinių olimpiadų prizininkai, universitetų dėstytojai, be to, pasiruošimui yra skiriama nemažai finansų.
Sakysite, taip ir turi būti? Gal tai elitinis dalykas? Bet pažvelkime į Lietuvos matematikos olimpiados tikslus, deklaruojamus dokumentuose: „Skatinti mokinių domėjimąsi matematika; surasti ir puoselėti talentus; skatinti mokinių motyvaciją rinktis matematiką; aktyvinti ir puoselėti mokytojų iniciatyvą…“
Grįžkit atgal ir perskaitykite mokytojų atsiliepimus. Paskatinom? Aktyvinom? Puoselėjom?
Ne, ne ir ne. Demotyvuojam, naikinam, griaunam. Pernai net 7 ar 9 savivaldybės atsisakė dalyvauti olimpiadoje. Įvyko anksčiau sunkiai įsivaizduojamas dalykas – į olimpiadą atvyko mažiau mokinių, nei yra tam skirta vietų. Paskubomis buvo ieškoma, kas norėtų dalyvauti finaliniame Lietuvos matematikos olimpiados etape!
Ir čia kyla natūralus klausimas – kas atsakingas, kad olimpiados užduotis taip atitolo nuo deklaruojamų tikslų? Kodėl olimpiadiniam judėjimui skiriant didžiules lėšas, rezultatas yra toks tragiškas?
Šiemet atsirado rajonų, kuriuose olimpiados nugalėtojas, pagal oficialią vertinimo instrukciją, būtų gavęs 1 tašką iš 25!
Pasirodo, kad pastaruoju metu olimpiados užduotys įsigyjamos kaip ir viskas švietime – Lietuvos neformaliojo švietimo agentūra (trumpai LINEŠA) viešųjų pirkimų būdu užduočių autorius išrenka už mažiausią kainą. Pradėjusi organizuoti viešuosius pirkimus LINEŠA išardė dešimtmečiais užduotis kūrusias grupes, kurios turėjo tiesioginį ryšį su rajonų mokytojais, susitikdavo su jais kvalifikacijos kursuose.
Dabar, pagal pirkimo sąlygas, pakanka, kad bent vienas grupės narys turėtų 2 metų užduočių rengimo patirtį. Konkurse gali dalyvauti bet kas – ne tik universitetai, bet ir pavieniai asmenys, VŠĮ, asociacijos. Ir nėra jokių reikalavimų kam nors iš tų kūrėjų turėti bent menkiausią ryšį su mokykla, mokytojais. Anksčiau po olimpiados užduočių autorius susitikdavo su mokytojais, kalbėdavo apie užduotis, jų sprendimą ir galimą vertinimą. Šiemet užduoties autoriai pirmą kartą yra anonimai, pabijoję net savo vardą pasirašyti po užduotimi.
Ryšio su mokykla nereikalaujama – tad jo ir nėra. Taip šiemet tarp užduotis rengiančių žmonių, matyt, neatsirado nė vieno žmogaus, kuris būtų matęs gyvą rajono ar mažesnio miestelio mokinį. Taip buvo sukurtos užduotys, kurias vertindami miestų ir rajonų mokytojai griebėsi šiaudo, kad tik galėtų parašyti nors taškelį. Vertinimo instrukcija tapo niekam neįdomi – jei taisysi pagal ją, išeis apskriti nuliai. Tai ir taiso, kaip kas išmano, kad tik rastų kokį taškelį, kad tik vaikui motyvaciją pakeltų, kad tik olimpiados nugalėtojas surinktų bent 5 taškus iš 25! Bet ir su tokiu taisymu tik nuliai, nuliai, nuliai. Šiemet atsirado rajonų, kuriuose olimpiados nugalėtojas, pagal oficialią vertinimo instrukciją, būtų gavęs 1 tašką iš 25!
Tai koks pasiektas olimpiados tikslas? Motyvuoti, skatinti, plėsti? Anaiptol, su šių metų užduotimis buvo galutinai parodyta, kad gabus vaikas, kuris neturi šalia specialisto, yra tiesiog nurašomas.
Lietuvos matematikos olimpiados programa, patvirtinta LINEŠA direktoriaus, surašyta labai keistai – joje net nedetalizuojamas turinys pagal klases, ji vienoda abiem (miestų ir rajonų bei respublikiniam) etapams.
„Sėkmingam olimpiados užduočių atlikimui pakanka tiek žinių iš šių temų, kiek jų yra pateikiama vidurinės mokyklos matematikos išplėstinio kurso programoje“, – rašoma, bet čia pat, motyvuojant tarptautinės programos reikalavimais, vardijamos ir papildomos temos. Būtent šios papildomos temos sudaro užduočių pagrindą ir paverčia matematikos olimpiadą neprieinama net ir labai gabiems miestų ir rajonų vaikams.
Kodėl nepadarius kitaip? Jei jau olimpiados tikslas – populiarinti, plėsti ir motyvuoti, kodėl miestų ir rajonų etape nepasiribojus sunkiomis, tačiau mokyklinio kurso ribose esančiomis užduotimis? Galima įtraukti ir uždavinuką iš papildomų temų, bet tai turi būti tik nedidelė dalis visos užduoties. O tada, atrinkus gabiausius vaikus, skirti jiems papildomą dėmesį – mokyti, rodyti, aiškinti. Kitaip tariant, suteikti mokiniams ir jų mokytojams galimybę suprasti, ko iš jų tikimasi respublikiniame etape.
Tinkamai parinktos užduotys būtų didžiulė motyvacija tiek rajono vaikui, tiek jį ruošiančiam mokytojui. Tinkamai surašyti oficialūs sprendimai ir vertinimo instrukcija būtų labai naudingi kitais metais rengiantis olimpiadoms. Jei būtų tiksliai žinoma, kas laukia rajono etape, tai ir pasirengimas būtų be baimės vėl iš olimpiados parvykti su 0 taškų. Būreliuose būtų galima nagrinėti tuos sprendimus, bandyti juos perprasti. Deja, bet to nėra. LINEŠA tik pasamdo autorius už mažiausią kainą ir tuo jų darbas baigiasi. Mokytojai ir mokiniai palikti kapstytis, kaip nori. Jei nori. O norinčiųjų vis mažiau.
