Lietuvos gimnazijų asociacija (LGA) teigia, kad būtina atnaujinti susitarimą dėl Lietuvos švietimo politikos (2021–2030 m.), ir ragina politikus, akademinę bendruomenę diskutuoti dėl bendrojo ugdymo ateities perspektyvų su mokytojų dalykininkų, mokyklų vadovų asociacijomis ir profesinėmis sąjungomis.
LGA savo priimtoje rezoliucijoje sako, kad prioritetinis darbas turėtų būti ugdymo programų apimties mažinimas.
„Taigi mes sakome, kad mažiau yra daugiau. Sumažinus temų skaičių ir padidinus pamokų kiekį vienai temai, mokykla taptų nebe „žinių konvejeriu“, o mąstymo laboratorija“, – rašoma gimnazijų rašte.
Jį asociacija nusiuntė šalies prezidentui, Seimui, Vyriausybei, Švietimo ir Bendrojo ugdymo taryboms.
„Tai reiškia, kad bendrojo ugdymo mokyklos, vykdančios vidurinio ugdymo programą, kviečia formuoti ir įgyvendinti tokią švietimo politiką, kurioje aiškiai dominuotų duomenimis pagrįsti bei praktikoje patikrinti (išbandyti) sprendimai, kuriems įgyvendinti būtų skirta pakankamai laiko“, – tikina LGA.
Ar papildoma fizinio ugdymo pamoka davė rezultatų?
Kad švietimo politikoje trūksta nuoseklumo ir pagrįstumo, anot organizacijos, rodo ne tik pastarųjų metų įvykiai vidurinio ugdymo pakopoje, bet ir neminėti pavyzdžiai.
„11–12 (III–IV) klasėse trečiai fizinio ugdymo pamokai organizuoti per metus vidutiniškai, pačiais kukliausiais skaičiavimais, išleidžiama apie 1 250 000 Eur, tačiau nuo 2023 m. rugsėjo, kai galutinai buvo įvesta trečioji fizinio ugdymo pamoka, jokio apčiuopiamo rezultato vaikų sveikatingumui ar fiziniam aktyvumui nebuvo pasiekta. Pagal Higienos instituto duomenis, 2024 m. kasdien, ne pamokų metu, mankštinosi ar sportavo bent 60 min. per dieną tik 14 proc. mokinių. 2020 m. tokių mokinių buvo 13,9 proc. Taigi, teigiamas pokytis vos per 0,1 proc. per 4 metus“, – teigia LGA.
Anot LGA, neaišku, kodėl iki aštuntos klasės yra trys, 9–10 klasėse – dvi, o 11–12 klasėse – vėl trys fizinio ugdymo pamokos.
„Gal tada trečią fizinio ugdymo pamoką geriau perkelti į 9–10 kl., o viduriniame ugdyme atlaisvinti daugiau pamokų laisvam mokinių pasirinkimui, ko jiems iš tikrųjų reikia planuojant studijas. Taip pat kyla klausimas, ar apskritai 11-ose ir 12-ose klasėse reikalinga trečia fizinio ugdymo pamoka, kai moksleiviai jau renkasi tolesnį akademinį kelią formuodami savo individualius ugdymo planus iš tiksliųjų, gamtos, socialinių mokslų dalykų, o fizinis aktyvumas jiems tampa laisvalaikio praleidimo forma sporto klubuose ar aikštynuose.
Beje, informacijos šaltiniai sako, kad didžiausią poveikį mokinių fizinio aktyvumo nuosmukiui padaro laikas, praleistas prie mobiliųjų telefonų, kompiuterių ekranų. Deja, su šia problema nesusitvarkoma. Peršasi liūdna išvada: milžiniškas lėšas išleidžiame, rezultato nepasiekiame, nes orientuojamės ne į tas problemos priežastis“, – tvirtina gimnazijas burianti asociacija.
Ir ketvirtokas, ir dvyliktokas mokosi tiek pat?
Dar vienas pavyzdys, rodantis, kad vidurinio ugdymo pakopai reikia peržiūros, anot LGA, yra tai, kad Lietuvoje pradinukas 4-oje klasėje privalo mokytis tiek pat, kiek gali mokytis 11–12 klasės mokinys, t. y. abu po 25 pamokas per savaitę.
„Kas turėtų mokytis daugiau atsižvelgiant į amžiaus tarpsnius? Ar taip nesudarom sąlygų prastesniems akademiniams rezultatams viduriniame ugdyme ir paprasčiausiai tinginystei?“ – klausia LGA.
Savo rašte, išsiųstame valdžios atstovams, LGA teigia, kad bendrųjų programų apimtys turi būti mažinamos ir tai turi būti prioritetinis darbas bendrojo ugdymo sistemoje.
„Kitaip tariant, bendrųjų programų rengėjams ir tobulintojams siūloma vadovautis paprastu programų temų kiekio nustatymo principu: viena pamoka – temos išdėstymui, antra pamoka – praktikai su mokiniais iš dėstomos temos, trečia pamoka – pasitikrinimui, ketvirta pamoka – klaidų taisymui ir penkta pamoka – temos kartojimui. Iš esmės tai reiškia perėjimą nuo paviršutiniško lėkimo mokantis prie tikrojo išmokimo.
Tikėtina, šis pokytis lemtų daug pozityvių rezultatų bendrojo ugdymo mokyklose. Nuo mokinių bei mokytojų sveikatos ir savijautos pagerėjimo iki geresnių akademinių rezultatų. Neatmestina, kad programų apimčių mažinimas veiktų ir pasiekimų atskirtį tarp mokinių, kadangi, neskubant ir giliau išmokus dalyką, mažėtų ir korepetitorių poreikis, ko sau leisti negali mokiniai iš sudėtingo socialinio ekonominio konteksto. Galiausiai, tai skatintų ir mokytojo kūrybiškumą“, – aiškina LGA.
Pasak organizacijos atstovų, mokytojas, kuris nevėluoja pagal grafiką, tampa geresniu ugdytoju, jis gali pastebėti kiekvieną vaiką, padėti tam, kuriam sekasi sunkiau, ir duoti papildomų iššūkių talentingesniems.
Mažesnės apimties egzaminai
Dar vienas punktas – mažesnės apimties valstybinių brandos egzaminų (VBE) sistema.
„Pabrėžiame, kad pastaraisiais metais organizuojant ir vykdant VBE sesijas akivaizdžiai pastebimas gimnazijų, kaip institucijų, nuovargis, kuris turi ryškų neigiamą poveikį gimnazijose dirbantiems mokytojams bei administracijoms. Susitarimas dėl valstybinių brandos egzaminų pertvarkos yra būtinas ir esminis“, – teigia LGA.
„Siūlymai mažinti VBE skaičių bei subalansuoti VBE užduočių sudėtingumą skirtingais metais susiję su būtinybe mažinti gimnazijų institucinį nuovargį bei išlaikyti gimnazijose dirbančius mokytojus vidurinio ugdymo pakopoje. Pastebima aiški tendencija, kad dėl gerokai didesnės atsakomybės ir visuomenės hiperbolizuotų lūkesčių mokytojai vengia ateiti dirbti iš pagrindinio ugdymo pakopos į 11–12 klases.
Kalbant apie egzaminų skaičių, galimas toks pavyzdys. Iškiliausi Lietuvos filosofai nelaikė filosofijos brandos egzamino 12 klasėje. Kaip ir inžinieriai ar ekonomistai. Jie to išmoko universitete. Tad ar tikrai reikia kiekvieną mokomąjį dalyką pabaigti egzaminu? Diskutuoti apie tai, ar visi egzaminai turi būti dviejų dalių, taip pat reikia“, – teigia organizacija.
Švietimo valdžios institucijos raginamos aiškiai, teisingai, objektyviai nustatyti mokinio pasiekimus vykdant ir vertinant nacionalinius pasiekimų patikrinimus (NMPP ir PUPP) žemesnėse bendrojo ugdymo pakopose, kai pasiekti rezultatai turi poveikį siekiant pereiti į aukštesnę mokymosi pakopą.
Reikia koreguoti mokytojų krūvį
„Taip pat raginame kuo skubiau peržiūrėti Mokytojų, dirbančių pagal bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir neformaliojo švietimo programas (išskyrus ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas), darbo krūvio sandaros nustatymo tvarkos aprašą ir koreguoti vidurinio ugdymo programos mokytojo darbo krūvio sandarą bei nustatyti daugiau valandų, skiriamų ugdomajai veiklai planuoti, pasiruošti pamokoms, mokinių mokymosi pasiekimams vertinti“, – Seimui, Vyriausybei, prezidentui perduoda LGA.
Pabrėžiama, kad vidurinio ugdymo mokytojų darbų apimtys gerokai didesnės nei žemesnėse ugdymo pakopose.
„Bet kokie pokyčiai švietime, didesni ar mažesni, bus įgyvendinti priimant atitinkamus teisės aktus. Norint, kad pokytis būtų kuo sklandžiau įgyvendintas, reikia, kad jam pritartų kuo daugiau suinteresuotų švietimo bendruomenės pusių. Taigi sutarimas dėl švietimo, taip pat bendrojo ugdymo raidos, yra esminė sąlyga sėkmingesniam pokyčių diegimui.
Kodėl to reikia? Todėl, kad praėjo daugiau nei pusė susitarimo dėl švietimo politikos (2021–2030) laikotarpio. Kai kurių susitarimo punktų laikotarpis jau praėjo ir galima pamatuoti sėkmės rodiklius. Akivaizdu, kad valstybė turi apsispręsti ir sutarti dėl VBE struktūros ir apimties bei bendrųjų programų apimties.
Šių klausimų dabartiniame susitarime nėra, nors pastaruosius kelerius metus būtent šie klausimai kelia didžiausią ažiotažą tiek visuomenėje, tiek mokyklose, tiek politikų tarpe. Tai reikia spręsti kartu“, – skelbia LGA.
