Kiekvieno monopolinininko didžiausia svajonė – viską koncentruoti vienoje vietoje ir „vienose rankose“, kad „neduok Dieve“ – imtų ir pradėtų vystytis konkurencija, alternatyvūs sprendimai ir lokalios iniciatyvos. Juk pagal tokį veiklos modelį – hierarchai geriausiai viską žino, valdo ir „teisingai“ numato tolimesnį vystymąsi, taip pašalindami prieštaraujančius ir bandančius ištrūkti iš „monopolijos“ kontrolės, argumentacijai pasirinkdami socialinių problemų „kampus“, kaip, pvz., medicinoje: „didelės eilės, ribotas sveikatos paslaugų prieinamumas, mažėjantis gimstamumas, tuštėjančios savivaldybių ligoninės, pacientų kelionės į didžiuosius miestus ieškant kokybiškesnio gydymo, tarp įstaigų migruojantys medikai“.
Šis komentaras yra atsakymas į Mariaus Čiurlionio komentarą (skaitykite čia).
Kažkur viskas seniai girdėta – kaip bendras elektros tinklas, bendra šilumos užtikrinimo sistema, bendras ir vienintelis prekybos centrų tinklas, bendra švietimo sistema ir vienodai mąstantys gyventojai – deja, realaus gyvenimo vystymasis yra daugialypis ir XX vyriausybė sveikatos priežiūrą Lietuvoje mato visiškai kitokią, savo programinėse nuostatose akcentuodama regioninę plėtrą: „Užtikrinsime efektyvios Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos pagrindą sudarančių viešųjų sveikatos priežiūros įstaigų veiklą, skirsime ilgalaikes ir pakankamas investicijas į jų infrastruktūrą, ... sieksime deramo ir tolygaus sveikatos priežiūros įstaigų tinklo regionuose. Optimizuosime paslaugų teikimo kriterijus, lemiančius tų įstaigų funkcionavimą ir finansavimą“ – koks kontrastas tarp siauraus hierarchinio – monopolinio požiūrio kaip „Danijos modelis“ ir sisteminės plėtros siekinio kaip „efektyvus ir tolygus šalies vystymasis“.
Šiame kontekste atrodytų tikslinga kiekvienam vertintojui prisiminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str.: „...Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.“
Pasamprotavus apie Danijos vykdytos reformos pliusus „gydyti pacientą ten, kur tai galima padaryti efektyviausiai ir mažiausiomis sąnaudomis, kartu užtikrinant aukščiausią kokybę sudėtingais klinikiniais atvejais, neprisirišant prie asmens gyvenamosios vietos, ir siūlant realizuoti panašius sprendimus Lietuvoje, tikslinga palyginti kai kuriuos Lietuvos ir Danijos rodiklius: pagal 2024 m. duomenis Danijos ekonomika pagal nominalų BVP buvo 5 kartus didesnė už Lietuvos (424,5 mlrd/84,9 mlrd USD), pagal BVP vienam gyventojui buvo 2,4 karto aukščiau (71 026 / 29 384 USD), BVP vienam gyventojui pagal PPP (perkamosios galios paritetas) apie 1,5 karto didesnis (81 878 / 55 286 USD) – skirtumas labai akivaizdus, tad tik labai siauro vertinimo aspektu galima aklai ekstrapoliuoti esamą Danijos sveikatos centrų skaitinį rodiklį santykyje su gyventojų skaičiumi (6 mln. gyventojų / 18 ligoninių) į Lietuvos rodiklius, (2,8 mln. gyventojų / 10 ligoninių), nepagrindžiant tokio ekstrapoliavimo jokiais ekonominiais rodikliais.
Tikslinga priminti, jog pagal pragyvenimo kainų lygį „brangiausios šalys“ (paprastai reiškia būsto, maisto, paslaugų ir vartojimo kainų visumą, o ne vien BVP ar atlyginimus) – brangiausia Europoje yra Šveicarija, po jos paprastai eina Islandija, Norvegija, Danija, Liuksemburgas – ar Lietuva gali atlaikyti tokį pragyvenimo kainų smūgį – tik lengvabūdiškumu ir paviršutiniu lyginimu galima siūlyti Lietuvoje diegti vieną brangiausių sveikatos ekonominių modelių ir įrodinėti, kad tai ekonomiškai naudinga.
Paimkime kitą gyventojų skaičiaus rodiklį: „Lietuva ir Danija turi daug panašumų: ne tik geografiškai esame praktiškai kaimynai ...tik Lietuvoje gyvena apie 2,8 milijono žmonių, tai yra beveik perpus mažiau nei Danijoje“ – galbūt esame panašūs ir urbanizacijos skaitine reikšme – deja, Danijos miesto gyventojų yra 7,8 karto daugiau nei kaimo gyventojų, tuo tarpu Lietuvoje šis santykis yra 1:1. Kyla natūralus klausimas, kaip spręsime kaimo gyventojų sveikatos paslaugų poreikio problemas? Gal tuomet tikslinga perkelti ir Danijos miestus su savivaldos infrastruktūra?
Lietuvoje jau dvidešimt metų vykdoma sveikatos apsaugos reforma ir nuosekliai judama nuo stacionarinio sveikatos priežiūros paslaugų teikimo modelio link modernių dienos stacionaro, dienos chirurgijos, ambulatorinių bei stebėjimo paslaugų. Stacionarinių įstaigų skaičius viešajame sektoriuje nuosekliai mažėja nuo 248 (2018 m.) iki 175 (2024 m.) bendrojo pobūdžio ligoninių skaičius mažėja nuo 60 (2018 m.) iki 53 (2024 m.), tad Lietuva sėkmingai juda europinių gairių kryptimi mažindama stacionariškumą, kuris geriausiai atsispindi per stacionarinių lovų skaičiaus pokyčius 12 892 (2018 m.) iki 11 200 (2024 m.). Galbūt Lietuvoje per daug stacionarinių lovų?
Pažvelkime į EBPO duomenis:
EBPO apžvalga 2024
EBPO diagramoje aiškiai matosi, kad Lietuvos stacionarinių lovų skaičiai artėja prie EBPO vidurkio ir skirtumas nebėra reikšmingas, tačiau žvelgiant į geopolitinę bei galimą pandeminių grėsmių situaciją – Lietuva turi išlaikyti tam tikrą lovų rezervą, kad sveikatos sistemos neištiktų šokas kaip prie COVID 19 infekcijos atveju, – vertinant šį kontekstą kiek didesnis lovų skaičius yra suprantamas. Galbūt Lietuvos sveikatos sistema veikia neracionaliai ir suteikiama perteklinių sveikatos priežiūros paslaugų gyventojams? Pažiūrėkime į EBPO analizę:
EBPO apžvalga 2024
Matoma, kad teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų apimtyje Lietuva dar nepasiekia EBPO šalių vidurkio, tad kalbos ir veiksmai apie paslaugų mažinimą ir prieinamumo bloginimą, koncentruojant paslaugų teikimą tik pablogintų gyventojų sveikatos rodiklius.
Skaitant argumentacijas apie „Danijos“ modelį nejučia kyla klausimas, ko siekiama tokiais pasiūlymais – ar vėl kalba nekrypsta į privataus sektoriaus plėtrą mažinant viešojo sektoriaus apimtis, nes, kaip pavyzdys, slaugos srityje jau pasiektas 42 proc. (11 valstybinių ir 8 privačios Slaugos ligoninės) privataus intereso lygmuo.
Pabrėžiame, kad koncentravimas (monopolizavimas) yra pasenusi veiklos forma, sąlygojanti stagnaciją, konkurencijos nebuvimą, piktnaudžiavimą išskirtine padėtimi bei kainų augimą, todėl siūlome savivaldai spręsti, kokios paslaugos reikalingos savivaldybėje, betarpiškai matant, kas vyksta ir ko reikia gyventojams.
Komentaro autoriai:
Gediminas Ramanauskas – Lietuvos ligoninių asociacijos prezidentas, VšĮ Jonavos ligoninės direktorius
Lietuvos ligoninių asociacijos valdybos nariai:
Gintaras Pikūnas – VšĮ Raseinių ligoninės direktorius
Asta Šakickienė – VšĮ Kėdainių ligoninės direktorius
Petras Bimba – VšĮ Biržų ligoninės direktorius
Romaldas Sakalauskas –VšĮ Kretingos ligoninės direktorius
Remigijus Mažeika – VšĮ Plungės ligoninės direktorius
Rūta Lukšienė – VšĮ Jurbarko ligoninės direktorius
Ignas Saduskas – VšĮ Šakių ligoninės direktorius
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
