Tūkstančiai žmonių Lietuvoje yra prabudę vidury nakties nuo kurtinančio motociklo ar automobilio. Dažnai manoma, kad tai – neišvengiama didmiesčio kasdienybė, tačiau Niujorko pavyzdys rodo, kad miestas neturi būti triukšmautojų įkaitas.
Du teisės aktai ir didelės baudos
Niujorko kelias į ramybę prasidėjo nuo suvokimo, kad senosios taisyklės nebeveikia. Pirmasis rimtas smūgis triukšmadariams buvo suduotas 2021 m. spalį, kai priimtas „SLEEP“ aktas (angl. Stop Loud and Excessive Exhaust Pollution), oficialiai įsigaliojęs 2022 m. balandį.
Šis valstijos lygmens įstatymas buvo negailestingas atsakas į nelegalias automobilių modifikacijas: jis padidino maksimalias baudas už triukšmingus duslintuvus nuo simbolinių 150 iki 1 000 JAV dolerių. Pažeidėjams gali būti skiriamas ir 30 dienų laisvės atėmimas. „SLEEP“ aktas į kovą įtraukė ir autoservisus – jei jame tris kartus per pusantrų metų įmontuojama nelegali įranga, rizikuojama prarasti veiklos leidimą.
Vien sugriežtintų baudų Niujorkui nepakako, nes policija neturėjo galimybių nuolat tikrinti automobilių garsą. Todėl 2023 m. atsirado „Stop Spreading the Noise“ aktas, tapęs pagrindu automatizuotai triukšmo kontrolės programai.
Šis mieste galiojantis teisės aktas įteisino negailestingus tylos sargus – garso radarus. Kiekvienas toks įrenginys kainuoja apie 35 tūkstančius dolerių, jį sudaro jautrus mikrofonų masyvas ir dvi aukštos raiškos kameros. Panoraminė „žuvies akies“ kamera nuolat stebi bendrą gatvės vaizdą, o valstybinių numerių skaitytuvas gali identifikuoti pažeidėją.
Baudų surenkama vis daugiau
Ši sistema veikia chirurginiu tikslumu: vos tik transporto priemonė viršija 85 decibelų ribą, kuri prilygsta vejapjovės triukšmui, mikrofonai aktyvuoja fiksavimo procesą. Sistema ne tik įrašo garsą, bet ir vizualiai lokalizuoja jo šaltinį – panoraminės kameros vaizdo įraše tiesiog ant triukšmaujančio automobilio uždeda raudonus taškus. Nors kameros montuojamos maždaug 5 metrų aukštyje, jos sureguliuotos taip, kad saugotų privatumą: fiksuojami tik valstybiniai numeriai, o vairuotojo, keleivių ar automobilio vidaus sistema matyti neleidžia.
Miestas per pastaruosius metus investavo šimtus tūkstančių į sistemų pirkimą ir jų kasmetinį kalibravimą. 2025 metais šią programą administravo 9 žmonių komanda, jų išlaikymas miestui kainavo beveik puse milijono dolerių per metus.
Jei kamera užfiksuoja, kad triukšmas viršija 85 decibelus, automatiškai skiriama bauda, prasidedanti nuo 800 JAV dolerių, o už pakartotinius nusižengimus siekianti net 2 625 JAV dolerius. Baudų surenkama vis daugiau. Vien 2025 metais buvo paskirta baudų už daugiau nei 1,47 mln. JAV dolerių. Kaip Lietuvoje, taip ir JAV ne visi iš karto susimoka, tenka išieškoti baudas.
Vairuotojai nežino, kur stovi garso fiksavimo sistemos, jų vietos keičiamos. Tik metiniuose pranešimuose informuojama, kur stovėjo sistemos.
Nėra nuolaidų ir nemodifikuotiems automobiliams
Šios technologijos griežtumą savo kailiu pajuto vairuotojas Jerry, kurio istorija tapo tikru perspėjimu visiems galingų automobilių mėgėjams. Jerry manė esantis saugus, nes jo 2010 m. Porsche 911 Carrera S buvo nemodifikuotas. Tačiau vienas stipresnis spustelėjimas siekiant spėti pro šviesoforą Manhatane, ir jis tapo pirmuoju, pajutusiu naujosios sistemos galią.
Kamera užfiksavo 90,4 decibelo triukšmą, o vaizdo įraše raudoni taškai pažymėjo jo automobilį kaip triukšmo šaltinį. Jerry pateikė gamyklinius automobilio dokumentus ir nepriklausomus testus, tačiau pralaimėjo dviejų instancijų teismus. Teisėjų sprendimai buvo aiškūs: įstatymas draudžia viršyti nustatytą garso lygį, nepriklausomai nuo to, kokia įranga jį sukėlė.
Niujorkas nėra vienišas šiame kare prieš triukšmą – tai tampa pasauline tendencija. Panaši sistema jau kurį laiką testuojama Paryžiuje, kur užfiksavus pažeidimą gresia 135 eurų bauda. Prancūzija šią technologiją diegia ir kituose miestuose, pavyzdžiui, Tulūzoje, Nicoje.
Berlynas taip pat naudoja panašias kameras, o Vokietijoje už nelegalias modifikacijas transporto priemonė gali būti net konfiskuojama. Jungtinė Karalystė triukšmo valdymui pasitelkia ne tik kameras, bet ir specialias vibruojančias juostas ant kelio dangos.
JAV Niujorko pavyzdžiu seka vis daugiau regionų: Majami Bičas patvirtino bandomąjį projektą triukšmui pavasario atostogų metu tramdyti, Los Andželas testuoja jutiklius prieš gatvių lenktynininkus, o Vašingtonas siekia integruoti garso fiksavimą į esamas eismo kontrolės sistemas. Panašios programos svarstomos Albukerkėje, Detroite, Knoksvilyje.
Pavyzdžių yra, reikia tik politinės valios
Lietuvoje miestuose gyvenantys žmonės nuolat skundžiasi dėl transporto keliamo triukšmo. Lietuva kol kas neturi nei automatizuotų triukšmo kontrolės technologijų, nei aiškaus politinio įsipareigojimo jas diegti. Teisinis pagrindas egzistuoja (higienos norma), triukšmo žemėlapiai rengiami, tačiau praktiniai įrankiai – tokie kaip Niujorke ar Paryžiuje naudojami garso radarai – Lietuvos gatvėse dar nepasirodo.
Atėjo laikas ir mūsų miestų vadovams nustoti ieškoti pasiteisinimų ir suvokti, kad ramybė gatvėse yra ne prabanga, o pamatinė žmogaus teisė. Pasaulio miestai investuoja į nuolatines garso stebėjimo sistemas, nes supranta: triukšmas ne tik erzina, bet ir sukelia įvairias ligas, vaikų mokymosi sutrikimus.
Priemonės triukšmui suvaldyti egzistuoja – tereikia tik drąsos ir valios jas įsigyti ir naudoti. Todėl ir siūlau savivaldybėms naudotis jau pasitvirtinusiais sprendimais.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
