Šalies prezidentas netrukus pasirašys dekretą dėl kultūros ministro skyrimo. Jau penktą kartą per nepilnus dvejus metus. Kokie buvo šie dveji kadencijos metai kultūros bendruomenei ir ko tikėtis iš likusių?
Šarūnas Birutis, Vaida Aleknavičienė, Ignotas Adomavičius, vėl Aleknavičienė, o dabar – Lukas Alsys. Tiek paskirtų kultūros ministrų per vieną kadenciją Lietuvos istorijoje dar nėra buvę, ką jau kalbėti apie tai, kad ši dar net neįpusėjo. Paradoksalu, bet kaip bepažiūrėsi, daugiausiai nuveikė Adomavičius. Jis per kelias dienas savo akibrokštais ir nekompetencija sugebėjo taip sutelkti kultūros bendruomenę, kad jos įžiebti protestai nuvilnijo ne tik Vilniuje, bet ir atokiausiuose šalies kampeliuose – nepaisant vietinių vadukų draudimų kabinti plakatus ar rodyti palaikymo ženklus.
Kitų dviejų ministrų „rimtesnius darbus“ mato tikriausiai tik jie patys. Mes gi matome: kryptį „nedėkim neigiamo štampo rusų kultūrai“, padidintą PVM kultūros renginiams, numelioruotą kultūros biudžetą, bandymą užgrobti LRT ar Lietuvos nedalyvavimą Venecijos architektūros bienalėje. Matome mokesčių vengusiam ir milijonines baudas už tai gavusiam Ramūno Karbauskio „Agrokoncernui“ suteiktą nacionalinio mecenato vardą bei gėdingus bandymus pasitvarkyti įstaigų vadovų skyrimo tvarkas taip, kad ministras asmeniškai galėtų pasirinkti sukalbamesnį, tylesnį ar lojalesnį. Jei Š. Birutis iš kultūros leidinių atėmė 200 tūkstančių eurų, tai V. Aleknavičienė nuo Medijų rėmimo fondo nurėžė daugiau nei pusę milijono (tiesa, vėliau juos grąžino – iš gynybos biudžeto). Matėme chaosą su kultūros pasu, antrus metus besitęsiantį neveiklumą dėl Nacionalinės koncertų salės reikalų ir demonstratyvų valdžios atsiribojimą nuo kritikų, kuomet Arūnas Gelūnas ar Gintarė Masteikaitė buvo tiesiog pašalinti iš „Lietuva 2050“ programos komandos.
Vien ko vertas buvusios ministrės pareiškimas, kad neatvykę atsiimti Nacionalinės premijos laureatai privalės rašyti paaiškinimo raštelius. Po panašių viešų nusišnekėjimų – na, gal dar ne tokių „iškilių“ kaip Adomavičiaus – ministrė jokiame tiesioginiame eteryje nebepasirodė. Nuo kitų interviu buvo išsisukinėjama, o veikla apribota sveikinimų skaitymu: valandų valandas nenuilstamai stovint scenose ir asmeniškai teikiant įvairiausius apdovanojimus. Kasdien. Po viso šito chaoso ir kompetencijos bado pastaruoju metu kartodavosi klausimas – ar pernai penkis mėnesius buvusi tuščia kėdė ministerijoje nėra geriau už tokią nūdieną? Kaip ten bebūtų, vis tiek ne – visi, išskyrus Ignotą, už tuščią kėdę buvo geresni.
Dar geriau, kad nors ir iš penkto karto, regis, į kultūros ministro postą pretenduoja žmogus, galintis grąžinti elementarią tvarką ir pasitikėjimą ministerija. Ne tik dėl erudicijos, ko kultūros ministrui neginčijamai reikia, bet ir dėl supratimo, kur einama ir ko einama. Jei Š. Birutis svaigo apie papildomus milijardus kultūrai kaip „minkštajai galiai“, o nueinančios ministrės didžioji ambicija buvo bent jau sugrąžinti biudžetą į Ingridos Šimonytės laikus, Lukas Alsys po susitikimo su prezidentu savo tikslą įvardijo paprastai: kad kultūros biudžetas nebemažėtų. Gal ir neambicinga, bet užtai realu. Realumo ir adekvatumo kaip tik ir trūko pastarųjų metų ministerijos vadovybei.
Žinoma, vien adekvatumo didesniems pokyčiams neužteks. Tam reikės atvirumo, sąžiningumo ir tikro dialogo. Kiek sąžiningas kultūros ministras Lukas Alsys bus su mumis ir pačiu savimi, sužinosime jau labai greitai – žvilgterėję į būsimos Vyriausybės programos kultūros dalį.
Jo pirmtakai, kultūros ministrai socialdemokratai, formuoti šios dalies ambicijų neturėjo. Š. Birutis viename interviu atvirai prisipažino jos nerašęs, o vos paskirtas ministru ir dar neradęs viceministrų – išvyko atostogų, žemiškus reikalus palikęs valstybės tarnautojams. Nenuostabu, kad vyriausybės programos įgyvendinimo planas turėjo mažai ką bendro su pačia programa. Lygiai taip pat nenuostabu, kad nueinanti ministrė taip pat programos nerašė, nedalyvavo ir batalijose dėl biudžeto. Niekaip, nei kaip kandidatė į ministres, nei kaip Seimo narė. Ši tuščia vieta per biudžeto priėmimą lėmė tai, kad Vyriausybė kultūros srityje apskritai neturėjo ambicijų. Kultūros ministeriją ji matė tik kaip donorę melioracijai ir kitų sričių reikmėms.
Bet grįžkim prie Vyriausybės programos ir prie to, kas ją pastarosioms dviem vyriausybėms rašė. Devynioliktosios Vyriausybės kultūros programa nebuvo bloga, o aktyvesni kultūrininkai džiūgavo, kad pirmą kartą visi jų siūlymai buvo „copy/paste“ būdu perkelti į dokumentą. Dvidešimtosios Vyriausybės programa buvo tos pačios devynioliktosios „copy/paste“, tik dar „pagardinta“ Lietuvos kultūros kanonu.
Blogiausia, kas gali nutikti būsimam ministrui – sutikti su nepradėta vykdyti ketverių metų programa ir bandyti ją įgyvendinti per dvejus metus. Kiekvienas suprantame, kad po realistiška ambicija „kad kultūros biudžetas nemažėtų“ niekaip netelpa ankstesnių vyriausybių pažadai: nei įkurti Lietuvos scenos menų centrą, nei užtikrinti, kad kiekviena meno ir kultūros sritis turėtų savo nacionalinę, teisiškai apibrėžtą įstaigą, nei žadėtas Kūrybinių industrijų centras. Daug kas ten tiesiog nebetelpa nei resursu, nei likusiu laiku. Griebtis visų senų pažadų dabartinėmis sąlygomis būtų tas pats, kas šluostyti grindis, kol čiaupas atsuktas ir vanduo vis dar liejasi. Todėl ministro dalykiškumą, sąžiningumą ir galimybes keisti situaciją prasminga vertinti matant jo paties perdėliotą Vyriausybės darbų programą, nes ne visuomet naujas ministras reiškia atsakingą ir naują politiką, kad ir koks kompetentingas jis būtų.
Vis dėlto šįkart optimizmo suteikia tai, kad kandidato starto pozicija yra visiškai kitokia. Skirtingai nuo pastarųjų savo pirmtakų, Lukas Alsys į ministeriją ateina ne iš politinės užuovėjos, o iš paties kultūros lauko. Turėdamas solidų akademinį užnugarį ir realios vadybinės patirties, jis leidžia tikėtis, kad ministerija pagaliau atsigręžs į realius bendruomenės poreikius – matys ne tik regionus, bet ir didžiuosius miestus, kūrybines industrijas, tarptautiškumo naudas bei kultūros ekonomiką. Tai suteikia vilties, kad Lietuva grįš prie lyderystės ES kultūros ir visuomenės informavimo politikos reikaluose, o tam tinkamiausias metas, mūsų šalies pirmininkavimas ES Tarybai bus išnaudotas.
Galiausiai, simboliška ir tai, kad viename paskutinių interviu kandidatas užsiminė pats dalyvavęs kultūros proteste bei proteste už žodžio laisvę. Nūdienos kontekste tai – esminė detalė. Ji suteikia Alsiui bendruomenės pasitikėjimą avansu, bet kartu užkrauna ir milžinišką atsakomybę – pačiam netapti tuo, prieš ką dar neseniai teko protestuoti.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
