Sekmadienį Tokijuje pasaulio lengvosios atletikos čempionato disko metimo finale žiūrovai išvydo išskirtinį reginį, kuris ir kėlė nuostabą, ir susižavėjimą. Vienas iš tokių žiūrovų buvo olimpinis čempionas Virgilijus Alekna, stebėjęs, kaip du jo sūnūs varžosi planetos pirmenybėse.
Šiame finale, kuris buvo stabdomas dėl smarkaus lietaus, netrūko dramos, sportininkai vos laikėsi šlapiame sektoriuje, o kai kurie ir krito, rizikuodami patirti traumą.
Galiausiai Mykolas Alekna suspindo sidabro medaliu, nusileidęs švedui Danieliui Stahliui. Lietuvis geriausiu savo bandymu diską nusviedė 67,84 m (62,91-67,84-66,00-x-64,57-x). Mykolas Alekna pirmavo iki pat paskutinio D. Stahlio metimo, bet švedas lemiamu metu driokstelėjo taip, kad maža nepasirodė, – užfiksavo 70,47 m rezultatą ir pasidabino aukso medaliu.
Bronzą iškovojo Samoa atstovas Alexas Rose`as (66,96 m).
Finale pirmą kartą istorijoje varžėsi trys Lietuvos disko metikai. Be Mykolo Aleknos dar startavo jo brolis Martynas (63,05-63,34-x-62,47-x) ir Andrius Gudžius (x-63,43-x-x-r). Pastarasis užėmė 6-ą vietą, o Martynas Alekna iškovojo 7-ą poziciją. Tai geriausias jo rezultatas karjeroje.
Mykolui Aleknai tai buvo jau antrasis sidabro medalis pasaulio čempionatuose ir trečias apskritai. 2022 metais Mykolas buvo antras, o 2023-iaisiais – trečias. Be to, Mykolas Alekna savo trofėjų kolekcijoje dar turi olimpinį sidabrą ir aukso bei bronzos medalius iš Europos čempionatų.
Savo medalius paskaičiavęs V. Alekna netruko konstatuoti, kad tik laiko klausimas, kada sūnus pagal šią statistikos eilutę jį pralenks.
„Aš, ko gero, būsiu nukarūnuotas šeimoje“, – bendraudamas su LRT ir šypsena veide pasipuošęs sakė V. Alekna.
Olimpinis čempionas taip pat atskleidė ir kokį patarimą duos Mykolui, kai šis pargrįš į namus.
– Kalbant apie sportininkų psichologiją tokiose varžybose, kaip, jūsų akimis, pavyko su ja susitvarkyti finalo dalyviams, tarp jų ir jūsų atžaloms?
– Iš to, ką mačiau, tai man pačiam nėra tekę dalyvauti tokiomis sąlygomis per visą savo ilgą karjerą. Iš tikrųjų, buvo be galo sunku visiems sportininkams. Kaip aš sakau, tai buvo papildoma našta, ypač tiems lyderiams, iš kurių tikimasi medalių. Trukdys, nors visiems trukdo, bet jiems dar labiau trukdo. Tokiu oru paprastai atsiranda galimybės palyginti silpnesniems sportininkams pademonstravus ne tokius įspūdingus rezultatus užimti aukštesnes vietas. Jei lyderiai susitvarko, tai gerai, bet jei nesusitvarko, tai reiškia, kad galimybių langas atsiveria kitiems.
Man atrodo, kad Martynui labai pasisekė, kad pavyko iškovoti septintą vietą. Už nugaros paliko tiek Kristjaną Čehą, tiek ir vokietį pajėgų. Taip susiklostė, kad visi trys mūsų disko metikai yra tarp aštuonių stipriausių pasaulyje. Labai džiugu.
– Interviu su LRT metu Romas Ubartas užsiminė, kad nemaža dalis pajėgių sportininkų buvo toli nuo to, ką jie gali parodyti. Galbūt tik D. Stahlis buvo arčiausiai to savo maksimalaus rezultato. Jūsų akimis, kiek Mykolui trūko?
– Šiaip ir mačiau, ir žinau, kad Mykolas buvo tikrai geros sportinės formos. Tačiau, kaip minėjau, jau kaip kam pavyksta susitvarkyti su nenumatytomis sąlygomis. Mykolas tikrai galėjo ir daugiau numesti. Tiesa, aš su juo dar gyvai nekalbėjau, tik iš spaudos mačiau, kad turėjo smulkių bėdų, kad pradėjo traukti blauzdos raumenis, po vieno iš bandymų ypač stipriai sutraukė. Taip, tas oras, temperatūros pasikeitimas, nes iki tol buvo apie 26–28 laipsnius šilumos, o po to iš karto žemiau 20 nukrito... Tai irgi, sportininkai šlapi, kūnas atvėsęs.
Taip pat skaitykite
Sudėtingos sąlygos buvo, tad dabar sakyti kiek, kam ir ko pritrūko, tai čia tas pats, kas kalbėti, kuris mažiau sušlapo ar sausesnius rūbus išlaikė. Manau, kad visi buvo lygiai taip pat šlapi ir čia daugiau gal gyvenimiška patirtis lėmė, treniruotės ir dalyvavimas įvairiose varžybose. Ši vasara pas mus irgi labai lietinga buvo, tai aš nežinau, kiek maniškiai vaikai treniravosi lyjant, bet kiek girdėjau, D. Stahlis dažnai tą darydavo. Jis ruošėsi tokiems dalykams ir čia, matyt, turėjo tokį privalumą, kad buvo pasirengęs tam.
– Viena vertus, treneris Mantas Jusis sakė, kad Mykolui dar tik 22-eji, o jis jau iškovojo tris pasaulio čempionato medalius. Kita vertus, tas auksas vėl atrodė ranka pasiekiamas. Kaip jūs vertinate Mykolo sidabrą?
– Aš per visą savo ilgą karjerą iškovojau 10 įvairių spalvų Europos, pasaulio ar olimpinių medalių. Mykolas jau turi tris pasaulio, vieną olimpinį ir du Europos čempionate. Jau šeši medaliai, o jis suaugusiųjų sporte yra trejus metus. Prašau, kiek jis tų medalių yra pririnkęs, o kas bus po kokių dešimties metų? Aš, ko gero, būsiu nukarūnuotas šeimoje.
Jei pažiūrėsime, kas iškovojo medalius čempionate iš kitų šalių, tai Europos sportininkams tikrai nesisekė labai gerai. Jei žiūrėsime į kaimynus, tai galime pasidžiaugti latvių sidabru, bet, pavyzdžiui, lenkai tik paskutinę dieną gavo sidabrą, suomiai, rodos, irgi tik vieną medalį turi. Čekai gal irgi turi, ukrainiečiai tik vieną medalį iškovojo moterų šuolio į aukštį rungtyje. Tikrai sunkus pasaulio čempionatas mūsų platumų sportininkams. Aš iš savo patirties žinau, kad Azijoje mums, metikams, tikrai yra labai sunku dalyvauti ir visada nesisekdavo. Taip kad reikia pasidžiaugti sidabru. Viskas yra gerai ir viskas dar prieš akis.
– Apskritai, finalas buvo istorinis, nes pirmą kartą varžėsi trys lietuviai, o du iš jų – jūsų sūnūs. Su kokiomis emocijomis ir jausmais stebėjote varžybas?
– Tų emocijų pradžioje lyg ir buvo, susikaupimas, geras psichologinis užtaisas ir tada atidėjo varžybas, vėl reikėjo laukti, buvo nežinomybė, kas čia bus, kada bus ir kaip bus. Toks įdomus jausmas, nesu patyręs to niekada ir kaip žiūrovas, ir kaip sportininkas.
– Jūs pats buvote tų paskutinių metimų specialistas. Kaip vakar viskas atrodo iš šalies po to šešto D. Stahlio metimo?
– Kol yra dar bent vienas metimas, nereikia pradėti džiaugtis tuo, ką turi. Dažnai iš paskutinių metimų ir kai sportininkas būna sukaupęs didžiulę patirtį, yra gerai pasirengęs, galima tikėtis visko. Nemanau, kad Mykolas buvo labai ramus būtent po savo antrojo metimo. Manau, kad jis visada stengėsi ir norėjo pagerinti tą rezultatą. Yra kaip yra. Deja, sidabras. O paskutinis metimas irgi metimas, gali viską nulemti. Reikia to irgi mokytis. Aš Mykolui daugiau papasakosiu jam grįžus namo, kaip paskutiniais bandymais galima viską sutvarkyti.
– Buvo daug diskusijų, kas daugiausiai įtakos turi rezultatams prie tokio lietaus – avalynė, metimo technika, o galbūt ir dar kažkas?
– Mano manymu, galbūt net ir Tarptautinei lengvosios atletikos federacijai reikėtų įvesti tam tikrą disko metimo sektoriaus betono mišinio standartą. Pavyzdžiui, tokių problemų Europoje nepasitaiko, kad sektorius būtų slidus, jei žiūrėsime, ar mūsų čia, Lietuvoje, ar kitose Europos šalyse. Jis būna tvarkingas, ar būna šlapias, ar nebūna. Tu gali mesti ir mažai įtakos turi šlapias stadionas. Azijoje, matyt, yra kitokia betono rūšis ar dar kažkas. Tada, kai drėgna ar šlapia, tai gali visai kitaip jaustis. Nežinau, kas tuos pasiūlymus galėtų pateikti. Turėtų disko metimo sektoriuose būti vienodas standartas, kad visi žinotų atvykę, koks sektorius yra. Manau, kad tada būtų mažiau problemų, o sportininkai žinotų, ko galima tikėtis.
