Reikalai tokie, kad net dabartinio pasaulio kūrėjai pradeda dairytis atsarginių užuovėjų. Peteris Thielis jau ieško saugesnės erdvės Argentinoje. Muskas, pats buvęs vienu iš naujosios amerikietiškos technologinės galios simbolių, vis garsiau ironizuoja dėl krypties, kuria juda Vašingtonas. Tai ženklas, kad net tie, kurie kūrė šią tvarką ir atvedė dabartinę administraciją, pradeda suprasti, kad jų pačių paleista mašina gali tapti nebevaldoma.
Šiame fone Popiežiaus Leono XIV enciklika Magnifica Humanitas yra labai tikslus dokumentas. Nors kalba jis apie dirbtinį intelektą (DI) siaurąja prasme, iš tiesų ji yra apie žmogų.
Apie tai, ar žmogus dar laikomas asmeniu, turinčiu orumą, sąžinę, silpnumą, ryšį su kitais ir teisę būti daugiau nei duomenų rinkinys. Ar jis jau tampa projektu, kurį reikia optimizuoti, pataisyti, pagreitinti, perprogramuoti ir galiausiai pakeisti.
Enciklika pabrėžia, kad dirbtinis intelektas pats savaime nėra blogis. Technologija gali mokyti, jungti, saugoti. Bet technologija niekada nebūna neutrali. Ji įgauna tų, kurie ją kuria, finansuoja, reguliuoja ir naudoja, moralinį pavidalą.
Jeigu ją kuria laisva visuomenė, stiprios institucijos ir žmogaus orumą ginanti politika, DI gali tapti civilizacijos įrankiu. Jeigu ją valdo technooligarchai, autoritariniai režimai ir karo logika, DI vietoje pažangos tampa nauja valdžios forma. Būtent čia Popiežius pataiko į šios epochos nervą.
Popiežius perspėja, kad „visa persmelkianti technokratinė paradigma, kurioje esame panirę ir kurią dar labiau sustiprina skaitmeninė revoliucija bei dirbtinis intelektas, grasina normalizuoti antižmogišką žmogaus sampratą.“
Globali galia šiandien nebėra vien tankai, lėktuvnešiai ir sankcijos. Galia vis dažniau yra duomenys. Infrastruktūra. Algoritmai. Debesijos paslaugos. Platformos, kurios žino, ką galvojame, ko bijome, ką perkame, kuo piktinamės ir kada esame lengviausiai paveikiami.
Anksčiau imperijos statė kolonijas. Dabar jos kontroliuoja dėmesį ir kuria priklausomybes. Užtenka serverių, algoritmų ir visuomenės, kuri pati atiduoda savo dėmesį, duomenis ir tikrovės suvokimą. Kai tas, kuris valdo informacijos srautą, pradeda valdyti žmogaus santykį su tiesa, demokratija tampa iliuzine. Huxley tai aprašė Puikiame naujame pasaulyje.
Todėl Popiežius enciklikoje kalba geopolitikos kategorijomis. Kokia bus naujoji pasaulio tvarka: žmogaus orumu, demokratija ir bendruoju gėriu grįsta tvarka, ar technokratinė sistema, kurioje sprendimus priima tie, kurie turi daugiausia duomenų, kapitalo ir skaičiavimo galios?
DI jau keičia darbą. Keičia karą Ukrainoje ir Irane. Keičia propagandą. Keičia tai, kaip vaikai mokosi, kaip žmonės įsimyli, kaip valstybės seka piliečius, kaip visuomenės radikalėja ir kaip tiesa ištirpsta informacijos triukšme.
Čia esmine tampa krikščioniškoji žmogaus orumo samprata. Vakarų demokratija gimė iš idėjos, kad žmogaus vertė nėra suteikiama valstybės, rinkos, partijos ar technologinės sistemos. Žmogus vertingas todėl, kad jis yra žmogus, individas. Vėliau tai pagimdo individualizmą, su kuriuo dabar taip bando kovoti fariziejai.
DI turi tarnauti žmogui, o ne žmogus DI infrastruktūrai. Duomenys turi tarnauti visuomenei, o ne visuomenė tapti duomenų kasykla. Technologinė pažanga turi būti vertinama ne pagal tai, kiek ji sukuria milijardierių, o pagal tai, ar ji sustiprina žmogaus ir visuomenės laisvę, orumą, bendruomenę. Tai yra tikrasis klausimas Europai. Ir Lietuvai.
Ar būsime tik dar viena skaitmeninė kolonija, patogiai prijungta prie svetimų platformų, svetimų algoritmų ir svetimos galios? Ar kursime savo politinę, technologinę ir moralinę autonomiją? Europa turi būti vieta, kuri geba technologinę galią sujungti su žmogaus orumu.
Popiežius teisus.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
