„Remyga, žiūrėk, šitas baltapūkis Mykolas – tikrai bus... Pamatysi, kažkas iš jo tikrai bus“, – plačiai šypsosi savo ir sesers Kristinos Aleknienės tėčio kažkada ištartus žodžius apie olimpinį vicečempioną Mykolą Alekną prisiminusi legendinė Lietuvos daugiakovininkė Remigija Nazarovienė.
Teisingi ir nuoširdūs žodžiai nepasiklysta, o papūtus tinkamam likimo vėjui kartais netgi virsta realybe. Būtent taip šiuo atveju ir nutiko – 21-erių Mykolas Alekna jau spėjo tapti Europos čempionu, planetos rekordininku (74,35 m) ir 2024 m. Paryžiaus olimpinių žaidynių vicečempionu (69,97 m). Finalą, kuriame magiškai triumfavo jamaikietis Roje Stona (70,00 m), įdėmiai stebėjo ir disko metiko M. Aleknos teta R. Nazarovienė, ji teigia jau seniai žinojusi, kad jos sūnėnas yra iš kosmoso.
„Finalą stebėjau gana ramiai, nes buvau tikra, kad koks nors medalis vis tiek bus. Žinoma, norėjosi aukso, bet apetitas kyla bevalgant. Visada žinojau, kad jis ir taip yra iš kosmoso, o čia dar ir būdamas 21-erių pasaulio rekordą pagerino. Tai yra fantastika – mano galvoje toks faktas net netelpa. Nors medalis ne auksinis, kova buvo įnirtinga, įdomi ir geriausiai apibūdinanti sporto esmę. Būtent toks sportas ir yra. Pralaimėjome trimis centimetrais ir taip, galime sakyti, kad gaila, bet tada visose gyvenimo situacijose galime pabrėžti: gaila, galėjome, pritrūko, nepasisekė. Aš manau, kad jis yra tikras šaunuolis, tikras pavyzdys“, – LRT.lt pasakoja 57-erių R. Nazarovienė.
Pati R. Nazarovienė septynkovės rungtyje yra pasirodžiusi net trejose olimpinėse žaidynėse: 1988 m. Seule, 1992 m. Barselonoje ir 1996 m. Atlantoje. Geriausią pasirodymą ji surengė būtent debiutinėse žaidynėse, ten 6 456 taškai leido jai užimti 5 vietą. Greta gausybės kitų pasiekimų – ne tik iki dabar tebegyvuojantis Lietuvos moterų septynkovės rekordas (6 604 taškai), bet ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos medalis pasaulio čempionatuose (Atėnai, 1997 m.).
Per šį išskirtinį interviu didysis profesionalus sportas buvo palygintas su galingu žvėrimi. Estijoje dabar gyvenanti ir atletus treniruojanti buvusi sportininkė pabrėžia, kad prisijaukinus jį galima labai toli nujoti ne tik sporte, bet ir gyvenime.
„Sportas yra kaip tas geležinis žirgas per olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją (šypsosi). Jeigu tu jį prisijaukini, tai gali toli nujoti ne tik sporte, bet ir gyvenime. Visur tau tai padės. Tikrai. Net neįsivaizduoju, kaip gali būti kitaip. Prisijaukinus blogiau jau niekada nebus. Jeigu kada nors kur nors sportavai, jeigu dalyvavai varžybose ir supratai, kas yra varžymasis, kas yra tikslas ir charakteris, tai gyvenime bus tikrai kur kas lengviau“, – sako per visą pokalbį pozityvumu tryškusi R. Nazarovienė.
Šventė tėvams, šventė giminei, šventė visai Lietuvai
Paryžiuje Lietuvai atstovavo trys disko metikai – be Mykolo, šalies garbę dar gynė jo brolis Martynas Alekna ir veteranas Andrius Gudžius. Pastarasis prasibrovė į finalą ir užėmė 8 vietą (66,55 m), o Martynui debiutas padovanojo 28 poziciją (58,66 m). R. Nazarovienė dviejų brolių pasirodymą toje pačioje rungtyje prilygina pasakai, kuri turi reikšti daug visai Lietuvai.
„Žiūrėdama galvojau apie tai ir netgi Kristinai pasakiau: „Įsivaizduoji, jeigu mes abi atvyktume į olimpines žaidynes ir dalyvautume septynkovėje.“ Ji sakė, kad nelabai galėtų įsivaizduoti tokio scenarijaus, nes tai yra be galo sunku. Visgi vyrai mūrai... Mykolas ir Martynas yra tokie skirtingi, bet tai yra labai gerai. Man labai patiko, kad jie vienas kitą ramiai palaikė – taip lietuviškai. To jausmo aš gyvai nepatyriau, bet stebėdama iš šono viską jutau – buvo nepakartojama. Manau, kad tai yra šventė tėvams, šventė giminei, šventė visai Lietuvai. Tai yra labai daug“, – akcentuoja ji.
Pati ryškiausia Paryžiaus žaidynių akimirka jai buvo Mykolo žengimas į sektorių, kai reikėjo atsakyti netikėtai iššovusiam jamaikiečiui.
„Pirmiausia prieš akis išnyra Mykolas, kaip jis eina į sektorių po sėkmingo jamaikiečio metimo. Va šis momentas yra ryškiausias. Žiūrėjau ir galvojau, ar bus, ar nebus. Mąsčiau, ką Mykolas galvoja, kaip jaučiasi, kaip bando susikaupti, kur žvelgia jo akys, nes jam dar tik 21-eri. Viskas atrodė kaip filme. Na, o kai toliau nenumetė, tai iškart aplankė mintis, kad viskas yra gerai, juk sidabras mūsų rankose“, – pasakoja R. Nazarovienė.
Brolių Aleknų teta taip pat prisimena, kad vaikystėje Mykolas ir Martynas buvo iš tiesų skirtingi, o tėvų Virgilijaus ir Kristinos suteikta laisvė, leidimas užsiimti tuo, kas patinka, ir nutiesė kelią į sėkmę.
„Aš jų pernelyg daug nemačiau, bet visgi šiek tiek mažiukus stebėjau: kaip jie bėgiodavo, kuo užsiimdavo, kokie jie buvo. Kristinos ir mano tėtis tada buvo pasakęs: „Remyga, žiūrėk, šitas baltapūkis Mykolas – tikrai bus. Pamatysi, kažkas tikrai bus.“ Martynas buvo meniškesnės sielos, tada jis ir pianinu grojo. Net buvau nustebusi, kad toks sąžiningas berniukas – sėdi, pats groja, nors niekas nieko neverčia. Jeigu atvirai, tai aš tikrai negalvojau, kad Martynas mėtys diską, nes jis yra toks labiau meniškos sielos, jautresnis.
Noriu pabrėžti, kad nei Virgis, nei Kristina jų niekada nevertė sportuoti. Jie buvo už tai, kad vaikai darytų tai, kas jiems patinka. Jie ne tiktai leido, bet ir palaikė. Šis požiūris yra puikus, nes yra sportininkų, kurie baigia karjerą ir pradeda versti sportuoti savo vaikus, sako, kad jie irgi taps čempionais. Nežinau, ar čia ego išlenda, ar kas.
Virgis turėjo sukaupęs tokią patirtį, buvo tiek pasiekęs, bet niekada nesikišo. Į tai žiūrėjau iš šono ir tiesiog žavėjausi. Čia yra fantastika, iš tokio tėvų pavyzdžio reiktų mokytis. Reikia tiesiog leisti, o ne spausti ir versti. Štai, žiūrėkite, kas išėjo. Visgi nepamirškime ir sesutės Gabrielės. Ten visi trys vaikai ypatingi“, – šypsosi R. Nazarovienė.
Pasak jos, labai didelę įtaką brolių asmenybėms turėjo mama Kristina, ji dalinosi meile, šiluma ir savo vertybėmis.
„Medalis ir visi tie rezultatai nėra pasiekti vien tik atleto. Mykolo ir Martyno augimo kelyje labai didelį vaidmenį suvaidino Kristina. Virgiui tekdavo dažnai vykti į varžybas, būdavo įvairių stovyklų, todėl mamos vaidmuo šioje istorijoje taip pat labai svarbus. Ta meilė, ta šiluma ir toks stiprus brolių charakteris atsirado, manau, ir dėl Kristinos. Žinau, kad ji yra labai nuoširdi, labai gili asmenybė, mažiau išsišokanti. Ji šeimai atidavė labai daug savęs. Žinoma, šioje istorijoje buvo nuostabus dviejų žmonių darbas“, – gražių žodžių savo sesei negaili buvusi daugiakovininkė.
Ji taip pat LRT.lt papasakojo, kaip atrodė ir kokius jausmus širdyje sukėlė olimpiečių sutiktuvės namuose, tapusios nesuvaidinta ir nuoširdžia švente.
„Kristina mane pakvietė atvykti ir aš buvau be galo laiminga, kad esu čia. Visi aplink buvo savi, jų laukėme prie namų. Žinoma, Mykolas ir Martynas buvo pavargę: tiek fotografavimosi, tiek interviu, tiek dėmesio. Tai irgi yra labai sunkus darbas, nes kiekvieną žodį reikia pasverti. Jie grįžo namo, o namuose geriausia – ir mama, ir tėtis, ir močiutė.
Namai yra ta vieta, kur tu užaugai, kur tu apie tai svajojai. Buvo labai šilta akimirka. Mačiau, kaip Virgis džiaugėsi, kaip Kristina aprimo, nes vaikai pagaliau namuose. Buvo nuostabu. Pernelyg daug nedalyvaudavau šeimos šventėse, tai man tas momentas buvo fantastiškas. Visi labai nuoširdžiai juos [Mykolą ir Martyną] myli, palaiko ir jokių klausimų dėl dviejų ar trijų centimetrų nekelia. Visi buvo labai laimingi, o aš išėjau pajutusi tikrą euforiją“, – išgyventomis akimirkomis atvirai dalinasi R. Nazarovienė.
Paprašyta pasiųsti linkėjimą sūnėnams, šią užduotį R. Nazarovienė atliko su plačia šypsena.
„Aš matau, kad jie yra tinkamame kelyje. Matau, kad jie turi labai gerą užnugarį – nuostabius tėvus. Lietuva juos myli. Ką dar daryti? Tiesiog sportuoti, daryti tai, ką jie gerai daro, tikėti savimi. Jeigu bus traumų, tai ir jos praeis. Viskas gyvenime praeina. Jie dar jauni, o tai didžiulis pliusas. Bus dar ne vienos olimpinės žaidynės, gal bus dar ne vienas pasaulio rekordas. Labai gerai, kad broliai yra du. Laukiu ir žinau, kad jų duetas dar parodys kažką tokio, kad dar kuo nors nustebins. Manau, kad jie eis toliau. Čia dar ne pabaiga“, – sako brolių Aleknų teta.
„Žmonės neįsivaizduoja, kokį kelią reikia įveikti, kad ten patektum“
Paryžiaus olimpinėse žaidynėse Lietuvai iš viso atstovavo 51 atletas. Visą šalį nudžiugino 4 medaliai. Sidabro medalius iškovojo breiko šokėja Dominika Banevič-Bgirl Nicka ir disko metikas Mykolas Alekna, o bronzos medaliais pasipuošė irkluotoja Viktorija Senkutė ir 3x3 krepšinio rinktinė, sudaryta iš Šarūno Vingelio, Aurelijaus Pukelio, Gintauto Matulio ir Evaldo Džiaugio.
Kaip ir per kiekvienas žaidynes, internete netrūko ne tik palaikymo ir padėkos žinučių, bet ir kritikos strėlių, nukreiptų į prastesnius rezultatus pademonstravusius olimpiečius. R. Nazarovienės teigimu, kritikų ir sofos ekspertų visada buvo ir bus, tačiau nereikia kreipti į juos dėmesio. Pasak jos, patekimas į olimpines žaidynes yra milžiniškas pasiekimas, dėl jo atletai darė viską, ką tik galėjo.
„Profesionaliam sportininkui tas rezultatas, medalis, visas augimo procesas yra labai svarbus. Esu tikra, kad kiekvienas sportininkas, kuris dalyvavo olimpinėse žaidynėse, tikrai padarė ir atidavė viską. Iš šono galime žiūrėti ir sakyti: „Ai, čia nepasistengė, ai, rezultatas ir vieta prasta, galėjo geriau.“ Taip, visada galima geriau. Taip, visur galima geriau, ne tik sporte. Visgi aš žinau, kad tai yra sudėtinga.
Olimpinėse žaidynėse ar pasaulio čempionatuose yra tokia įtampa, kad ne viskas visada išeina. Svarbiausia yra augimas ir progresas. Kiekviename darbe tu turi jausti, jog eini į priekį, jog kažko sieki. Pas mus visi viską žino. Kai žiūrime futbolą, tai žinome, ką treneris turėjo padaryti kitaip. Visas stadionas akimirksniu tampa treneriais. Jeigu pralaimi, tai atrodo, kad treneris visada kaltas, o jeigu laimi, tai jau komanda pasistengė. Taip visada bus, visada bus kritikų. Aš sakau, kad tiesiog į tai nereikia kreipti dėmesio. Na, o patekti į olimpines žaidynes yra fantastika, tai yra sudėtinga. Tą sakiau ir Martynui. Žmonės neįsivaizduoja, kokį kelią reikia įveikti, kad ten patektum“, – mintimis dalinasi R. Nazarovienė.
Taip pat skaitykite
Lietuva šiose žaidynėse galėjo džiaugtis medaliais, o štai Estija, kur buvusi lengvaatletė gyvena ir dirba trenere, liko be medalių. Iš viso Estijai atstovavo 24 sportininkai, o didžiausios viltys buvo dedamos į dešimtkovės rungtį. Joje startavo trys atletai Janekas Oiglane (5 vieta), Johannesas Ermas (6 vieta) ir Karelas Tilga (11 vieta). R. Nazarovienė atskleidžia, kad prieš žaidynes medalis ant kaklo iš anksto buvo kabinamas Europos čempionui J. Ermui, todėl apmaudo Estijoje iš tiesų būta.
„Medalio buvo tikimasi iš dešimtkovės, nes tai yra pagrindinė Estijos rungtis. Visi trys atletai buvo išvažiavę sportuoti į JAV. Iš ten grįžo tik vienas J. Ermas. Iš jo medalio ir buvo tikimasi. Buvo sugalvotas toks dalykas, kad sportininkas turėtų keturis ar penkis trenerius, skirtus skirtingoms rungtims. Buvo pasakyta, kad darome viską, jog Estijai būtų iškovotas medalis. Būtent todėl ir buvo surinkta tokia didelė komanda.
Viskas atrodė puiku, jis triumfavo Europos čempionate Romoje, todėl tas olimpinis medalis jau tarsi buvo kabinamas. Iš tiesų, tai jis turėjo jį iškovoti – bronzą tai tikrai. Visgi dešimtkovė tokia yra – kur nors užkliuvai, kur nors nepataikei ir viskas. Šuolio su kartimi rungtyje jis įveikė tik 4,60 m ir viskas žlugo.
O štai J. Oiglane turėjo daug traumų, bet puikiai pasirodė dėl savo atsidavimo, sielos ir emocijų. Fiziškai jis yra pats silpniausias iš jų trijų, bet širdis pabaigoje viską nulėmė. Tas vidinis atsidavimas, ta energija kartais man kelia klausimą, gal jis net ne estas (juokiasi). Nors estai tai jį tikrai labai myli. Visgi tam tikras nusivylimas dėl nelaimėto medalio Estijoje tikrai buvo“, – pasakoja jaunųjų lengvaatlečių trenerė.
Latvija taip pat liko be apdovanojimų, o žiūrint į šių olimpinių žaidynių medalių statistiką atrodo, kad Lietuvoje didžiojo sporto padėtis yra geriausia Baltijos šalyse. R. Nazarovienė džiaugiasi lietuvių pasiekimais, sportininkų tobulėjimu, tačiau pabrėžia, kad, atsiribojant nuo Paryžiaus žaidynių ir žvelgiant iš kitos pusės, vaizdas šiek tiek keičiasi.
„Aš manau, kad taip, keturi medaliai yra tikrai geras pasiekimas. Palyginti su kaimynais, viskas iš tiesų gerai. Visgi, žiūrint plačiau, turime ketverius metus, tai lietuviai turi labai ruošti jaunus sportininkus. Žiūrėdama iš jaunimo trenerės perspektyvos aš matau, kad Estijos ir Latvijos jaunuoliai yra stiprūs, o lietuviai truputį atsilieka. Aš manau, kad jeigu norime daugiau medalių, tai reikia labai investuoti į jaunimą.
Netrukus bus rugsėjis, tai tėvai turi pasižiūrėti, kur leisti savo vaikus, į kokius būrelius. Reikia leisti vaikams išsirinkti. Jeigu tėvai pernelyg nespaus vaikų ir jie galės rinktis iš visų sporto šakų, tai ateityje viskas įmanoma.
Jeigu žiūrėtume iš kitos pusės, tai Lietuvoje labiausiai trūksta bazių. Na, jų tiesiog nėra. Jeigu Lietuvos jaunimas galėtų turėti tokį maniežą, kokį turi Estija... Ten yra maniežas, kuriame vyksta tik varžybos, o tu eini treniruotis dar į kitą. Estijoje tai žmones traukia, vaikai viską mato ir taip atsiranda tas judėjimas. Kalbant apie klimatą, apie kaimynines šalis, tai Lietuvoje yra kur kas geriau, bet labai trūksta bazių“, – sako triskart olimpinėse žaidynėse dalyvavusi R. Nazarovienė.
Ar 1988 m. Seule, ar 2024 m. Vilniuje – sportas yra gyvenimo būdas
2024 m. Lietuva didžiojoje lengvosios atletikos scenoje vėl turėjo du daugiakovininkus. Romoje vykusiame Europos čempionate septynkovėje pasirodė Beatričė Juškevičiūtė (13 vieta), o dešimtkovės rungtyje šalies garbę gynė Edgaras Benkunskas (15 vieta). Lietuvos septynkovės rekordą vis dar kišenėje nešiojanti R. Nazarovienė teigia, kad jaunųjų daugiakovininkų pasirodymai džiugina širdį ir leidžia žavėtis.
„Stebėjau Lietuvos čempionatą, jame Beatričė Juškevičiūtė man labai patiko. Tikrai manau, kad ji yra labai perspektyvi. 100 m barjerinio bėgimo Lietuvos rekordas – fantastika. Ji tikrai gali nemažai pasiekti. Gaila, kad neprasibrovė į olimpines žaidynes, maniau, kad pateks. Visgi mane ji tikrai sužavėjo.
E. Benkunskas taip pat puikus – fantastika. Aš jį buvau mačiusi jau anksčiau, nes jis treniravosi kartu su tokiu kitu dešimtkovininku iš Kauno. Benkunskas turi ugnies, dešimtkovėje be tokių emocijų tu nieko nepadarysi. Puikūs abu jaunieji Lietuvos daugiakovininkai, todėl tik noriu palinkėti jiems sėkmės“, – sako ji.
Paryžiuje visus žiūrovus pakerėjo istorinis Belgijos lengvosios atletikos žvaigždės Nafissatou Thiam triumfas. 29-erių atletė septynkovės rungtyje iš viso surinko 6 880 taškų ir pasipuošė istoriniu tapusiu trečiuoju iš eilės olimpiniu aukso medaliu. R. Nazarovienė akcentuoja, kad tai istorinis įvykis, o jį dar labiau iškelia faktas, jog sportininkę daug metų kankino traumos.
„Tai yra visiška istorija. Atletė turėjo labai daug traumų, pernai praleido pasaulio čempionatą. Visgi septynkovėje viską lemia tikėjimas. Čia užklijuota (parodo į vieną koją), čia užbintuota (parodo į kitą), o čia užsiūta, bet tu vis tiek stojiesi ir eini. Manau, kad šitas medalis jai bus pats brangiausias. Kol esi jaunas, kol šviežias, tai viskas gerai, bet kai esi kamuojamas skausmų ir suklijuotas, viskas kitaip. Būtent todėl nieko nereikia atidėti rytdienai, reikia plėšti, imti, daryti čia ir dabar, rizikuoti, atsiduoti, kol leidžia visos galimybės“, – dėsto R. Nazarovienė.
Jos taip pat buvo paklausta, kokia karjeros olimpinė akimirka jai ryškiausiai sušmėžuoja prieš akis. Atsakymas buvo rastas akimirksniu ir mintimis iš Vingio stadiono nukėlė į 1988 m. Seulą.
„Seule man taip pat buvo 21-eri. Ryškiausia akimirka turbūt buvo ta, kai pirmoje 100 m barjerinio bėgimo rungtyje padariau neleistiną startą. Pirmą kartą buvau tokiame dideliame stadione, šalia stovėjo pasaulio rekordininkė Jackie Joyner, o aš per anksti startavau (pakraipo galvą).
Štai mane jau rodo per didžiulį ekraną, o Dieve mano, kokia gėda, kaip nemalonu... Visgi nieko tokio, vėliau jau buvo gerai. Tada man buvo 21-eri ir aš žaidynėse buvau be trenerio. Gali pasirodyti, kad olimpinės žaidynės yra tas pats, kaip ir pasaulio čempionatas. Visgi įspūdžiai ir emocijos visai kitokie. Tas olimpinis kaimelis, aplink vaikšto visi žvėrys (red. – atletai), o tu turi išlikti, laviruoti tarp jų ir nesudegti“, – ryškiu prisiminimu pasidalino pašnekovė.
Galiausiai pačioje pokalbio pabaigoje R. Nazarovienė viską apibendrindama dar sykį atsirėmė į žmogiškąsias vertybes ir gyvenimo būdu tapusį sportą.
„Sporto žmogui tai yra gyvenimo būdas. Tiesiog tu negali kitaip gyventi. Viskas, tai yra tavo kraujyje. Kas bebūtų, tau reikia eiti į stadioną ar maniežą, tave tas bėgimo dangos kvapas traukia, vis pasiilgsti bendravimo su sporto žmonėmis. Tai tam tikras ratas, kuris sukasi ir kuriame tu gyveni. Sportas taip įtraukia, nes jis leidžia tau nuolatos ko nors laukti. Tu pats ne visada tiksliai žinai, ko lauki, bet lauki: varžybų, treniruočių, rezultatų, vaikų, siurprizų ir panašiai. Šiais laikais sportas taip pat suvienija žmones, leidžia džiaugtis gyvenimu. Tai mums parodė ir šios olimpinės žaidynės.
Per COVID-19 pandemiją mane buvo aplankiusios mintys, kam tas sportas reikalingas, ką jis reiškia, kokia jo svarba. Visgi vėliau pagalvojau, kaipgi tu be sporto eisi kautis, kaip tu gyvensi, koks bus tavo charakteris, kaip tu kuo nors tikėsi. Na o šiaip svarbiausia yra gyventi savo gyvenimą, savo. Žinoti, ko tu nori, neklausyti kitų ir būti laimingam“, – apibendrina legendinė Lietuvos lengvaatletė.
