Buvęs garsus Lietuvos krepšininkas Darius Sirtautas ir toliau mėgaujasi krepšiniu ir treniruoja jaunimą, tačiau prieš keletą metų nedaug trūko iki to, kad vyras prarastų viską – ir sveikatą, ir šeimą, ir mylimą sportą.
Tris kartus Lietuvos krepšinio lygos „Oro karaliaus“ nugalėtoju tapęs D. Sirtautas mėgavosi sėkminga krepšininko karjera, tačiau į jo gyvenimą įslinkus alkoholiui viskas ėmė krypti į blogąją pusę.
„Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnelio, – LRT laidoje „Šventadienio mintys“ kalbėjo krepšininkas. – Viskas nuo pirmo lašelio, pirmos taurelės, pirmo bokaliuko, kaip sakydavome. Po treniruotės, po rungtynių po bokaliuką ir viskas, po truputį. (...)
Ypatingo pojūčio [kad buvo pasiektas dugnas] čia nėra (juokiasi). Visa aplinka apie tai byloja, nereikia jokio pojūčio. Apsidairai ir žiūri, kad šeimos aplinka, socialinė visa aplinka iš visų pusių spaudžia, kalba apie tai. Jau tada nereikia galvoti apie tai.“
Kauno „Žalgirio“ akademijoje dabar merginų grupes treniruojantis D. Sirtautas teigė, kad juodžiausiu metu yra sunkiausia pripažinti ir priimti savo priklausomybę, ieškoti pagalbos. Krepšininkas pats bandė įvairiausius metodus, tačiau nė vienas jų nesuveikė sėkmingai, kol jis nepasuko į bažnyčią.
„Kai esi ieškojimuose visokių būdų ir kelių, tai vienas iš jų mane nuvedė į dvasingumo ar kažkokios pagalbos [paiešką] kovoje su savo negalia. Būtent pokalbyje su dvasininku per Sutaikinimo sakramentą, per išpažintį, kurią man padėjo atlikti dvasininkas, įvyko Šventosios Dvasios pripildymas ir poveikis visame kūne, sieloje, dvasioje. Persmelkė Šventoji Dvasia visą mano būtį su visomis ašaromis ir širdies dūžiais“, – lemtingą ir gyvenimą iš esmės pakeitusį momentą prisimena D. Sirtautas.
Pašnekovas drąsiai įvardijo, kad šis dalykas jam buvo „nepamirštamas, didžiausias ir svarbiausias įvykis“ jo gyvenime.
„Po to viskas klostėsi taip lengvai, kai žmogus suvoki, kad savo pastangomis esi bejėgis, tavo pastangos nieko nereiškia, valia – taip pat. Tokį įvykį mes, krikščionys, vadiname atsivertimu, atsivertimo dovana, tikėjimo dovana, Šventosios Dvasios krikštu. Tas svarbiausias įvykis gyvenime buvo pakeistas gyvenimas“, – besišypsodamas kalbėjo krepšininkas.
D. Sirtauto priklausomybė neabejotinai paveikė ir visą jo šeimą bei aplinkinius. Krepšininkas teigė, kad po truputėlį iš jo gyvenimo pasitraukė visos blogybės, o vidus buvo tarsi rekonstruotas.
„Čia realus gyvenimas, ne filmas. Gi ir nuopuolis įvyksta taip, kad ne iš karto puoli, taip ir atsivertimas, kaip ir gyvenimas, eina tarpsniais. Viskas ėjo po truputėlį.
Pats didžiausias įveiktas priešas buvo alkoholis, po to patraukė ir rūkymą, cigaretes. Kaip aš mėgstu sakyti, mano visi gyvenimo sąvartynai ir lūšnynai buvo rekonstruoti, atnaujinti“, – šypsojosi jis.
Ypač gerai šį D. Sirtauto virsmą ir priklausomybės tamsybes prisimena jo žmona Rima. Moteris atvirai sakė, kad vyro alkoholizmas jai buvo visiškai naujas dalykas, tad ir išgyventi jį buvo nepaprastai sunku.
„Praėjome tokį ilgą kelią. Galvojau, kad su mano meile, pagalba bendromis jėgomis išeisime iš šitos situacijos, bet, deja, labai klydau. Žinoma, buvo ne vieną kartą noras skirtis, kai jau atsirado trys vaikai ir pradėjo ta priklausomybė liesti ir vaikus.
Ieškojome visokių būdų ir aš jau buvau pasiryžusi išeiti su vaikais, gyventi atskirai, kad tai neturėtų įtakos mūsų gyvenimui. Mes taip pat buvome visiškai priklausomi, bet nežinojau, kad yra ne tik pagalba alkoholikams, bet ir aplinkos žmonėms.
Nusprendžiau išeiti, tada atsisėdau ir sau sakau – Dieve, padariau viską, ką galėjau, atsiprašau, daugiau nebegaliu. Ir tada, matyt, buvo tas lūžis“, – su ašaromis akyse kalbėjo R. Sirtautienė.
Pašnekovė teigė, kad atsivertimo į tikėjimą kelyje jie su vyru žingsniavo kartu, nors ir žinojo, kad net ir įveikta priklausomybė gali vesti prie išsiskyrimo.
„Ta atsivertimo kelionė buvo mūsų kartu. Jis atsivertė pirmas, aš turbūt po kelių mėnesių atsiverčiau, bet ta kelionė buvo kartu. Žinojau irgi, kad metus alkoholį dauguma šeimų vis tiek išsiskiria, nes vyksta visiški pasikeitimai, bet, ačiū Dievui, mums taip nenutiko.
Aš mačiau, kad tai yra tikras stebuklas, tik Dievo stebuklas, nes visi būdai buvo išbandyti, niekas nepadėjo, o viskas įvyko staiga ir tada prasidėjo kelionė į viršų“, – kalbėjo R. Sirtautienė.
Taip Sirtautų šeimoje ir prasidėjo gyvenimas su Dievu. Iš pradžių į tikėjimą atsivertė Darius ir Rima, o vėliau jų pavyzdžiu pasekė ir vaikai. Tiesa, R. Sirtautienė pasakojo, kad dėl sūnaus ji meldėsi tikrai ne vienus ir ne dvejus metus.
„Labai norėjau patekti į motinų maldos grupę ir, kaip tyčia, mūsų parapijoje ji kaip tik kūrėsi tuo metu. Aš jau žinojau, kad man būtinai reikia melstis už vaikų atsivertimą, buvo toks mano pasirinkimas. Labiausiai meldžiausi už vyriausią sūnų, kuris nebuvo priėjęs nei pirmos Komunijos, nei Sutvirtinimo.
Kadangi per savo Sutvirtinimą buvau pasirinkusi šventos Monikos vardą, tai žinojau, kad ji meldėsi labai daug metų už savo sūnaus atsivertimą. Pagalvojau, kad man reikės turbūt dar daugiau, bet džiaugsmas atėjo po 8 metų tik“, – šypsojosi ji.
D. Sirtauto sūnus Simas laidoje pasakojo, kad į antrąja Lietuvos religija vadinamą krepšinį pasinėrusi šeima į pirmas eiles visuomet stengiasi užleisti tikėjimą, o tėčio pėdomis nuėjusi ir krepšininke tapusi Ugnė Sirtautaitė džiaugėsi, kad Dievą vaikams tėvai leido atrasti patiems.
„Mūsų tėvai niekuomet nevertė siekti tikėjimo, sakė, kad jis turi pats ateiti ir turime patys suprasti, kada mums to reikia. Kai kažką darai per prievartą, darai tai ne iš meilės. Bet jie visada kviesdavosi į bažnyčią sekmadieniais, pasimelsti kartu vakarais. Manau, kad jie taip ir atvedė ir dėl to labai džiaugiuosi“, – pasakojo U. Sirtautaitė.
D. Sirtauto paklausus apie aplinkinių ir kolegų reakcijas, krepšininkas atvirai pasakojo, kad atradus tikėjimo džiaugsmą, dairytis į šalis pasidaro nebeaktualu.
„Įdomiausias dalykas tas, kad nelabai svarbu man, kaip kas reagavo ar išvis reaguoja. Tas džiaugsmas, kuris yra viduje, pakeisto gyvenimo ir aiškumo, suvokimo džiaugsmas, sugrąžinti santykiai su žmonėmis turbūt yra svarbiausia.
Mes labai save tapatiname su aplinkine ir viešumos nuomone, kuri vėliau tiesiog nerūpi. (...) Klausant, mane gali suprasti tik tie, kas žino, apie ką aš kalbu“, – dėstė jis.
Krepšinio treneris sakė, kad nuo lemtingo momento prasidėjo jo tikėjimo kelionė, o tai buvo dovana, kuri pakeitė visą jo gyvenimą.
„Jokių valios pastangų, jokių mano pastangų. Tiesiog tai yra ėjimas su džiaugsmu ir noru, su didžiuliu dėkingumu. Nieko nebereikia – yra dovanota laisvė, dovanotas pasirinkimas. Ateina visiškas supratimas, tiesos pažinimas, o pažinęs tiesą gali pažinti save, (...) pajausti tai, ką vadiname pilnatve“, – patirtimi dalijosi D. Sirtautas.
Pašnekovas ragino visus priklausomus asmenis surasti savyje drąsos ir žengti pirmą žingsnį link išsilaisvinimo, prašyti pagalbos. Tiesa, jis pripažino, kad lengva tokiame kelyje tikrai nebus.
„Niekas iš karto nepuola ant kelių, nežvelgia į dangų ir niekas neatsišaukia. Taip turbūt filmuose būna, bet [gyvenime įvyksta] tik suvokus ir pažinus, kad kito kelio nėra. Kaip sako, laivui skęstant Dievo buvimu abejojančių nelieka“, – šyptelėjo krepšininkas.
