Pasaulyje

2021.11.28 20:31

Politologė Šešelgytė apie santykius su Kinija: Konfucijaus institutą VU galima uždaryti

Nemira Pumprickaitė, LRT TELEVIZIJOS laida „Savaitė“, LRT.lt2021.11.28 20:31

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorė Margarita Šešelgytė LRT TELEVIZIJOS laidoje „Savaitė“ teigė, kad Pekinas labai dažnai linkęs garsiai grasinti, tačiau po kurio laiko šie grasinimai pasimiršta. Politologės teigimu, Kinijos galimybės ženkliai nubausti Lietuvą dėl Taivano atstovybės Vilniuje atidarymo yra minimalios.

– Jau kuris laikas yra svarstoma, kad tai yra ne sutapimas, kad Rusijos kariai prie Ukrainos sienos pradėjo telktis, jų pradėjo daugėti būtent tuo metu, kai įsismarkavo migrantų krizė prie išorinių Europos Sąjungos sienų.

Ir dabar dar kalbama apie tai, kad Rusijos kariai jau yra ir Kryme, ir galbūt prie Baltarusijos-Ukrainos sienos, niekas nežino, kiek ten jų yra. Ar jūs irgi manote, kad tokiu būdu stengiamasi eskaluoti du konfliktus iš karto? Dviejose vietose – gal taip pavadinkime.

Savaitė. Amerika ir Europa jau kitų metų pradžioje gali susidurti su nauju Putino karu Ukrainoje: šįkart tai nebepanašu į blefą

Rusija yra ta valstybė, kuri dažnai bando naudoti savo karines pajėgas, siekdama eskaluoti situaciją ir toje situacijoje gauti sau naudos, ieškoti tam tikrų nuolaidų ar sau naudingų sprendimų Vakarų valstybėse, iš Vakarų valstybių vadovų. Jeigu prisimintume, tai panaši eskalacija buvo pavasarį, prieš Bideno ir Putino susitikimą Šveicarijoje, ir po susitikimo situacija deeskalavosi. Ir tada buvo šnekama, kad tuo siekiama bandyti paspausti Jungtinių Amerikos Valstijų vadovą, ieškant sau naudingesnių sprendimų įvairiais klausimais.

Tačiau dar kartą noriu akcentuoti, kad vis dėlto negalima vertinti to, kas vyksta Baltarusijoje, visiškai atsiejant tai nuo Rusijos.

Tai šiandieninė situacija, viena vertus, gali būti susijusi ir su tuo, kas vyksta prie Baltarusijos sienos, bet taip pat yra susijusi ir su Rusijos bandymu paspausti Ukrainą, kad ši priimtų sprendimus dėl teritorijų, kuriuose šiuo metu vyksta karas, kurie būtų naudingesni Rusijai, ir ne tokius sprendimus, kokie buvo sutarti Minsko susitarimais.

Tai, ko gero, šiandieninėmis sąlygomis kalbėtume apie tam tikroje teritorijoje vykstantį nedidelį konfliktą, kuris eskaluojamas, ir paskui siekiama sau naudingų sprendimų. Didelio masto konfliktas, ko gero, Rusijai būtų tikrai nenaudingas.

– Dabar atrodo dar, kad Putinui kartu su jo sąjungininku Lukašenka nepavyko pasiekti norimo rezultato ir migracijos krizės klausimu. Po Merkel skambučio tarsi buvo toks sujudimas Europos Sąjungoje, bet galutinis rezultatas – bendrija išlieka vieninga. Ir Lukašenka nebus pripažintas teisėtu prezidentu, migrantų Vokietija nepasiims, o sankcijos bus. Tai tarsi irgi pralaimėjimas?

Na, ko gero, jeigu pasižiūrėtume į hibridinius karus, kuriuos kariauja Rusija šiuo metu ir Baltarusija įvairiose teritorijose, jie linkę remti strateginę kantrybę, laukti ir sekinti priešininką. Šiandien, taip, mes galime matyti, kad yra tam tikri pralaimėjimai. Bet migrantai nedingo. Yra kitų krypčių, yra kitų šalių ir jau šiandien kalbama apie Afganistano naują resursą ir skrydžius į Maskvą, ir iš Maskvos keliavimą į Baltarusiją. Tai tų kelių yra įvairių ir buvo atrastas tam tikras mechanizmas, instrumentas, kuris yra mums skaudus.

Kol kas mes susitvarkėme, jeigu dėsime toliau pastangas, ko gero, tas instrumentas gali pasirodyti nebenaudingas. Tačiau dar kartą noriu akcentuoti, kad vis dėlto negalima vertinti to, kas vyksta Baltarusijoje, visiškai atsiejant tai nuo Rusijos.

Tol, kol Putinui bus naudingas Lukašenka, tol jis bus linkęs jį paremti, kai jis pamatys, kad jau viskas – visiškai nebenaudinga situacija, tada galima tikėtis, kad bus kažkokie veiksmai. Bet vėl, o kokie bus veiksmai, ar tai yra tie veiksmai, kokie iš tiesų būtų naudingiausi, žvelgiant iš mūsų perspektyvų?

– Dar viena karšta linija – tai yra santykiai su Kinija. Po Taivaniečių ambasados atidarymo sklido tokios labai baugios žinios. Dabar viskas apsiriboja tuo, kad yra pažemintas diplomatinio atstovavimo lygis ir sustabdytas vizų išdavimas, bet tarsi tokie grasinimai pasigirdo iš ambasados darbuotojo, kad dar atsilieps ir ekonominiuose, ir politiniuose, ir kultūriniuose mūsų santykiuose. Kas sulaiko, vis dėlto, Kiniją nuo tokių drastiškesnių žingsnių? Ar dar viskas prieš akis, iš tiesų?

Kinija yra dažnai linkusi labai garsiai grasinti, ypač dėl tų klausimų, kurie jai yra labai jautrūs. Ar tai būtų kuomet Norvegija nominavo Kinijos disidentą Nobelio taikos premijai, irgi buvo labai daug stiprių kalbų ir buvo pritaikytas vėlgi pažeminimas politinio atstovavimo ir ekonominės sankcijos – lašiša, naftos produktai. Po kurio laiko viskas atsinaujino ir buvo pamiršta.

Galima prisiminti Čekijos senatorių vizitą į Taivaną, kuomet irgi Kinija labai garsiai kalbėjo. Ir vėlgi čekai labai sureagavo ramiai, sakė, daugiau yra lojimas negu kandimas.

Tos sankcijos, jos tokios svarbios galbūt galėtų būti, bet esmė yra ta, kad mes esam labai mažai susiję su Kinija, tai galimybės mus nubausti yra pakankamai ribotos. Mūsų investicijos Kinijoje yra didesnės, negu Kinijos investicijos Lietuvoje, prekybos ryšiai, jie yra, bet mes esame Europos Sąjungos dalis.

Tai, jeigu sugalvotų kažko neleisti įvežti Kinija, tai ir neleistų įvežti į visą Europos Sąjungą, nesustabdysi to judėjimo. Man atrodo, kad tai mus ir gelbėja, nes, viena vertus, yra Europos Sąjungos pastogė, kita vertus, na, ko gero, Kinijai būtų daug skaudžiau ir reakcija būtų daug aršesnė, jeigu tai padarytų didžiosios valstybės – ar tai būtų Vokietija, ar Prancūzija, tuo metu maža Lietuva galbūt nėra tiek svarbi Kinijai, kad jinai net teiktųsi smarkiai nubausti.

– O tada kaip būti tiems Lietuvoje, kurie vis dėlto turi ryšių su Kinija. Aš kalbu pirmiausia turbūt apie verslo ryšius, bet yra ir kultūrinių, pavyzdžiui, jūsų aukštoji mokykla turi Konfucijaus institutą. Kaip tada jiems irgi reikia tos vertybinės politikos laikytis ar ne?

– Galima atsisakyti Konfucijaus instituto, man atrodo, kad čia buvo toks kvestionuotinas dalykas, ar reikėjo priimti Konfucijaus institutą į Vilniaus universitetą, nes labai gerai žinoma yra – Konfucijaus institutai yra išnaudojami kaip propagandinės veiklos instrumentas ir netgi kaip šnipinėjimo vieta. Ne vienas straipsnis akademinis buvo apie tai rašytas. Tai čia tikrai nedidelė problema, ko gera čia tiesiog politinio sprendimo klausimas yra, bet, žinoma, galima žiūrėti plačiau.

Mums Jungtinių Amerikos Valstijų strateginė partnerystė yra labai labai svarbi, sakyčiau, pamatinis mūsų saugumo elementas, ir yra tam tikra kaina, kurią turime susimokėti.

Vienas dalykas yra ekonominiai-politiniai ryšiai, tačiau dėl verslo, jeigu kalbant apie verslą, kuris yra Kinijoje, lietuviškas verslas, lietuviško kapitalo verslas, tai man atrodo čia irgi taisyklė versle galioja tokia pati, kaip ir investuojant Baltarusijoje ir Rusijoje, tam tikrose valstybėse, tarkim, Afrikoje, kuriose vyksta konfliktas – galbūt grąža yra labai didelė, bet yra ir rizika, ir už tą riziką turi susimokėti. Tai tas pats yra su Kinija, ko gero.

O kalbant apie kultūrą, sportą, tai, ko gero, vis dėlto čia bandyti reikėtų ieškoti sprendimų. Visą laiką, net karo metais, sportinės varžybos, kultūriniai ryšiai, jie išlikdavo kaip atskiros sritys. Tai labai norėtųsi tikėtis, kad tas nebendradarbiavimas nepersimes į tas sritis, nors prisiminus Čekijos atvejį, senatorių vizitą, Kinijos reakcija buvo tokia – tam tikrų kultūrinių renginių apribojimas, neįsileidimas pas save į šalį atvykti suplanuotiems vizitams kultūros sferos žmonių. Tai čia Kinija skaudžiai baudžia, bet, ko gero, tai yra kaina, kurią mes mokame.

Mums Jungtinių Amerikos Valstijų strateginė partnerystė yra labai labai svarbi, sakyčiau, pamatinis mūsų saugumo elementas, ir yra tam tikra kaina, kurią turime susimokėti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt