„Tokio rango varžybose pirmą kartą mačiau, kad taip būtų“, – tokį apibūdinimą sekmadienio pasaulio lengvosios atletikos čempionato disko metimo finalui pasirinko olimpinis čempionas Romas Ubartas.
65-erių disko metimo specialistas per savo karjerą pats matė įvairiausių varžybų, bet kai kurie dalykai, kurie dėjosi sekmadienį vakare Tokijuje, nustebino net ir jį. O viskas prasidėjo gana ramiai. Lietuva su nekantrumu laukė, kol disko metimo finale pasirodys trys lietuviai: Mykolas Alekna, Martynas Alekna ir Andrius Gudžius.
Pirmasis finalą pradėjo Mykolas Alekna ir diską švystelėjo 62,91 m. Tačiau netrukus antrasis ėjęs australas Matthew Denny paslydo šlapiame sektoriuje ir savo bandymo sėkmingai neatliko. Netrukus Tokijo stadione lietus įsismarkavo taip, kad organizatoriam teko diskininkus išvesti. Galiausiai disko metimo finale dalyvavę sportininkai apšilinėjo net tris kartus, o varžybos užsitęsė tiek, kad stadione varžytis liko tik jie.
Prie lietaus neblogai prisitaikęs Mykolas Alekna vienu iš savo bandymų metu diską švystelėjo 67,84 m ir ilgą laiką laikėsi auksinėje pozicijoje. Tačiau iš lietuvio pasaulio čempiono titulą savo paskutiniu bandymu (70,47 m) nugvelbė švedas Danielis Stahlis. Trečias, beje, liko Samoa atstovas Alexas Rose`as.
Mykolui Aleknai tai buvo jau antrasis sidabro medalis pasaulio čempionatuose ir trečias apskritai. 2022 metais Mykolas buvo antras, o 2023-iaisiais – trečias
Per apšilimą griuvęs A. Gudžius galiausiai liko šeštas, o už jo nugaros – Martynas Alekna.
Su LRT bendravęs R. Ubartas atskleidė, kad prisitaikant prie tokių lietingų sąlygų svarbiausią įtaką galėjo turėti metimo technika.
– Ar buvo tekę kada nors matyti tokį disko metimo finalą, koks vakar buvo Tokijuje?
– Buvo mano karjeroje pora tokių varžybų, kur liūtis buvo didžiulė, išvedė visus, baigėsi, vėliau vėl pradėjome. Tokio rango varžybose pirmą kartą mačiau, kad taip būtų. Kažkiek buvau nustebęs, kad organizatoriai nepadarė gero sektoriaus. Yra toks dalykas, kad slidus sektorius yra gerai, kai yra sausas oras. Tačiau kai yra toks, kokį matėme, tuomet sektorius tampa kaip ledas. Matėme, kiek kritimų buvo, traumų, gerai, kad jos mažos, nebuvo sudėtingų.
Šiame stadione jau ne pirmą kartą taip, kažkada jau buvo. Žinau, kad moterys griuvinėjo. Nepadarė išvadų. Manau, kad dėl šito gali turėti daug sportininkų priekaištų.
O kalbant apie pačias varžybas, taip ir nesinori komentuoti. Matėsi, kad vyrai nepadarė to, kam jie buvo pasiruošę. Jie ruošėsi visą sezoną, kai kas net ir „Deimantinėje lygoje“ pusiau pasiruošę buvo, o čia atvažiavo geriausios formos. Faktiškai tai nė vienas nepadarė to, ką galėjo. Išskyrus turbūt D. Stahlį. Kažkiek jis priartėjo prie to maksimumo, ką jis gali. Mykolui trūko 3–4 metrų, čia faktas, iki savo rezultato. Apie Kristjaną Čehą jau net nekalbu. Jam ten išvis kokių 8 metrų trūko.
Nustebino Martynas Alekna, aišku. Na, kaip nustebino, manęs nenustebino. Aš jau laukiau, kada jis išaus, turi išauti. Ir iššovė reikiamu momentu. Jei ne oras, tai būtų pakartojęs tą rezultatą finale ir būtų super. Čia ateičiai duoda gerą tokią nuojautą, kad jis gali iš tikrųjų toli mėtyti. Per treniruotes, žinau, kad metė 71 metrą. Rodo, kad žmogus artėja prie savo gerų rezultatų. Mykolui gali būti sunku, teks kovoti su broliu. Manau, kad jie eina teisingu keliu. Martynas jau 25-erių, matyt, kad pradės rodyti savo brandžius rezultatus. Kitais metais Europos čempionatas, tikėsimės, kad oras bus geras.
– Ar įsivaizduojate, kas turėjo dėtis sportininkų galvose tokio finalo metu?
– Pirmiausia, reikia pasakyti, kad kiekvieno iš jų metimo technika yra skirtinga: vienas meta greičiau, kitas lėčiau, vienas sunkesnis, kitas lengvesnis. Sunkiau buvo tiems, kurie mėgsta labai greitą sukimąsi, jie ir slidinėjo. D. Stahlis toks vyrukas kaip vikingas, 140 kg svorio, jis gana tvirtai stovi ant pagrindo net ir per lietų.
Žmogaus psichologija tokiose varžybose turi būti geležinė. Kiek supratau, tai tris kartus vyrai darė apšilimą, juos išvedė du kartus iš sektoriaus. Kai kas degė. Tie asai, aš manau, kad nedegė, bet vis dėlto technika yra skirtinga, kiekvienas metė pagal save. M. Denny sakė, kad jis bandė mesti pagal save, buvo neįmanoma, bandė kažką keisti, tai irgi buvo neįmanoma. Vokietis tai išvis. Aš pirmą kartą mačiau, kad būtų kažkas apsimovęs antrą porą kojinių ir taip bandęs basomis mesti. Čia fantastika. Galima tik įsivaizduoti, kas darėsi jų galvoje, kad jie negali padaryti to, ką jie gali. Neįsivaizduoju. Turėjau tokių varžybų, tačiau ne tokio lygio. Ten išeidavai ir tas pats, ar ateisi, ar ne. Čia jau reikia viską parodyti, ką esi įdirbęs per sezoną.
– Tas pats K. Čehas užsiminė, kad neslidinėjo tie, kas avėjo „Nike“ avalynę. Kiek tai galėjo turėti įtakos iš techninės pusės?
– Avalynė, taip, turi kažkokį pagrindą, bet ne esminį. „Nike“ dabar pirmauja, aš pats mėčiau su „Adidas“. Jie kaip tik gerai būdavo ant šlapios dangos. Sakyčiau, kad vis tiek viskas daugiau priklauso nuo technikos, nuo tų savybių. K. Čehas vis tik yra 207 cm ūgio, matyt, kad jam buvo sunku išsilaikyti tame sektoriuje. Reikia atsispirti ten, kur visi faktiškai slysdavo, o K. Čehas, atrodė, jau pačioje pradžioje pradėdavo slysti. Manau, kad labiau čia technika nulėmė ir, aišku, lietus. Jis buvo puikus, gražus, bet tuo metu nereikalingas.
– Ar po tokio disko metimo finalo gali būti kažkokių taisyklių pakeitimų, pavyzdžiui, dėl sektoriaus? Taip pat ir dėl to, kad sportininkai balsavo ir rinkosi tarp kelių variantų, ką daryti toliau: išvis nebetęsti varžybų, tęsti tokiomis orų sąlygomis arba perkelti į kitą dieną?
– Manau, kad pasiūlymas išvis nemesti ir neišsidalinti medalių komplekto yra didžiausia nesąmonė. Įsivaizduojate, žmogus, kuris dirba visą sezoną, ateina ir pagrindines varžybas ir jam sako, kad viskas, eikite namo, nereikalingi. Nesąmonė. Dėl kitų dalykų, pavyzdžiui, perkelti į kitą dieną, tai buvo tokia demokratija priimta, kas balsavo už, kas prieš, bet buvo nuspręsta, kad reikia baigti varžybas. Suprantu organizatorius, nes jiems jau reikėjo baigti čempionatą, liko tik diskas. D. Stahlis aiškiai norėjo tęsti varžybas tą pačią dieną, bet buvo tokių, kurie nenorėjo. Būtų geras oras, tai rezultatai būtų buvę visai kitokie. Pavyzdžiui, pirmadienį.
Kalbant apie pačias taisykles, tai man patikdavo, kaip būdavo anksčiau. Visi gauna tris bandymus finale, o tada pabaigoje perstato nuo pirmos iki aštuntos vietos. Dabar tokia painiava. Nežinau, man nelabai, girdėjau, kad ir kiti nelabai supranta. Geriau, kad būtų kaip ir anksčiau.
O dėl balsavimo, tai nežinau, kokie yra reglamentai. Gal net nėra tokios situacijos aprašytos. Kaip suprantu, tai turėtų spręsti sportininkai. Visi nusprendė tęsti varžybas, o organizatoriams turėtų būti aiškiai parašytas kažkoks reglamentas, ką tokiais atvejais daryti. Abejoju, ar toks yra. Galiausiai sprendė situaciją šitaip.
– Kaip vertinate A. Gudžiaus pasirodymą, matant, kaip jam buvo sunku, ir žinant, kad turėjo bėdų su nugara?
– Andrius yra didvyris. Su savo nugara kaip kankinosi, kaip tą operaciją padarė... Labai gydytojai padėjo. Aukščiausios klasės specialistai. Kalbant apie A. Gudžių, tai sportas yra liga, o mes, diskininkai, esame protingi žmonės, bet kartu ir truputį tokie... Išeina, kad mes iš ten išeiti nelabai norime. Linkiu A. Gudžiui, kad jis išeitų su tokiu trenksmu, kad prisimintų jį. Pačiam būtų ant širdies gera, kad padarė viską, ką galėjo. Manau, kad tas yra svarbiausia. Disko metikai ilgai sportuoja, bet jei atsiranda tokie dalykai kaip nugara, kur yra pagrindas, viską laikantis, tada jau reikia mąstyti. Manau, kad jis dar Europos čempionate turėtų sudalyvauti gerai. Tikėsimės to.
