Pasaulyje

2020.09.20 18:21

Benediktas Šetkus. Mato Šalčiaus kelionės po pasaulį, Vilniaus gelbėjimas budizmu ir konfliktas su Smetona

Benediktas Šetkus, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius2020.09.20 18:21

Prieš 130 metų gimė visuomenės veikėjas ir nepailstantis keliautojas Matas Šalčius. Dažniausiai yra rašoma, kad jis gimė 1890 m. rugsėjo 20 d., kitur nurodoma, kad rugsėjo 21 d. (žr. Visuotinė lietuvių enciklopedija) ir netgi spalio 20 d. (žr. Tarybų Lietuvos enciklopedija).

Tuo tarpu savo autobiografijoje Matas Šalčius taip rašo: „Aš gimiau 1890 metuose pirmoje dienoje rugsėjo, Čiudiškių kaime, Prienų parapijoje, Klebiškio gmine, Marijampolės paviete, Suvalkų redyboje“. Nežiūrint tam tikrų neatitikimų, pažymint Mato Šalčiaus gimimo sukaktį vertėtų dar kartą prisiminti iškilią asmenybę ir ta proga pakartotinai paviešinti keletą jo gyvenimo epizodų.

Mato Šalčiaus mama ir jo broliai kitados sakė, kad Matas iš mažens buvo tikras nenuorama. Jis imdavosi įvairiausios veiklos, buvo užsispyręs ir labai drąsus. Dar būdamas gimnazistu, kuomet 1905 m. Rusijos imperijoje prasiveržė liaudyje nepasitenkinimas caro valdžia, Marijampolės turgaus aikštėje vykusio mitingo metu jis pasakė kalbą, nukreiptą prieš valdžią. Po jo kalbėjo gydytojas ir būsimasis Lietuvos prezidentas Kazys Grinius.

Pirmas viešas išstojimas, matomai, įkvėpė veikti ryžtingiau. Nuvykęs į Kvietiškių dvarą netoli Igliaukos, sukvietė žmones ir pasakė kalbą, kuria ragino stoti į kovą prieš carizmą. Grįžtantį po mitingo į Marijampolę jį suėmė caro žandarai. Penkiolikmetis Matas buvo pašalintas iš Marijampolės gimnazijos ir kuriam laikui uždarytas į Marijampolės kalėjimą.

Antrą kartą Matas Šalčius užsitraukė caro valdžios nemalonę 1913 m. pabaigoje. Tuo metu jis dirbo mokytoju Vytogalos (dab. Šilalės r.) pradžios mokykloje. Mokytojaujant atokiame Žemaitijos kaime jam kilo mintis nuvykti į Peterburgą, kur tuo metu turėjo vykti Rusijos mokytojų suvažiavimas.

Jis buvo įrašytas kaip atstovas iš Kauno gubernijos, nuvyko į Petrogradą ir iš suvažiavimo tribūnos apkaltino caro valdžią, kad švietimas Lietuvoje dėl vykdomos rusifikacijos yra vaikams žalingas. Įrodinėjo, kad mokyklose turėtų dirbti mokytojai lietuviai ir reikia mokyti vaikus gimtąja kalba. Kadangi viešai buvo kritikuojama švietimo politika, valdžios atsako neteko ilgai laukti – jam buvo įsakyta 1914 m. pradžioje apleisti ne tik mokyklą, bet ir Kauno guberniją.

Kai po kelių mėnesių kilo Pirmasis pasaulinis karas, Matas Šalčius gavo šaukimą į karinę tarnybą. Jam būtų reikėję ginti Rusijos imperiją ir kautis su kaizerinės Vokietijos kariais, kurių tarpe buvo nemažai lietuvių iš Rytų Prūsijos.

Jis sakė nenorįs kariauti prieš lietuvius ir vengiąs pralieti jų kraują. Juolab, kad pats keletą kartų buvo lankęsis Rytų Prūsijoje, kur apsistodavo Tilžėje pas Vydūną ir bendravo su kitais vietos lietuviais. Todėl nusprendęs, jog reikia išvengti kareivio dalios, ryžosi išvykti į JAV, kur gyveno brolis Jonas. Kadangi Europoje vyko karas, todėl į JAV vyko per Rusiją ir Japoniją. Tai buvo jo pirma kelionė, kuri truko maždaug keturis metus.

Matą Šalčių kelionės viliojo dar nuo jaunystės laikų. Mokytojaudamas Vytogaloje, 1912 m. ketino susituokti su pasiturinčio ūkininko nuo Joniškio dukra – Bronislava Rožanskaite, būsimąją žmoną įspėjo, kad gerai pagalvotų, ar verta už jo tekėti, kadangi gyvenimas su juo nebūsiąs lengvas. Jis turintis gyvenime daug ką nuveikti ir ketinantis daug keliauti.

Kaip žinome, jo tolimesnis gyvenimas toks ir buvo – dirbo įvairiose gyvenimo srityse palikdamas ryškius pėdsakus švietimo, spaudos, gynybos, turizmo ir kt. baruose bei daug keliavo. Šiuo pasakymu būsimai žmonai apie nelengvą gyvenimą su juo, Matas pademonstravo ir kitą savo charakterio bruožą – sakyti tiesą bet kokiomis aplinkybėmis, nemeluoti ir neveidmainiauti. Tas charakterio bruožas atsiliepė jo tolimesniame gyvenime ir jo karjerai nepriklausomos Lietuvos metais.

Kaip žinome, carizmo metais jis pasižymėjo kaip lietuviškos mokyklos kūrėjas, Pirmojo pasaulinio karo metu Jungtinėse Valstijose daug nuveikė puoselėjant lietuvių tautiškumą ir darbavosi dėl Lietuvos nepriklausomybės. Kuomet 1919 m. grįžo į Lietuvą, savo jėgas skyrė Lietuvos valstybei stiprinti: steigė Lietuvos Šaulių sąjungą ir jai vadovavo, redagavo „Trimitą“, dirbo pedagogu, vadovavo Lietuvos naujienų agentūrai ELTA, dirbo Vidaus reikalų, Užsienio reiklų ir Finansų ministerijose, o kuomet 1928 m. buvo atnaujintas laikraščio „Lietuvos aidas“ leidimas, užėmė redaktoriaus pavaduotojo pareigas.

Žvelgiant iš šalies gali atrodyti, jog Matui Šalčiui gyvenimas klostėsi palankiai. Tačiau virš jo galvos palaipsniui ėmė kauptis tamsūs debesys. Brolio Andriaus liudijimu, Matas nemėgo prezidento Antano Smetonos, kuris pradėjo eiti valstybės vadovo pareigas po 1926 m. įvykusio perversmo. Tuo metu politiniame Lietuvos gyvenime dominavo tautininkai, demokratija buvo suvaržyta. Gerai apmokamas valstybės tarnautojų vietas užimdavo tautininkai ir jų rėmėjai, o kritišką žodį jų adresu išsakęs asmuo atsidurdavo nepageidaujamų asmenų gretose. Į jų tarpą pateko ir Matas Šalčius, kuris, beje, netgi aukštų valdininkų žmonoms niekada nebučiuodavo rankos. Taip jis elgėsi ne dėl pagarbos stokos, bet dėl higienos sumetimų.

Palaipsniui M. Šalčiui tapo sudėtinga rasti darbą spaudos leidinių redakcijose ir kitose valstybės įstaigose. Gal todėl 1928 m. vasarą jis nusprendė keliauti po Vakarų Europos valstybes, kur patyrė, jog turizmas teikia daug naudos – žmonės patiria daug malonių akimirkų, pagaliau valstybei yra naudinga ekonominiu požiūriu. Grįžęs į Lietuvą jis pasinėrė į naują veiklos sritį – ėmė propaguoti turizmą, o 1929 m. pavasarį jo pastangų dėka buvo įsteigta Lietuvos turizmo sąjunga. Tarp pirmųjų naujai įsteigtos sąjungos narių buvo ir esperantininkas Antanas Poška, su kuriuo 1929 m. rudenį jie leidosi į kelionę aplink pasaulį įsigytu motociklu.

Antroji Mato Šalčiau kelionė motociklu su Antanu Poška apvažiuoti aplink Žemę nebuvo įgyvendinta. Sugedo motociklas pasiekus Persiją (dab. Iranas), kelionės draugai susipyko ir išsiskyrė. Matas Šalčius pasiekė tolimiausią kelionės tašką Filipinus ir iš ten pasuko atgal į Lietuvą, užtrukęs kelionėje beveik keturis metus. Bendražygis A. Poška nusigavo iki Indijos ir ten ilgam apsistojo.

Suplanuota kelionė vargiai galėjo būti įgyvendinta, juk abu keliautojai neturėjo užtektinai lėšų. Poškos liudijimu, M. Šalčius turėjo kelionės pradžioje tik 42 dolerius. Pinigai jau buvo pasibaigę kai keliautojai pasiekė Prahą. Čia M. Šalčius pasiskolino iš Lietuvos pasiuntinybės Prahoje sekretoriaus Juozo Brėdikio. Tačiau ir skolintais pinigais netoli nukeliavo – teko nuolat sukti galvą, kaip užsidirbti lėšų kelionei ir dar remti namuose likusią žmoną su keturiomis dukromis.

Tačiau grįžtu prie anksčiau išsakytos minties apie tai, kad Matas Šalčius nusprendė keliauti ir dėl nusivylimo Lietuvos valdžia – tuomet gyvenimo norma tapusio pataikavimo, intrigų, noro apšmeižti kitą žmogų ir pan. Kaip nepasirodytų mums keista, jis manė, kad būdamas kitose šalyse galės pasitarnauti Lietuvai ir lietuviams daugiau nei būdamas gimtojoje šalyje.

Nepraėjus nei trims mėnesiams nuo kelionės pradžios, keliautojams pasiekus Palestiną, žmona Bronislava kvietė vyrą atsisakyti nuo tolimesnės kelionės ir grįžti į namus. Tačiau jis nesutiko taip pasielgti. Jo rašytame laiške iš Tel Avivo 1930 m. vasario mėn. paaiškino, kodėl jis negali grįžti į Lietuvą.

„Priežastys yra šios: 1. Ką aš veiksiu Lietuvoje? Mane išėdė iš Daugpilio, iš redakcijos, finansų ministerijos, nuolat stengėsi pašalinti iš ekonominių studijų draugijos ir Turizmo sąjungos. Jie seniau mane šmeižė A. Voldemarui, dabar lenda tą patį daryti pas Respublikos Prezidentą ir J. Tūbelį. Aš tą patį daryti prieš juos ir landyti pas aukštus asmenis nenoriu. Manau, kad savo laiką galiu vaisingiau sunaudoti. 2. Mano gyvenimo tikslas dirbti savo Tėvynės garbei ir didybei. Ši kelionė mane įtikino, kad aš užsienyje galiu savo Tėvynei šiandien daugiau padaryti nei namie, kur reikia gauti tų „ponų“ pritarimą ir net leidimą savo darbams. Aš esu pratęs visą savo gyvenimą dirbti savo nuožiūra ir atsakomybe, be kieno nors leidimų. Nesutinku ir nesutiksiu dabar šito savo nusistatymo atsisakyti.“

Praėjus beveik devyniems mėnesiams nuo kelionės pradžios laiške žmonai Matas vėl užsimena apie tai, kas jį paskatino išvykti iš Lietuvos. 1930 m. rugpjūčio 3 d. rašytame laiške iš Teherano jis ir vėl su nuoskauda rašo apie buvusius savo pažįstamus ir bendradarbius:

„Aš gyvenime gana prisižiūrėjau – juo gabesnis, veiklesnis žmogus, juo daugiau jis priešininkų turi. Aš taip pat daug veikiau ir ką užėmiau, tą padariau. Man be galo pavydi mano pasisekimų visokie pasilaižėliai, garbėtroškos. Jie stačiai iš manęs nori pavogti mano nuopelnus, kaip pav. nabašniko Putvinskio partija [M. Šalčiaus nuomone, būtent jis buvo Lietuvos Šaulių sąjungos steigėjas, tačiau jo nuopelnai atiteko Vladui Putvinskiui – B. Š. past.), arba dabar Gustainis [Valentinas Gustainis, 1928-1932 m. „Lietuvos aido“ redaktorius – B. Š. past.] su savo švagerka p-le Avietėnaite [Marija Avietėnaitė, nuo 1926 m. Užsienio reikalų ministerijos Spaudos biuro vadovė – B.Š. past.]. Kiek kartų buvo duota Eltai ir „Lietuvos Aidui“ žinių apie mano atliktus žygius šioje kelionėje, bet p-lė Avietėnaitė ir p. Gustainis niekad jų nededa. Nededa mano raštų į „Lietuvos Aidą“ ir mane visaip apšneka savo sėbrų tarpe. Tu juk pati gerai dabar tai žinai. Finansų Ministerijoje taip pat visi man pavydėjo, labiausiai aukštesni žmonės – jie bijojo, kad aš paveršiu iš jų vietas, kuriose, tiesa, dauguma jų nevertai sėdi. Jie darė viską, kad mane išėstų. Kas kita buvo, kai p. Voldemaras mane įsakė pakviesti į Finansų ministeriją. Jie tada manęs bijojo ir šliaužiojo prieš mane, nes p. Voldemaro bijojo. O kai dabartinis Ministeris Pirmininkas atėjo [Juozas Tūbelis – B.Š. past.], jie ėmė su manim labai arogantiškai elgtis.“

Apie patirtas nuoskaudas Lietuvos valstybės įstaigose Matas Šalčius užsimena gana dažnai žmonai rašytuose laiškuose. Pateiksiu dar vieną ištrauką iš 1931 m. laiško, kurį keliautojas parašė praėjus daugiau kaip metams nuo kelionės pradžios. Tuo metu jis buvo apsistojęs Indijos mieste Bombėjuje.

„Tegul plaka liežuviai, tegul visos gyvatės geluonis nors iš tolo į mano pusę galanda, bet aš tvirtai nusprendžiau nepasiduoti ir nepasiduosiu iki galo – aš turiu savo pasiekti. Lietuvoje būdamas aš negaliu to padaryti. Man reikia ten per daug jėgų eikvoti, kad įrodyčiau kitiems, kad aš galiu padaryti, ką noriu, turiu aiškinti kitiems, lenktis prieš juos, kad jie mane suprastų, kad jie paremtų mane. Aš nenoriu, kad mano nusižeminimą kas mano Tėvynėj matytų, geriau, jei be to jau negalima apsieiti, tai svetimijoj nusižeminti, nes ten aš tik atsitiktinis keleivis, „nepažįstamas svetimtautis“. Man vieta, kurioj aš būsiu svetimijoj, nesvarbu. Aš esu visa siela ir kūnu visuomet mūsų brangios Lietuvos žmogus, bet aš tuo pat metu esu viso pasaulio žmogus. Man nesvarbu kur gyventi Azijoj, Afrikoj, Australijoj, Amerikoj ar Europoj. Man svarbu, kad aš gyvenčiau ten ir taip, iš kur geriau galėčiau pasiekti savo tikslo. Todėl, Jūs mano brangutėlės, nespręskite taip klausimo, kur bus mano namas svetimijoj, kur aš apsistosiu – man vienas tikras namas tėra Lietuva, o svetimijoj visur lygus namas“.

Daugeliui gali kilti klausimas, kokiu būdu Matas Šalčius būdamas tolimuose kraštuose galėjo pasitarnauti Lietuvai ir lietuviams? Apžvelgiant jo veiklą, ko gero, reikėtų išskirti keletą aspektų.

Visų pirma, daugelyje Europos ir Azijos valstybių jis sutiko pavieniai gyvenančius tautiečius. Ne atsitiktinai grįžęs iš kelionės Matas Šalčius yra sakęs, kad keliaudamas jis visur užtikdavęs tris daiktus: žvirblį, žydą ir lietuvį. Tokiems po pasaulį išblaškytiems lietuviams pasitaikydavo reta proga pabendrauti su žymiu Lietuvos sūnumi gimtąja kalba, sužinoti apie Lietuvos valstybę ar ką nors kita, kas jiems būdavo svarbu.

Kaip pavyzdį galima paminėti atvejį, kuomet lankantis Šanchajuje vienas lietuvis keliautojui slapta parodė turįs lietuvišką maldaknygę. Ją laikė paslėptą, kad nepamatytų buvę caro žandarai, kurių Šanchajuje buvo nemažai apsistoję, kadangi buvo patyręs, kaip Lietuvoje žandarai baudė lietuvius už lietuviškų knygų turėjimą ir jų skaitymą. Nuo lietuviškos spaudos panaikinimo 1904 m. buvo praėję beveik trys dešimtmečiai, tačiau jis apie tai nebuvo girdėjęs, todėl net tolimoje Kinijoje būdamas paslapčiomis atsiversdavo lietuvišką maldaknygę!

Pasitaikė atvejų, kuomet keliautojas sukviesdavo būrį lietuvių ir paminėdavo kurią nors Lietuvos valstybinę šventę arba papasakodavo jiems apie gyvenimą Lietuvoje, siekė suburti juos į draugiją. Nutiko ir taip, kuomet keliautojas siekė padėti lietuviams atsidūrus sunkiose gyvenimo sąlygose.

Kaip pavyzdį galima paminėti atvejį, kuomet 1931 m. Japonija užgrobė šiaurės rytų Kiniją – Mandžiūriją. 1932 m. pradžioje karo veiksmams priartėjus prie Šanchajaus, sunkioje padėtyje atsidūrė apie 60 šiame didmiestyje įsikūrusių lietuvių. Keliautojas stengėsi padėti lietuviams ištrūkti iš karo veiksmų apimtos Kinijos, todėl rašė laišką savo senam pažįstamui Lietuvos atstovui Pietų Afrikoje Karoliui Račkauskui-Vairui, prašydamas padėti tautiečiams emigruoti į Pietų Afriką. Jiems buvo sudėtinga tai padaryti, kadangi Kinija nepripažino jų turėtų pasų, o be galiojančio paso negalima buvo išvykti iš šalies. Beje, absoliučią daugumą Šanchajaus lietuvių sudarė vyrai, kurie prašė keliautoją padėti surasti jiems lietuvių moterų, kurios sutiktų tekėti ir tapti jų žmonomis. Tačiau Matas Šalčius vargiai galėjo išpildyti jų prašymą.

Pasitaikė kelionės metu atvejų, kai Matas Šalčius turėjo progos bendrauti su iškiliomis asmenybėmis ir kalbėtis apie Lietuvą, lietuvių kalbą, Lenkijos atplėštą Vilniaus kraštą ir kt. klausimus.

Žinomiausias politikas iš sutiktų kelionėje žmonių buvo Indijos lyderis Mohandas Karamchandas Gandhi, kuris domėjosi lietuvių ir sanskrito kalbų panašumu ir linkėjo Lietuvai visokeriopos gerovės bei užrašė savo palinkėjimą ant balto popieriaus lakšto. Tą palinkėjimą Matas Šalčius ketino atiduoti į ketinamą Kaune steigti Tautos muziejų.

Pasitaikė atvejų, kuomet kelionės metu Matas Šalčius siekė pasitarnauti Lietuvos valstybės užsienio politikai. Žinia, tuo metu Lietuvos sostinė Vilnius buvo Lenkijos aneksuota. Kelionės metu M. Šalčius apie Vilniaus užgrobimą aiškino kitų valstybių valdininkams ir eiliniams gyventojams, apie tai garsino kitų valstybių spaudoje, o viešėdamas Indijoje netgi parengė slaptą planą, kurio tikslas buvo atkreipti kitų valstybių dėmesį į Vilniaus klausimą. To plano esmė buvo tokia.

Bombėjuje keliautojas artimai susipažino su dr. Nairu, kuris buvo įtakingas žmogus, milijonierius ir turtingiausio Indijos žmogaus - maharadžos (Indijos hinduistų monarchų titulas) draugas. Dr. Nairas pasisiūlė savo lėšomis išversti vieną svarbiausių budizmo veikalų „Dhammapada“ į lietuvių kalbą ir atgabenti į Lenkijos užimtą Vilniaus kraštą bei čia įkurdinti budistų misiją.

Savo ruožtu, Matas Šalčius turėjo su Lietuvos vyriausybės pagalba paraginti patikimus Vilniaus krašto lietuvius šlietis prie Vilniuje pradėjusios veikti budistų misijos. Pasklidus garsui, kad daug Vilniaus krašto lietuvių nori pereiti į budizmą, Lietuvos valdžia turėjo kreiptis į Vatikaną su prašymu gelbėti lietuvius katalikus, kurie dėl prievartinės lenkinimo politikos per katalikų bažnyčią atsisako katalikybės ir pereina į budizmą.

Matomai, toks planas nesulaukė valdžios dėmesio. Tačiau jo veikla užsienyje viešinant Vilniaus užgrobimą susilaukė Europos ir Azijos valstybėse veikiančių Lenkijos pasiuntinybių reakcijos – diplomatai lenkai sekė lietuvį keliautoją ir pasitaikė atvejų, kuomet jiems pavyko sutrukdyti lietuviui surengti viešas paskaitas tuo klausimu.

Kelionės metu Matui Šalčiui teko susidurti su begale sunkumų ir juos įveikti galėjo tik todėl, kad jam nestigo drąsos. Vienas iš tokių atvejų nutiko jam apsistojus Kinijoje, kuomet 1931 m. spalio 18 d. Japonijos kariuomenė įsiveržė į Mandžiūriją, okupavo šią Kinijos dalį ir įkūrė marionetinę Mandžuko valstybę.

Kurį laiką karo veiksmų rajonas buvo toli nuo Šanchajaus, kur tuo metu buvo apsistojęs Matas Šalčius. Tačiau 1932 m. pradžioje karo sūkuriuose atsidūrė ir Šanchajus. Tuomet keliautojas įsidarbino karo korespondentu ir lankėsi įvairiuose fronto vietose – tiek kinų, tiek ir japonų pozicijose. Kaip liudija pats keliautojas, iš tuo metu Šanchajuje buvusių maždaug tūkstančio užsienio žurnalistų, tik apie 30 iš jų ryžosi tapti karo korespondentais. Jo parengti straipsniai buvo spausdinami didžiausiame Šanchajaus dienraštyje anglų kalba „China Press“.

Maždaug pusę metų Matas Šalčius praleido Mandžiūrijoje, daugiausia – Harbine, kur buvo įsikūrę daugybė rusų, o tarp jų – tūkstančiai buvusių baltagvardiečių. Jis iš arti stebėjo, kaip Kinijos gyventojai patiria okupantų japonų priespaudą, kaip naikinami kinų miestai ir gyvenvietės ir kaip gyvuoja marionetinė Mandžuko valstybė.

Savo patirtus įspūdžius jis viešino Kantono (dab. Guangdžou) dienraštyje „The Canton Gazette“, iš kurių 1932 m. buvo sudarytas ir išleistas nedidelės apimties leidinys „Japanese Atrocities In Manchuria“. Keletą egzempliorių šio leidinio keliautojas grįždamas atsivežė į Lietuvą.

Minėtame leidinyje autorius akivaizdžiai rodo savo palankumą Kinijos žmonėms ir jų kultūrai, brošiūroje jis pateikė savo požiūrį, kaip galima išspręsti kilusį karinį konfliktą. Tokiai autoriaus pozicijai yra priešinga pozicija, išsakyta Harbino lietuvių laiške, kurį jie adresavo prezidentui Antanui Smetonai.

Tikėtina, kad tą laišką rašė Matas Šalčius, kitaip būtų sunkiai paaiškinama, kaip toks laiškas pateko tarp jo rašytų laiškų nuorašų. Lietuvos prezidentas buvo prašomas paskirti Harbine garbės konsulu Lietuvos pilietį, pasiturintį prekybininką Aksentijų Kovšarą, atsiųsti lietuvį kunigą ir... pripažinti Mandžuko valstybę de facto, ko pasekmėje būtų sudarytos palankesnės sąlygos Mandžiūrijos lietuviams užsiimti prekyba ir verslais.

Minėtas atvejis dar kartą įtikinamai rodo, jog Matas Šalčius buvo ne eilinis keliautojas ir nuotykių mėgėjas, bet nuolatos siekė įgyvendinti savo užsibrėžtą tikslą – dirbti savo Tėvynės garbei ir didybei.

Tokį tikslą jis turėjo ir 1936 m. išvykdamas į trečią kelionę, kuri taip pat truko keturis metus. Tąkart jis išvyko į Pietų Ameriką, kur tikėjosi suvienyti bendrai veiklai ten įsikūrusius išeivius iš Lietuvos. Išeikvojęs daug jėgų ir patyręs daug apkalbų, deja, iš šios kelionės jis nebegrįžo – 1940 m. mirė Bolivijoje.

Matas Šalčius buvo žmogus, kuris XX a. pirmoje pusėje aplankė daugiausia pasaulio valstybių. Jis mokėjo daug užsienio kalbų. Su keliautojo dukra Raminta Šalčiūte Savickiene prieš kelis dešimtmečius bandėme suskaičiuoti, kiek kalbų jis mokėjo, bet dabar negaliu pasakyti, kiek jų tąkart suskaičiavome.

Mokėjo didžiausių Europos valstybių kalbas (rusų, anglų, vokiečių, prancūzų, ispanų...), Indijoje mokėsi sanskrito, mokėsi vietos kalbų Persijoje, Kinijoje, Japonijoje... kas dabar gali tai žinoti? Tačiau yra pagrindo manyti, kad jis mokėjo daugiau kalbų nei jo kelionės bendražygis Antanas Poška. Turėjau galimybę tokį klausimą pateikti Antanui Poškai ir labai gerai atsimenu jo atsakymą.

Kai svečiuodamasis jo bute kartą garsaus keliautojo, esperantininko ir antropologo paklausiau apie mokamas kalbas, jis kažkiek padvejojęs parodė ranka į radijo imtuvą „VEF“, stovintį ant staliuko ir taip pasakė: „Būna, atsiguliu į lovą vakare, paimu į rankas radijo imtuvą ir klausausi įvairių radijo stočių. Būna, kad kartais aš ir nesuprantu kurios nors kalbos... Šiaip daugiau ar mažiau suprantu keturiolika kalbų“.

Po Mato Šalčiaus mirties Antanas Poška, prisimindamas savo kelionės draugą, labai taikliai nusakė jo gyvenimo tikslą ir gyvenimo dramą: „Juk niekas neužginčys, kad velionis turėjo nepaprastą iniciatyvą, pasiryžimą, o betgi jis nepadarė karjeros, nesusikrovė tūkstančių. Matas buvo ne smulkmenų žmogus, jis per daug ir nekreipė dėmesio smulkmenoms ar paviršutiniškumui. Bet velionis buvo lietuvis, lietuvis visa širdimi ir siela pasiaukojęs Tėvynės laisvei ir gerovei. Šioj srity jo principai buvo nepajudinami ir jokių šunuodegiavimų ar kompromisų jis nežinojo: nevertė savo kailio, nepardavinėjo sielos. Jis buvo rūpestingas blogybių neigėjas ir ciniškas kritikas – štai kodėl jam teko be algos, be priedų, paaukštinimų ir ordinų visą gyvenimą dirbti Tėvynės labui ne nustatytomis valandomis su kelionpinigiais ir dienpinigiais, bet labai dažnai neturint net duonos“.