Pozicija

2020.06.11 16:44

Justina Poškevičiūtė. „Black Lives Matter“: kaip atrodo į paviršių išsiveržusi trauma

Justina Poškevičiūtė, politikos apžvalgininkas2020.06.11 16:44

„Policijos smurtas nėra naujas; naujos yra kameros“ – šitokie šūkiai lydi protestus prieš policijos smurtą JAV jau ne vienerius metus. Tiksėjusi šimtmečius, atrodo, kad šiemet rasinės nelygybės bomba pagaliau sprogo. 

Sprogo mokyklų finansavimo įstatymai, galimybių balsuoti ribojimai, teisinės sistemos ir įkalinimo tendencingumai, ir, taip, policijos smurtas. Už sausą statistiką pasaulį greičiau apskrieja video, kuriuose teisėsaugos pareigūnai uždusina beginklį žmogų, į žemę pakartotinai bloškia vaiką, ar jo šeimai matant nušauna jokio nusikaltimo nepadariusį vairuotoją. O kiek daug dar per pasaulį neapskrieja.

Jo neapskriejo statistika, parodžiusi, kaip neproporcingai Covid–19 palietė juodaodžių bendruomenes Amerikoje. Kur turime daugiau skurdo, mažiau darbo galimybių, menkesnę arba neegzistuojančią prieigą prie sveikatos draudimo ir darbus, į kuriuos per pandemiją reikia fiziškai eiti, turėsime ir daugiau mirčių. Ir kai JAV Vyriausybė sako, kad turime kuo greičiau iš naujo paleisti ekonomiką, žino, kurios bendruomenės mokės skaudžiausią šitokio sprendimo kainą. Mokės tos, kurios visada buvo mažiau svarbios.

Savo„Black Lives Matter“ įkvėptame interviu Resmaa Menakem, knygų autorius ir traumos specialistas, sako, jog istoriniai skauduliai ir priespauda niekur nedingsta. „Iš jos išplėšus kontekstą, trauma žmoguje pasireiškia kaip asmenybė, šeimoje – kaip šeimos bruožai, o žmonių grupėje – kaip kultūra.“ Nuo grandinių plaukiant per vandenyną, supjaustytų medvilnę renkančių pirštų, medžių šakų, menančių viešus linčiavimus, į kūną įsikimbančių policijos šunų per pilietinių teisių protestus, iki policininko kelio ant kaklo.

Labai norisi tikėti, kad šie masiniai protestai bus traumos gijimo pradžia. Keista būtų viltis, kad ji sugis toje pačioje aplinkoje, kuri ją sukėlė.

Nuo ko tas gijimas galėtų prasidėti? Užuot leidžiant didžiulę biudžeto dalį policijai, protestuotojai reikalauja geriau finansuoti socialines programas, kurti darbo vietas, investuoti į programas jaunimui bei samdyti su psichologinėmis problemomis mokančius dirbti specialistus. Čia kalbame jau ne apie mažus pokyčius sistemoje; čia kalbame apie pačios sistemos keitimą.

Istorikas Ibram X Kendi savo knygoje „Kaip būti antirasistu“ teigia, jog tarp rasistinių ir antirasistinių pažiūrų nieko per vidurį nėra: pasakymas, kaip „nesu rasistas“ tiesiog nieko nereiškia. Arba tikime rasių hierarchija, arba tikime rasių lygybe. Ir jei tikime lygybe, esame prieš sistemas ir institucijas kurių politika vienus žmones laiko mažiau vertais.

Be į gatves žygiuojančių, peticijas pasirašančių, sunkių diskusijų nevengiančių ir į sisteminį smurtą per pirštus nežiūrinčių antirasistų sistema nepasikeis. Istoriškai, sistemos taip nekinta. Galime arba garsiai žengti visi drauge, arba mandagioje tyloje leisti traumai šaknytis. Nepamirškime: „nesu rasistas“ nėra kategorija. Kategorijų yra tik dvi.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės, už kurias LRT.lt portalo redakcija neatsako.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt