Pastaruoju metu vis aktyviau platinamas naratyvas, kad Lietuva turėtų atsisakyti sankcijų Baltarusijos kalio trąšų tranzitui per Klaipėdą. Dažniausiai kartojami trys argumentai: neva Baltarusija ir Rusija kontroliuoja 65 proc. pasaulinės rinkos, dėl to auga maisto kainos, o pasauliui gresia badas, Lietuva stabdydama tranzitą tik sustiprino Rusiją.
Tačiau faktai atrodo gerokai kitaip.
Mitas apie „65 proc. pasaulinės rinkos“ ir gresiantį badą
Pirma, 2025 m. pasaulinės kalio trąšų rinkos duomenys rodo, kad Rusija ir Baltarusija kartu sudaro maždaug 30–40 proc. pasaulinio eksporto, o ne 65 proc. Didžiausias pasaulio žaidėjas išlieka Kanada. Rinkoje dominuoja keli stambūs gamintojai – Nutrien, Mosaic, Belaruskali, Uralkali ir kiti (šaltinis čia).
Antra – apie „gresiantį badą“.
2022 m. trąšų kainų šokas buvo realus, tačiau šiandien pati rinka jau beveik grįžusi į prieškarinį lygį. Reuters jau kalba ne apie deficitą, o apie perteklinę pasiūlą. Didžiausi gamintojai net stabdė gamybos plėtros projektus dėl perpildytos rinkos. Tai nėra situacija, kai pasauliui fiziškai trūksta kalio trąšų (šaltinis čia).
Trečia – apie „naudą Rusijai“.
Taip, po sankcijų dalis Baltarusijos eksporto persikėlė į Rusijos uostus, ir Rusija iš to uždirbo. Tačiau tai nereiškia, kad sankcijos buvo beprasmės. Baltarusija prarado nepriklausomą eksporto koridorių, tapo daug labiau priklausoma nuo Kremliaus infrastruktūros ir prarado dalį savo derybinės galios.
Strateginiai pinigų srautai ir valstybės atsparumas
Lietuva jau matė, kuo baigiasi strateginė priklausomybė nuo autoritarinių režimų. Vokietijos priklausomybė nuo „pigių“ rusiškų dujų daugelį metų buvo vadinama „tik verslu“, kol paaiškėjo, kad kartu buvo kuriama ir politinės įtakos infrastruktūra. Ant „pigių“ dujų adatos pasodinta Vokietijos pramonė sunkiai gyja.
Milijardiniai tranzito ir žaliavų srautai niekada nebūna tik ekonomika. Aplink juos atsiranda interesų grupės, politinis lobizmas, spaudimas valstybės sprendimams ir bandymai formuoti viešąją nuomonę. Ypač tą svarbu suprasti, kai dirbama su nedemokratiniais režimais – Rusija, Baltarusija, Kinija.
Kaip pavyzdį galima pateikti tai, kad iki sankcijų baltarusiškų kalio trąšų krova Klaipėdos uoste siekė beveik 12 mln. tonų per metus, o Baltarusijos pajamos iš kalio trąšų eksporto sudarydavo apie 2,8 mlrd. JAV dolerių per metus (šaltinis čia).
Tokių mastų pinigų srautai neišvengiamai kuria interesų grupes ir įtakos kanalus. Pavyzdžiui – gana stipri Lietuvos prezidento rinkimų kampanija kainuoja apie 1 mln. eurų. Todėl manyti, kad milijardiniai geopolitiniai srautai negali formuoti įtakos tinklų ar politinio spaudimo, būtų naivu.
Juolab, kad turime ne vieną žurnalistinį ir parlamentinį tyrimą, kuriuose analizuoti ar užfiksuoti trąšų verslo bandymai daryti įtaką politiniams sprendimams.
Kitas klausimas – ar maždaug 14 mln. eurų pajamų, kurias iš baltarusiškų trąšų tranzito gaudavo Klaipėdos uostas, atperka tas rizikas, kurias kartu importuojame į savo valstybę: interesų grupių įtaką, bandymus veikti valstybės sprendimus, politinio spaudimo kanalus ir ilgalaikę priklausomybę nuo autoritarinių režimų?
Lietuva – geopolitinių interesų sūkuryje
Dar vienas įdomus aspektas – JAV interesai.
Kodėl dalis JAV politinio elito apskritai kalba apie baltarusiškų trąšų eksporto ribojimų švelninimą? Čia verta prisiminti, kad Kanada yra didžiausia pasaulio kalio trąšų eksportuotoja, o po sankcijų Baltarusijai būtent Kanados gamintojai iš dalies sustiprino savo pozicijas rinkoje, nes dalį pasiūlos trūkumo kompensavo Kanados eksportas ir gamybos augimas.
Todėl baltarusiškų trąšų grįžimas į rinką reikštų papildomą spaudimą Kanados eksportui ir ekonomikai. Vertinant pastarųjų metų JAV ir Kanados ekonomines įtampas, tai gali būti naudinga ir kaip papildomas derybinis ar ekonominis svertas platesniuose prekybiniuose santykiuose.
Taigi, kalio trąšų klausimas tampa dar vienu geopolitinės ir ekonominės konkurencijos sūkuriu, kurio epicentre atsiduria ir Lietuva.
Trąšos – ne tik prekė
Po 2022 m. Vakarai vis aiškiau pripažįsta, kad strateginiuose sektoriuose svarbi ne tik ekonominė nauda, bet ir kontrolė. Todėl energetikoje, telekomunikacijose ar kritinėje infrastruktūroje jau taikomi kapitalo kilmės, akcininkų skaidrumo, licencijavimo ir nacionalinio saugumo reikalavimai. Kyla natūralus klausimas – kodėl tokia pati logika neturėtų galioti ir strateginiams trąšų bei logistikos srautams?
Juk Lietuvai trąšos nėra tik prekė ar pajamos. Kaip dujos ar nafta, jos taip pat yra geopolitinės įtakos instrumentas.
Todėl svarbiausias klausimas šiandien turbūt ne vien sankcijos ar tranzitas. Svarbiausia – ar valstybė turi aiškią strategiją, kaip tokiame geopolitinių interesų susidūrime išlikti maksimaliai nepriklausoma ir atspari išorinei įtakai.
Diskusija dėl Baltarusijos kalio trąšų nėra vien apie uosto pajamas ar logistiką. Tai klausimas, kiek valstybė yra pasirengusi tapti priklausoma nuo režimų, kurie ekonominius ryšius naudoja kaip politinės įtakos instrumentą.
Akivaizdu, kad su trąšų prekyba susiję interesai yra gerokai platesni nei vien logistika ar verslas. Akivaizdu ir tai, kad dalis sankcijų kritikų dažnai remiasi emociniais bei selektyviai parinktais argumentais, o vien tai verčia suklusti.
Valstybei vertėtų pasidaryti išsamią analizę, kuri be emocijų, objektyviai įvertintų:
– ekonominę naudą,
– geopolitines rizikas,
– politinės įtakos kanalus,
– viešojoje erdvėje formuojamų naratyvų kilmę ir už jų stovinčius interesus,
– bei priemones, kaip užtikrinti valstybės atsparumą, jei arba kai tektų rinktis.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
