Žmogus yra socialinė būtybė, todėl geriausiai realizuoti savo poreikius jis gali tarp panašių į save. Priklausydamas šeimai, visuomeninei organizacijai, tautai ar kitai bendruomenei žmogus patiria jausmą, kad čia jis gali gauti dėmesio, palaikymą ir emocinį kontaktą. Tokiu atveju įmanomi kokybiški, gilūs ir ilgalaikiai žmonių tarpusavio santykiai, pasitikėjimas ir socialinis saugumas.
Kiekvieno žmogaus įsitikinimas, kad jis yra atsakingas už savo pasirinkimus ir veiksmus toje bendruomenėje, suteikia didžiulį teigiamą krūvį ir daro stebuklus, įgyvendinant bendrus interesus ir tikslus. Noriu pateikti tik tris bendrystės jėgą įrodančius pavyzdžius, nors jų pasaulyje yra labai daug įvairiose veiklose ir geografiškai skirtingose vietose.
Pirmasis pavyzdys – iš finansų sferos. Tai „De Žarden“ („Desjardins“) finansinė grupė, įsikūrusi Kanadoje. Viskas prasidėjo 1901 m. Leviso mieste, kai teismo darbuotojas Alphonse’as Desjardins’as, pamatęs, kaip sunkiai Kanados prancūzakalbiai ūkininkai gauna paskolas iš anglų valdomų bankų, įsteigė pirmąją kredito uniją. Priminsiu, kad kredito unija yra kooperatiniais pagrindais suformuota fizinių arba fizinių ir juridinių asmenų kredito įstaiga, teikianti finansines paslaugas savo nariams. Nariai įneša savo lėšų (pajinį įnašą) kredito unijos kapitalui sudaryti.
Atkakliojo teisininko A. Desjardins’o įkurtos kredito unijos ilgainiui išsiplėtė į didelę finansinę instituciją. Grupė jungia apie 190 kredito unijų, kurios veikia Kvebeko, Ontario ir kai kuriose kitose provincijose. Tai didžiausias finansinis kooperatyvas Šiaurės Amerikoje, samdantis beveik 60 tūkstančių darbuotojų. Ši grupė pernai pelnė prestižinį apdovanojimą „Kanados 2025 metų bankas“, o žurnalas „Forbes“ ją apibūdino kaip vieną galingiausių pasaulio finansinių institucijų.
„De Žarden“ grupė užsitikrino didžiulį visuomenės pasitikėjimą – jungia net 10 milijonų kredito unijų narių ir klientų, kurie yra laisvi nuo didžiųjų bankų įtakos. Kredito unijos nariams iš gauto pelno mokami paskatinimai. Beje, Kreditų unijų įstatymas Lietuvoje buvo parengtas būtent pagal šio judėjimo veiklos modelį. Dabar mūsų šalyje veikia 58 kredito unijos.
Kitas iš bendrystės galios pasaulio stebuklų veikia žemės ūkyje, tolimojoje Naujojoje Zelandijoje. Jį sukūrė pieną gaminantys ūkininkai. Įsteigę kelias dešimtis kooperatinių įmonių, jie jas sujungė į du didžiulius kooperatyvus, kurie 2001 m. susijungė ir įkūrė pasaulyje lyderiaujančią įmonių grupę „Fonterra“. Dabar šio darinio savininkai yra apie 10 tūkst. ūkininkų, o grupėje dirba daugiau kaip 16 tūkst. samdomų darbuotojų. Į daugiau kaip 130 valstybių eksportuojama net 96 proc. šalyje pagamintų pieno produktų. Ši kooperatinė bendrovė jau užėmusi apie 30 proc. (!) pasaulio pieno produktų rinkos ir iš „baltojo aukso“ uždirba ketvirtadalį visų šalies eksporto pajamų.
Ūkininkų bendruomeniškumas, savitarpio pasitikėjimas jau daug metų yra jų gerovės garantas. Pieno ūkiuose kalbinti ūkininkai nesiskundė valdžia, kad kažkas juos skriaudžia ar moka mažas pieno supirkimo kainas. Būdami šeimininkai savo kooperatinėse įmonėse, patys nustato bazines kainas, o galutinės jų pajamos priklauso nuo kainų pasaulio agrorinkose. „Fonterra“ vertybės – gėrio kūrimas, darymas to, kas yra teisinga, veikimas drauge. Taip pat suvokimas, kad didžiausia vertybė – patys kooperatyvo nariai.
Dar vienas paminėtinas atvejis – Airija. Bendruomeniškumo, kaip vertybės, plėtojimas šioje šalyje subrandino dar vieną išskirtinį pavyzdį. Airijos gyventojų skaičius per gerą šimtmetį iki maždaug 1970 metų sumažėjo daugiau kaip du kartus ir nesiekė net trijų milijonų. Tai iš esmės lėmė 1845–1850 metais siautėjęs didysis badas ir masinė emigracija, ypač į JAV. 1973 m., įstojusi į Europos Bendriją, Airija buvo pati vargingiausia šios Bendrijos narė.
Susivienijusi dėl bendrojo gėrio Airijos bendruomenė per paskutinius penkis dešimtmečius atkūrė sutrūkinėjusius tautos ir savo tėvynės ryšius. Prie šalies atsigavimo prisidėjo, žinoma, ir europinė parama, bet didžiausią įtaką turėjo vidinės pastangos. Politinės partijos nustojo žaisti vadovėlinius žaidimus „pozicija – opozicija“ ir bendromis pastangomis ėmėsi gerovės kūrimo. Buvo įdiegta progresyvi mokesčių sistema, sudarytos palankios sąlygos investicijoms, o pramonės, žemės ūkio ir paslaugų sektoriaus modernizavimui pasitelktos informacinės technologijos. Solidžios paramos sulaukė vaikus auginančios šeimos, ypač daug dėmesio buvo skirta švietimui.
Bendruomeniškumo bangos nuvilnijo visais lygiais – iki pat vietos bendruomenių. Vietos veiklos grupės, sudarytos iš bendruomeninių organizacijų, verslo ir valdžios atstovų, kūrė ir įgyvendino strategijas, kurios iš pagrindų pakeitė Airijos veidą. Buvo įgyvendinta gausybė šviečiamųjų, kultūrinių, sportinių, sveikatingumo, socialinių, aplinkosaugos ir kitokių priemonių. Jos savo ruožtu atgaivino ir „užkūrė“ vietinius verslus. Tuo teko įsitikinti lankantis neatpažįstamai pasikeitusiose vietovėse.
Airija, neseniai buvusi Pelene, per gana trumpą laikotarpį tapo tikru „keltų tigru“. Ji gali didžiuotis būdama ne tik viena turtingiausių valstybių Europos Sąjungoje, bet ir pasaulyje. Dabar joje gyvena jau 5,4 mln. gyventojų.
Ech, kad taip mes jaustume vienas kito petį ir širdį, kad taip pas mus vešliai sužydėtų bendruomeniškumo žiedai! Ir kuo greičiau, tuo geriau. Kol „globalios Lietuvos“ entuziastai galutinai nenutraukė tautos ir jos žemės saitų.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
