Albanijos ministras apie trokštamą ES narystę: mes neturime ir nenorime plano B

Albanija šiuo metu turi vienintelę ambiciją – įstoti į Europos Sąjungą (ES), išskirtiniame interviu LRT.lt sako šalies užsienio reikalų ministras Feritas Hoxha. Rusijos invazija į Ukrainą privertė Bendriją permąstyti jos plėtros strategiją ir taip pastaraisiais metais atgaivino daugiau nei dešimtmetį su kandidatės statusu gyvenusios Albanijos viltis.  

Albanijai šalies kandidatės statusas buvo suteiktas dar 2014 metais, tačiau tik pastarieji keli metai žymi ryškią pažangą. Šaliai atverti visi derybiniai skyriai, pagal kuriuos ji turės įgyvendinti reformas, o juos užvėrus, lieka paskutinis žingsnis – pritarimas narystei ir įstojimas į ES.

Pasak F. Hoxhos, Rusijos grėsmės jausmas privertė ES iš naujo įvertinti savo plėtros politiką Vakarų Balkanuose.

„Pasikeitė geopolitinė dinamika Europoje, o tai privertė ją suprasti, kad reikia sugrįžti ir iš naujo įvertinti situaciją ne tik ES viduje, bet ir jos kaimynystėje“, – aiškina jis.

Albanijos užsienio reikalų ministras tvirtina, kad šalis nori palikti praeityje su problemomis, nesutarimais ir karais siejamą Balkanų įvaizdį bei plėtoti regioninį bendradarbiavimą. Šiam siekiui Albaniją įkvėpė ir Baltijos šalių pavyzdys.

Visgi regioniniam stabilumui ir saugumui, anot jo, būtinas Kosovo ir Serbijos santykių normalizavimas.

„Aš nesakau, kad tai įvyks rytoj. Mes dar esame nuo to nutolę. Tačiau aš nematau jokio kito plano, jokio kito kelio, jokios kitos ateities“, – įsitikinęs jis.

– Praėjusį savaitgalį Rusija surengė brutalų išpuolį prieš Ukrainą – sužeista daug žmonių, keli žuvo. Per šią ataką Rusija taip pat apgadino Albanijos ambasadoriaus rezidenciją. Kaip Rusijos invazija į Ukrainą pakeitė Albanijos požiūrį į jos pačios ir apskritai Europos saugumą?

– <...> Šis [Rusijos] pasirinkimo karas, ši plataus masto agresija pakeitė daugelį dalykų mūsų politikoje. Pirmiausia, mes nuo pat pradžių įvardijome, kad tai prieštarauja tarptautinei teisei, Jungtinių Tautų Chartijai. Tai prieštarauja viskam, ką esame sukūrę Europoje, ir viskam, ko nori taikios valstybės.

Tai buvo agresija prieš Ukrainą, bet taip pat tai buvo agresija prieš Europos saugumą. Taigi šiuo atveju mūsų pozicija nuo pat pradžių buvo labai aiški. Turėjome remti Ukrainą ir turėjome įvardinti Rusiją tikruoju vardu – agresore, o Ukrainą – auka. Mūsų pozicija buvo labai aiški – rėmėme auką, rodėme solidarumą ir darėme viską, ką galėjome, kad paremtume Ukrainą.

Jūs paminėjote brutalią ataką – vieną iš aršiausių Rusijos išpuolių prieš Kyjivą ir jo apylinkes, per kurią taip pat buvo apgadintas kompleksas, kuriame gyvena mūsų ambasadorius. Mes reagavome labai griežtai ir nors buvo sekmadienis, nedelsdami išsikvietėme Rusijos ambasadorių Tiranoje, kad įteiktume dar vieną protesto notą ir paprašytume jo perduoti Rusijos valdžios institucijoms mūsų pasmerkimą dėl šios atakos ir Rusijos vykdomos politikos.

Mūsų pozicija išlieka tokia pati: darome ir darysime viską, ką galime, kad padėtume Ukrainai, kuri kovoja už save, laisvę, savo suverenitetą, teritorinį vientisumą ir teisę laisvai rinktis. Tačiau ji taip pat kovoja už Europą, nes yra brutalios agresijos priešakinėse linijose. [Agresija] prasidėjo Ukrainoje, bet jei jai nepasipriešinsime, ji gali nesibaigti vien ten.

– Pagrindinis Albanijos strateginis tikslas – tapti ES nare. Kaip pats esate sakęs, „visi keliai veda į Briuselį“. Daugiau nei dešimtmetį ES plėtros politika buvo tarsi sustingusi, tačiau per pastaruosius metus jūsų kandidatūros procesas paspartėjo. Ar manote, kad Rusijos karas Ukrainoje pakeitė ES požiūrį, pavyzdžiui, į Vakarų Balkanų strateginę svarbą? Ar kas pasikeitė?

– Jūs teisi, gana ilgą laiką plėtra nebuvo pagrindinė ES politikos kryptis. Ji niekada iš tikrųjų nebuvo sustabdyta, niekada nebuvo visiškai pamiršta, tačiau vyko su pakilimais ir nuosmukiais. Žinoma, mes dalyvavome šiame procese. Negaliu slėpti – tarp gyventojų ir politikos formuotojų buvo daug nusivylimo. Mes nuolat stengėmės argumentuoti savo poziciją bei įtikinti partnerius Europoje, kad tai mums yra gyvybiškai svarbu.

Aš tai net vadinu gelbėjimosi ratu, nes tai yra vienintelis mūsų projektas ir tai yra [mūsų] pasirinkimas. Mes neturime plano B, nenorime plano B, nenorime jokio kito plano. Vienintelis planas, kurį turime, yra vėl susieti save su tuo, kam iš tiesų priklausome, – su Europa, šia ES, kokia ji egzistuoja šiandien, su šiandien galiojančiomis taisyklėmis.

Mes aiškiai suvokiame, kad kol to prašėme ir tęsėme savo reformas, pasikeitė būtent šis grėsmės jausmas, kurį Europoje sukėlė Rusija ir jos agresija prieš Ukrainą. Pasikeitė geopolitinė dinamika Europoje, o tai privertė ją suprasti, kad reikia sugrįžti ir iš naujo įvertinti situaciją ne tik ES viduje, bet ir jos kaimynystėje. Vienas svarbiausių klausimų, žinoma, – ką daryti su Vakarų Balkanais? Jie jau seniai prašo prisijungti prie ES. Tad [ES ryžosi] labai rimtai tai įvertinti. Būtent tai ir įvyko su Albanija per pastaruosius dvejus metus.

Mūsų pažanga buvo fenomenali – mes ne tik labai atnaujinome procesą, bet ir 2024 m. pradėjome derybas. Per 11 mėnesių atidarėme visus derybinius skyrius. <...>

– Albanija siekia iki 2027 m. uždaryti visus šiuos skyrius ir iki 2030 m. tapti ES nare. Ar manote, kad tai įvyks?

– Tai yra mūsų ambicija. Kai sakiau, kad iki 2025 m. atidarysime visus šiuos skyrius, labai nedaug kas mano šalyje tikėjo, kad tai įmanoma. Jie nemanė, kad įmanoma per metus atidaryti visus 33 skyrius, tačiau tai įvyko.

Dabar sakome, kad mūsų ambicija yra siekti, jog dirbdami kartu, sutelkdami jėgas, bendradarbiaudami su Europos Komisija, su valstybėmis narėmis ir maksimaliai išnaudodami šį laikotarpį, galėtume iki 2027 m. uždaryti visus skyrius. Tai yra mūsų siekis ir planas.

Kol kas šis planas veikia, todėl esu įsitikinęs, kad jis veiks ir toliau. Žinoma, tai priklausys ne tik nuo mūsų. Mes galime užtikrinti, kad atliksime savo dalį: vykdysime reformas, jas pristatysime, įgyvendinsime ir parodysime savo partneriams, Europos institucijoms, taip pat valstybėms narėms. <...> Tuomet, žinoma, savo dalį turės atlikti ir ES.

Visada svarbu turėti tikslus ir ambicijų. Pažiūrėsime, nepranašauju ateities, bet remdamasis tuo, ką jau padarėme, mūsų darbo rezultatais ir kokybe, taip pat tuo supratimu ir parama, kurios sulaukėme iš pirmininkavusių ir visų valstybių narių – pabrėžiu, visų valstybių narių – esu įsitikinęs, kad galime tai pasiekti.

– Norėčiau pereiti prie kitos temos. Neseniai Albanijos ministras pirmininkas ir Serbijos prezidentas kartu paskelbė straipsnį, kuriame ragino spartinti šalių integraciją į ES. Tačiau Serbijos prezidentas taip pat neseniai pareiškė, kad bendromis Albanijos, Kroatijos ir Kosovo karinėmis pratybomis esą buvo rengiamasi galimam išpuoliui prieš Serbiją. Albanija tai griežtai atmetė. Kaip apibūdintumėte dabartinius Serbijos ir Albanijos santykius?

– Mes buvome aktyvūs regioninio stabilumo ir regioninio bendradarbiavimo rėmėjai, įsitikinę, kad tai vienintelis būdas atsikratyti Balkanų įvaizdžio, kuris siejamas su problemomis, įtampa, nesutarimais ir, žinoma, kaip matėme po Jugoslavijos suirimo, su karais.

Visa tai nebus pamiršta – tai yra Balkanų istorijos dalis. Nors Albanija nebuvo tiesiogiai į tai įsitraukusi, vis dėlto mus paveikė tai, kas vyko regione. Mokydamiesi iš gerųjų pavyzdžių, iš įvairių bendradarbiavimo formų – Baltijos, Šiaurės, Višegrado šalių – mes pagalvojome: kodėl to paties negalėtume turėti ir Vakarų Balkanuose?

Mes bandėme tai daryti tiek dvišaliu, tiek daugiašaliu lygmeniu su visais, įskaitant ir Serbiją. Yra klausimų, dėl kurių iš esmės nesutariame: dėl Kosovo, skiriasi mūsų požiūris dėl ES bendros užsienio politikos, nesutariame dėl santykių su Rusija. Albanijos požiūriu, Rusija turi būti pasmerkta, patraukta atsakomybėn, jai turi būti daromas spaudimas, jos naratyvas turi būti atremtas. Serbija laikosi kitokio požiūrio dėl savų priežasčių.

Tačiau tai iš tiesų nesutrukdė mums taip pat bandyti ieškoti sričių, kuriose galėtume bendradarbiauti. Mūsų santykiai su Serbija, kaip ir su kiekviena kita regiono šalimi, yra grindžiami atviru požiūriu į bendro intereso klausimus, kur galime prisidėti prie regioninio bendradarbiavimo – tiek dvišaliu, tiek regioniniu, tiek daugiašaliu lygmeniu.

Visada atsižvelgsime į tai, kas naudinga abiem šalims ir kas naudinga visam regionui. Ten, kur mūsų nuomonės išsiskirs, tai labai aiškiai įvardysime, ten, kur galime bendradarbiauti, taip pat labai aiškiai pasakysime ir, žinoma, atliksime savo vaidmenį. <...>

– Nors sakėte, kad negalite pranašauti ateities, bet ar įsivaizduojate realią ateitį, kurioje Serbija galėtų sutarti su Kosovu?

– Labai tikiuosi, kad jie supras, jog tai yra vienintelis kelias judėti į priekį, – vienintelis kelias, jei jie nori prisijungti prie ES ir, jei jie kada nors nuspręstų, prisijungti ir prie NATO kaip kitos regiono šalys. Tačiau tai yra jų pasirinkimas, pagrįstas jų pačių suvokimu.

Jei jie iš tikrųjų nori prisidėti prie regiono, kuriame galėtume jaustis saugūs, plėtoti stabilumą ir bendradarbiavimą visais lygmenimis, gerbti vieni kitus, palaikyti kuo geriausius kaimyninius santykius, tai galima pasiekti per Kosovo ir Serbijos santykių normalizavimo procesą, tarpininkaujant ES, vedantį prie aplinkos, kurioje jie vieni kitus suprastų, žvelgtų į ateitį, spręstų likusias problemas ir, žinoma, vieną dieną vieni kitus pripažintų.

Aš nesakau, kad tai įvyks rytoj. Mes dar esame nuo to nutolę. Tačiau nematau jokio kito plano, jokio kito kelio, jokios kitos ateities.

Mūsų ateities kelias, kelias į Europą atskirai arba, kaip būčiau labiau pageidavęs, kartu (nors šiandien taip nevyksta) reikalauja iš tikrųjų spręsti tarpusavio problemas, kaip Albanija padarė su visais (mes neturime jokių problemų nei regione, nei už jo ribų), ir iš tikrųjų investuoti į pačius geriausius įmanomus dvišalius santykius.

Negali būti normalaus Vakarų Balkanų regiono, jei neturime aukščiausios kokybės dvišalių santykių. Tai reiškia abipusį Serbijos ir Kosovo pripažinimą, taip pat tarp Kosovo ir Bosnijos, nes Bosnija yra kita regiono valstybė, kuri nepripažįsta Kosovo.

Suprantu, kad šiuos dalykus nėra lengva įgyvendinti. Jie visada yra jautrūs, sudėtingi, tačiau kito kelio nėra. Kuo greičiau prie to prieisime, tuo geriau bus visiems. Šiandien galiu mesti iššūkį bet kam regione ar už jo ribų, jei pasakytų man, kad šiandien padėtis regione nėra gerokai geresnė nei anksčiau. Kosovo nepriklausomybė ir Kosovo bei Serbijos atsiskyrimas yra dalis tų investicijų į ateitį.

– Prezidentas Trumpas supurtė NATO ir paskatino nares permąstyti bei iš naujo įvertinti savo vaidmenis ir atsakomybes Aljanse. Jei JAV sumažintų savo ilgalaikį karinį įsitraukimą Europoje, ką, jūsų manymu, Europa turėtų daryti, kad galėtų apsiginti nuo tokių grėsmių kaip, pavyzdžiui, Rusija?

– Pirmiausia nematau jokios saugumo ateities vidutiniu laikotarpiu be NATO. NATO yra Europos saugumo pagrindas. Taip buvo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, yra dabar ir, esu tikras, taip išliks dar ilgai.

Šiais laikais, tvyrant pasauliniam nenuspėjamumui ir pasikeitus geopolitinei aplinkai, mums reikia vienybės, o ne susiskaldymo. Turime stiprinti savo gretas, o ne žiūrėti vieni į kitus su įtarumu.

Jūs sakote, kad Donaldas Trumpas supurtė NATO. Tam tikra prasme jis NATO ir atgaivino, nes visi turi daryti daugiau, europiečiai turi daugiau investuoti. Mes visi turime didinti ir didiname savo biudžeto įnašus, visi jau viršija 2 proc. ribą, ir, žinoma, siekiame ilgalaikio 5 proc. tikslo. Manau, tai tik sustiprins NATO, padarys mūsų kariuomenes pajėgesnes, labiau tarpusavyje susietas, o mūsų šalis – vieningesnes.

Nenoriu matyti ir nenoriu net galvoti apie NATO be JAV.

Vėlgi negalime kalbėti apie hipotetinę ateitį. Noriu matyti ir NATO, ir kartu Europos NATO komponentą kuo stipresnį, kad Europa galėtų apsiginti, bet kartu visada glaudžiai bendradarbiauti su kitais sąjungininkais.

Europa nuo Antrojo pasaulinio karo niekada nebuvo viena. Ji visada veikė kartu su kitais partneriais, įskaitant JAV. Manau, būtent tai ir kuria vadinamąjį Vakarų pasaulį – grindžiamą vertybėmis, bendrais tikslais, pasaulio samprata, kurioje puoselėjama laisvė, pasirinkimo laisvė, žmogaus teisės ir vienybė siekiant bendrų tikslų. Taip aš matau pasaulį.