„Pelenės istorija Badalonoje“: taip Vilniaus „Ryto“ krepšininkas Augustas Marčiulionis pavadintų filmą, kurį režisieriai kurtų apie 2026 metų FIBA čempionų lygos finalą.
Iki galo ir iš visų jėgų šeštadienį Badalonoje kovojęs „Rytas“ sukūrė tikrą krepšinio stebuklą ir per pratęsimą triumfavo FIBA čempionų lygoje.
Didžiajame finale Giedriaus Žibėno auklėtiniai panaikino net 20 taškų atsilikimą ir Atėnų AEK klubą įveikė rezultatu 92:86 (15:25, 10:17, 20:21, 35:17, 12:6).
Taip pat skaitykite
„Rytas“ tarptautinio turnyro finale paskutinį kartą žaidė prieš 17 metų Europos taurėje, o Čempionų lygoje niekada nebuvo nužygiavęs taip toli. Kaip ir prieš 17 metų, taip ir dabar „Rytas“ į viršų kelia čempionų trofėjų.
„Filmas, kurio pavadinimas galėtų būti „Pelenės istorija Badalonoje“. Kas kelias minutes sau bandau įsižnybti, bet tikrai padarėme. Ant suolo mes tikėjome, sėdėjome tryse – aš su dviem Martynais. Ten buvome rimtai pasikūrę, tikėjome, kad laimėsime, nekeitėme vietų, kur sėdime, prisigalvojome dalykų. Tie vyrai, kurie ketvirtam kėlinyje tai – neįtikėtina. Ir visa komanda, turėjome 20 taškų deficitą, kovojome, nepasidavėme ir visi tikrai tikėjome.
Tikėjome, kad nesame blogesnė komanda už juos, tikėjome, kad galime laimėti, tikėjome, kad galime grįžti į rungtynes. Čia yra įspūdingiausias dalykas, koks man yra nutikęs sporto karjeroje. Manau, kad ir daugeliui iš mūsų komandos“, – išsišiepęs iki ausų iškart po finalo LRT teigė A. Marčiulionis.
Krepšininkas prie pergalės finale prisidėjo kibia gynyba prieš AEK atakų organizatorius ir surinko tris ketvertus – pelnė 4 taškus, atkovojo po tiek pat kamuolių ir išdalijo tiek pat rezultatyvių perdavimų.
Emocingame interviu A. Marčiulionis bandė įvertinti ir taktinius pokyčius „Ryto“ žaidime, leidusius ketvirtajame kėlinyje surengti įspūdingą spurtą.
„Nemeluosiu, įprastai lengva tas rungtynes atsukti atgal, galvoji, bet. Dabar... Tiesiog Simo [Lukošiaus] tritaškiai, manau. Daugiau nieko, man toliau jau juodas ekranas be Simo tritaškių, – juokėsi „Ryto“ įžaidėjas. Pasitikėjome savimi, žaidėme fiziškai ir tikrai gerai gynėmės, vertėme juos mesti sunkius metimus ir patys bėgome – neturėjome ko prarasti ir turėjom tą pasitikėjimą. Ir jau pratęsime, manau, tiesiog psichologiškai buvom sulaužę juos jau. Dar dėjome tuos kelis žingsnius ir laimėjome. Kosmosas.“
A. Marčiulionis su LRT taip pat aptarė ant atsarginių žaidėjų suolelio įvykusius pokalbius, tėčio Šarūno bronzą 1992 m. Badalonoje, šeštą žaidėją ir geriausią sprendimą gyvenime.
– Kaip atrodė pokalbis rūbinėje po 2 kėlinių?
– Mes žiūrime tas rungtynes ir jaučiame, kad nesame blogesnė komanda. Pirmoje pusėje mes metėme neblogus metimus, nepataikėme, jie pataikė tikrai sunkių metimų ir buvo visko, o mes tiesiog žinojome, kad nesame prastesnė komanda.
– G. Žibėnas komandos sirgalius pavadino geriausiais visų laikų.
– Čia neįtikėtina. Kai žmonės sako sirgaliai, bet mes realiai nebūtume laimėję be šito palaikymo, be šito jų atvažiavimo, tų jėgų, kai atsilieki 20 taškų, bet negali niekaip nuleist rankų. Tu matai, kad vis tiek sirgaliai palaiko, žmonės atsistoja, ragina, tiki, tai tu negali prieš juos ir prieš save nuleisti tų rankų. Tai čia tikrai šeštas žaidėjas, nebūtume be jų šiandien laimėję.
– Tėtis Šarūnas čia laimėjo olimpinę bronzą. Sėkminga vieta jūsų šeimynai?
– Na, nelaimėjo aukso (juokasi). Aišku, čia visiškai kita perspektyva. Ta bronza buvo nežmoniškas pasiekimas, bet taip, gal čia, šita arena sėkminga mūsų šeimai. Tikėkimės dar pavyks sugrįžti.
– Š. Jasikevičius teigė, kad „Žalgiris“ yra vienintelė Lietuvos komanda. Kaip reagavote?
– Neturiu komentaro (juokiasi). Čia kaip Amerikoje: „I plead the fifth“ (liet. naudojuosi teise tylėti).
– Turbūt sugrįžtant į Vilnių nebuvo galima pagalvoti, kad viskas taip pasisuks?
– Tas tikėjimas yra. Aš manau, tai ką mes padarėme, mes dar patys nelabai suvokiame. Mums reikėjo laimėt dvejas rungtynes reguliariojo sezono, mums reikėjo laimėti ketvirtfinalį ir mums reikėjo finalo ketverte laimėti prieš dvi geras komandos, nes jos visos čia tokios. Šiek tiek užtruks tą suvirškinti, ką mes ką tik padarėme. Bet, aišku, tu visą laiką tiki. Ypatingai po to pusfinalio, mes tikrai žaidėme puikiai, manau tai buvo mūsų geriausios sezono rungtynės – bent jau tiek, kiek aš čia esu. Ir tą pusfinalį sužaidėme, tas planas, įvykdėme idealiai, žaidėme su energija, su noru. Todėl šiandien tikrai tikėjau, kad laimėsime. Geriausiu metu pasiekėme geriausią formą.
– Ar galima jūsų sugrįžimą į Vilnių įvardyti kaip geriausią sprendimą gyvenime?
– Tikrai taip. Vasarą Los Andžele praleidau, žiemos išvengiau, grįžau, laimėjau, čempionais tapome. Sakau – filmas. Tiesiog neįtikėtina.
