Lietuvos sporto žurnalistų federacijos prezidentas Tautvydas Vencevičius teigė nemanantis, kad sporto žurnalistų bendruomenė Rusijoje rimčiau skirtųsi nuo bendros populiacijos, kuri šalies prezidentą Vladimirą Putiną palaiko vis labiau. Taip yra nepaisant to, kad sporto žurnalistai dirbdami paprastai „vartoja“ kur kas daugiau užsienio žiniasklaidos, nemažai keliauja į užsienio šalies ir net autoritarinėse šalyse kartais turi cenzūros išlygų.
Prieš pradedant pokalbį su T. Vencevičiumi, reikėtų tam tikro paaiškinimo, kodėl sporto žurnalistų kaip bendruomenės klausimas Rusijos karo Ukrainoje kontekste man iš viso kilo.
Rusijai pradėjus karą Ukrainoje ir įvairiausiems pasaulio sektoriams vienas po kito atsiribojant nuo agresoriaus, kilo mintis, kad mano kolegos žurnalistai Rusijoje gali būti bent truputį kitokie. Atrodo, pasaulis palieka Rusiją vieną, o šalies sporto naujienų portaluose toliau aktyviai rašoma apie Eurolygos, kurioje nebėra Rusijos klubų, ar Anglijos „Premier“ lygos rezultatus.
Nori to ar nenori, su rusais susitinki ir tarptautinėse sporto varžybose. Atsimenu 2019 m. pasaulio plaukimo čempionatą, kai po skaudžia Dano Rapšio nesėkme virtusio triumfo būtent rusas žurnalistas draugiškai guosdamas pirmas plekšnojo per petį. Tiesa, per karjerą kažkokių asmeninių ryšių su rusų sporto žurnalistais niekada nemezgiau – tam visad trukdė ir abiejų pusių kalbos barjeras.
Vis dėlto Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, o Lietuvos feisbuko erdvėje prasidėjus raginimams imtis informacinio karo, kurį ypač puikiai skatina Karolis Žukauskas, ėmiausi savo vaidmens. Skaičiau rusų sporto naujienų portalus, ieškojau ten esančių viešų darbuotojų elektroninių laiškų ir rašiau jiems. Argumentuotai, kritiškai, su nuorodomis, be siuntinėjimų paskui rusų laivą ir pan. Gavau lygiai vieną atsakymą – automatinio atsakiklio, kad gavėjas išėjęs atostogų. Gal jie labiau bijo nei tiki Putinu, galvojau.
Tad šia tema ir nusprendžiau pasikalbėti su LSŽF prezidentu ir ilgamečiu Lietuvos žurnalistų sąjungos (LSŽ) sporto žurnalistų klubo „PRESS`as“ vadovu Tautvydu Vencevičiumi.
Lietuvos žurnalistai iki Krymo okupacijos 2014 m. su rusais yra turėję nemažai veiklų – vykdavo įvairūs tarptautiniai krepšinio ar futbolo turnyrai Sankt Peterburge, Brianske, Lucke, Druskininkuose ir kitur. Juose būdavo tiek rusų, tiek ukrainiečių, baltarusių, tiek vis daugiau kolegų iš Vakarų Europos valstybių.
– Sporto žurnalistai, atrodo, turėtų būti mažiausiai „praplautomis“ smegenimis. Jie į užsienį važiuoja dažniau nei kiti kolegos, tikrai daug remiasi užsienio žiniasklaida. Kaip atrodydavo iš tiesų?
– Su rusų žurnalistais bendravome jau gana seniai, dalyvaudavome krepšinio ir futbolo turnyruose, didelis turnyras vykdavo Sankt Peterburge. Ukrainiečiai yra futbolo turnyrų pradininkai, viską pradėję Lucke.
Tačiau tiek iki, tiek ir po Krymo įvykių rusus sporto žurnalistus galima skirti į dvi dalis. Vieni, ypač vyresnio amžiaus, aklai palaiko Putiną. Apie 2013 m. teko su vienu kalbėti privačiai. Jis pasakė, kad jiems reikia tokio vado, nes „Putinui atėjus su jais pagaliau skaitosi visas pasaulis“. Jie niekaip neatsisako noro būti didžiausia tauta, tas imperinis mąstymas galvoje yra nuolat.
Kiti, jaunesni, vis dėlto labiau nepalaiko Putino, nori demokratiškos, draugiškos Rusijos. Panašiai yra ir su baltarusiais, tiesa, į tarptautinį turnyrą Druskininkuose visada atvykdavo Baltarusijos komanda, kurioje žurnalistai palaiko opoziciją, jie aktyviai dalyvavo ir Baltarusijos protestuose.
Pastarasis mano kontaktas su rusais buvo prieš Europos rankinio čempionatą, Lietuvos ir Rusijos susitikimą, kuris vyko sausio 13 d. Garsus Rusijos komentatorius Artemas Šmelkovas rašė didelį straipsnį apie rungtynes, teko su juo ilgai bendrauti, pažįstami esame jau daug metų. Koks penktadalis ar ketvirtadalis to pokalbio buvo apie sausio 13-ąją, apie tai, kodėl mums tai ypatinga diena. Po to išėjusiame straipsnyje apie tai nebuvo nė pusės žodžio. Tada jis man rašinėjo žinutes, kad neva cenzūra nepraleido. Cenzūra ten visiška, tarp sporto žurnalistų tikrai yra Kremliaus pakalikų ir palaikytojų.
Rusams visad buvo labai svarbus sportas, atsiminkime ir SSRS laikus, kai svarbiausia buvo medalių lentelėje aplenkti JAV ir VFR. Atsiminkime ir atvejį, kai rusas gimnastas užlipo ant pakylos su ukrainiečiu, kaip jis nusmurgusiu pleistru užsiklijavo Z raidę, o dabar rusų žiniasklaidoje yra kone herojus.
Nepaisant to, kad jie tikrai daugiau pasaulio mato nei Rusijoje sėdintys ekonomikos ar politikos apžvalgininkai, laisvo ir demokratiško pasaulio pamatymas ne visiems prideda smegenų.
Atsimenu, kai buvome tarptautiniame žurnalistų futbolo turnyre Egipte, o tą dieną Kryme vyko tas „referendumas“ dėl Krymo prijungimo prie Rusijos. Ryte atsikėlęs taip ironiškai pasveikinau kolegas: „Grįšite į savo šalį, o ji jau tapo didesnė.“ Užvirė tikra kova, net tarp jų. Vyresni pradėjo pasakoti istorijas, kaip Chruščiovas girtas Krymą atidavė Ukrainai, jaunesni ėmė aiškinti, kad Krymas visada buvo Ukrainos. Yra tos skirties net ir tarp jų, bet vyresni tikrai ima viršų.
– Bendravimas su rusų sporto žurnalistų bendruomene, kaip suprantu, labai pasikeitė po Krymo okupacijos?
– Tikrai taip, anksčiau į Druskininkus atvykdavo įvairios komandos, taip pat iš Maskvos ir Briansko. Pastarieji dar porą sykių atvyko ir vėliau. Bet po Krymo buvo santykių atšalimas, nelabai kas su jais jau čia bendravo. Stengdavomės atskirti Kremliaus palaikytojus nuo kitų, bet matome, kad palaikymas yra didžiulis. Opozicionieriai yra arba kalėjime, arba užsienyje, kas liko, susitaiko.
– O ar skiriasi oficialesnis bendravimas ir bendravimas užstalėje, kai galbūt pasakoma daugiau ir drąsiau?
– Kaip „PRESS`o“ pirmininkas turnyrus organizuoti pradėjau nuo 2010 m. ir pasidžiaugsiu, kad anksčiau dalyviai suvažiuodavo daugiau iš buvusių SSRS okupuotų šalių, o pastaraisiais metais važiuoja ir vokiečiai, škotai, vengrai, iš kitų Vakarų Europos valstybių. Mūsų požiūris jau seniai yra vakarietiškas, su jais mes susikalbame, o su rusais neberasdavome bendros kalbos jau daug metų. Gyvenimo supratimas ten kitoks.
Apie 2015–2016 m. vienas iš Briansko komandos žurnalistų pareiškė nevažiuosiantis į Lietuvą, nes „visi čia fašistai“. Anot jo, rusakalbiai čia gaudomi ir niekinami. Net jaunesni jo komandos draugai jį protino, „Juk tu Lietuvoje buvai 4–5 kartus, ar tau kas nors ką nors pasakė? Ne. Ar kažkaip išvadino? Ne. Ar buvo, kad kas rusiškai su tavim nekalbėtų? Ne. Tai kodėl tu nevažiuoji? Nes jie – fašistai.“ Jie visiškai užzombinti ir taip mato pasaulį. Iš to palaikymo jie eina žudyti kaimynus, šaudyti į nekaltus žmones.
Kadaise turnyre Brianske pasakiau, kad Brianskas priklausė Lietuvai. Neįsivaizduojat, kas ten darėsi. Man vos ne į snukį siūlė. Sako: „Mes žinome, kad tu patriotas, bet tu čia jau peržengi ribą. Kaip galėjo Brianskas priklausyti tokiai mažai Lietuvai?“
Nuėjau į kitą kambarį ir atnešiau albumą „Brianskui 850 metų“. Jie patys buvo prisidėję prie albumo leidybos. Paprašiau atsiversti 68–69 puslapį. Ten juodu ant balto parašyta, kad Brianskas 150 metų priklausė LDK, jį valdė kunigaikštis, kuriam dabar Brianske stovi paminklas. Reikėjo matyti jų veidus. Jie patys ką tik pripažino, kad padėjo išleisti albumą. Atsivežtum tokį iš Lietuvos, būtum apšauktas fašistu.
– Ar prasidėjus rusų invazijai Ukrainoje buvo kontaktų su rusais arba baltarusiais?
– Su rusais – ne. Su baltarusiais ryšį palaikome nuolat, ten situacija labai sudėtinga. Lukašenkos režimas labai įsigalėjęs. Vienas sporto žurnalistas pasakojo, kad po pastarojo referendumo buvo sulaikyta apie 780 žmonių, kiti spėjo pabėgti. Situacija – tragiška. Man pasakojo, kad mokyklos direktorė iškvietė OMONą, nes viena mokytoja plaukuose turėjo Ukrainos vėliavos spalvų juostelę. Jie sako, kad kiek gali, protestuoja, bet dabar tik tyliai. Jis yra futbolo žurnalistas, tad, kur reikia, neįdeda Rusijos vėliavos, stengiasi nerašyti apie Rusiją ir pan. Jo vyresnis sūnus jau pabėgo į užsienį, bet šeima negali – kitas sūnus yra moksleivis. Jie labai įbauginti.
Kad pailiustruočiau padėtį Baltarusijoje, pasakysiu dar vieną pavyzdį. Kai prasidėjo invazija, buvo toks nacionalinių sporto žurnalistų asociacijų vadovų susirašinėjimas ir jame Baltarusijos asociacijos prezidentė apkaltino Ukrainą, kad jie 7 metus Donbase žudė žmones, kad Zelenskis yra narkomanas ir alkoholikas, jis irgi žudo žmones. Mes kreipėmės į Tarptautinę sporto žurnalistų asociaciją, buvo išsiųstas laiškas visiems vykdomojo komiteto nariams, kad reikalaujame pašalinti ar bent suspenduoti baltarusius ir rusus.
Man nepavyko sužinoti, kad baltarusių asociacijos prezidentė turėtų kažką bendro su sporto žurnalistika. Bet ji yra Baltarusijos olimpinio komiteto, kuriam ilgai vadovavo A. Lukašenka, o dabar vadovauja sūnus, Vykdomojo komiteto narė, ji yra ar buvo Krepšinio federacijos generalinė sekretorė, lengvosios atletikos Vykdomojo komiteto narė. Valstybinės pareigos ir tiek, jokio ryšio su žurnalistika.
Rusijos sporto žiniasklaidą dažnai pasižiūriu dėl sportinio intereso. Jei jiems kažkas nepasiseka, kalti ne jie – ES, Amerika, varžovai. Visi, tik ne jie. Dopingo jie irgi niekada nevartojo, bet visi juos puola ir tik dėl puolimo jie negali iškovoti dar daugiau medalių.
