Pasaulyje

2020.02.15 14:26

Troja jau atrasta, bet ar apdainuotas Trojos karas iš tiesų vyko?

LRT.lt 2020.02.15 14:26

Ne vieną šimtmetį – nuo Homero „Odisėjos“ iki garsųjį graikų poetą į anglų kalbą vertusio Alexanderio Pope`o – Troja audrino menininkų vaizduotę. „BBC Culture“ nutarė pasidomėti, ar šis senovės karas buvo niūri realybė ar grynas pramanas. Knygų autorė ir kritikė Daisy Dunn pabandė pasverti visus turimus įrodymus. 

Rinkdama medžiagą naujai, iš garsių autorių verstų senovinių tekstų sudarytai knygai „Apie dievus ir žmones“ (angl „Of Gods and Men“), Daisy Dunn nustebo supratusi, koks gajus visus tuos amžius buvo pasakojimas apie didįjį Trojos karą. Tokie skirtingi autoriai kaip Johnas Drydenas, Alexanderis Pope`as ir Louisas MacNeice yra išvertę skirtingas šio klasikinio mito versijas.

Viena iš priežasčių, kodėl Trojos karas sulaukė tokio susidomėjimo, galėtų būti jau ne vieną šimtmetį sklandantys įtarimai, kad tai yra realus įvykis, rašo BBC.

Ant Atėnuose rastos 530 m. pr. Kr. ištapytos amforos vaizduojamas amazonių karalienę Pentesilėją nužudantis Achilas.

Daugeliui senovės graikų Trojos karas be abejonės buvo kur kas daugiau nei vien mitas. Tai buvo ištisą epochą įprasminantis įvykis tolimoje jų praeityje. Kaip rodo istoriniai šaltiniai – Herodotas ir Eratostenas – tuo metu šis įvykis buvo suvokiamas kaip realus, rašo BBC.

Remiantis Homero „Iliada“, konfliktas tarp Mikėnų karaliaus Agamemnono vadovaujamų graikų ir trojėnų, kurių valdovu tuo metu buvo Priamas, įvyko vėlyvajame bronzos amžiuje ir truko 10 metų. Jis įsiplieskė po to, kai nelaimėlis Priamo sūnus Paris nusprendė, kad Afroditė yra gražiausia iš visų deivių.

Atsidėkodama už tai, ji padovanojo Pariui gražiąją Agamemnono brolienę Eleną. Pasiryžęs susigrąžinti Eleną ir nubausti trojėnus, Agamemnonas kartu su broliu surinko galingą armiją, išsirengė į žygį prieš Troją ir galiausiai parklupdė jos gynėjus, rašo BBC.

Antikoje tikėjo

Antikos laikais net ir labiausiai gerbiami istorikai buvo linkę tikėti, kad šis karas iš tiesų vyko. Antroje 5 a. prieš Kr. pusėje istorijos tėvu vadinamas Herodotas galvojo, kad Trojos karas vyko prieš 800 metų, skaičiuojant nuo jo gyvenimo laikmečio. Matematikas Eratostenas buvo konkretesnis, teigęs, kad graikai su trojėnais susirėmė 1184/3 m. pr. Kr. Tačiau šių laikų mokslininkai kiek skeptiškai žiūri į šiuos skaičiavimus. Pirmiausia jie kelia klausimą, ar Trojos karas iš viso buvo.

Šis klausimas yra ir Londone įsikūrusiame Britų muziejuje vykstančios didžiulės parodos „Troja: mitas ar realybė“ leitmotyvas. Graikų vazos, romėnų freskos ir vėlesnių autorių kūriniai, vaizduojantys Trojos įvykių įkvėptas istorijas, eksponuojami kartu su vėlyvojo bronzos amžiaus archeologiniais radiniais.

Labiausiai parodoje išryškėja tai, kaip aistringai žmonės įvairiais istorijos tarpsniais bandė išsiaiškinti bent dalelę tiesios apie Trojos karą.

Romėnai buvo nuėję bene toliausiai iš visų – prisistatinėdavo išlikusių trojėnų palikuonimis. Savo poemoje „Eneida“ Vergilijus aprašo, kaip didvyris Enėjas su grupele sekėjų paliko degančią tvirtovę po to, kai į ją mediniame arklyje buvo įleisti graikai.

Romėnų poetas meistriškai žodžiais iliustruoja arklio statybą: „Pavargę nuo karo ir smūgių likimo, / Stato danajų vadai, tiek metų veltui praleidę, / Arklį kaip kalną didžiulį, gudrybės dieviškos gavę / Sau iš Paladės, ir eglės lentom jo šonus iškloja.“ Enėjas su savo vyrais naujus namus atrado Italijoje.

Niūri realybė

Nenuostabu, kad žmonės tiek laiko tikėjo, jog Trojos karas iš tiesų vyko, rašo BBC.

„Iliadoje“ taip išraiškingai aprašomos mūšio scenos, kad sunku patikėti, jog jos nėra grįstos viską savo akimis mačiusių liudininkų pasakojimais. Karys krito prie vandens, ir „Plaukė aplinkui būriai ungurių ir žuvų įvairiausių. / Ir, įsisiurbę gilyn, jam riebalus čiulpė nuo inkstų.“ Achilas smeigia ietimi Hektorui ten, kur „gerklė, vieta pavojinga gyvybei.“ Šiame epe piešiamas toks realistiškas Trojos paveikslas, kad skaitytojui nieko kito nelieka, kaip tik kartu su mūšio dalyviais persikelti prie galingų jos sienų.

Būtent Homero aprašytos Trojos idėjos įkvėptas turtingas Prūsijos verslininkas Heinrichas Schliemannas 19 a. pabaigoje leidosi į dabartinės Turkijos teritoriją ieškoti garsiojo miesto, rašo BBC.

Sužinojęs apie galimą Trojos liekanų vietą netoli Hisarliko, vakarinėje šiuolaikinės Turkijos pakrantėje, H. Schliemannas pradėjo kasinėjimus ir atidengė daugybę istorinių vertybių, kurių ne viena šiuo metu eksponuojama Britų muziejuje. Pradžioje rastus artefaktus ji klaidingai priskyrė vėlyvajam bronzos amžiui – laikmečiui, kai, anot Homero, vyko Trojos karas – nors šie buvo keliais šimtmečiais vėlesni, tačiau jis tiksliai nustatė senovinio miesto vietą. Daugelis istorikų šiuo metu sutaria, kad šalia Hisarliko buvo rasta senovės Troja.

Troja yra reali.

Radiniai, įrodantys, kad miestas degė ir keletas Hisarliko archeologiniame sluoksnyje rastų Homero aprašyto Trojos karo laikmetį atitinkančių iečių antgalių galėtų būti kad ir ne itin patikima užuomina apie vykusius karo veiksmus. Taip pat yra išlikusių hititų – centrinėje Turkijoje gyvenusios tautos – įrašų, pasakojančių apie konfliktą dėl Trojos, kurią jie vadina „Wilusa“, rašo BBC.

O karas?

Visgi nė vienas iš šių faktų neįrodo, kad vyko karas. Bet tiems, kas tuo neabejoja, tokie dalykai tik dar kartą patvirtina jų įsitikinimus.

Istorinis Trojos karas greičiausiai mažai būtų buvęs panašus į Homero aprašytąjį. Sunku būtų įsivaizduoti tokio masto, kokį pavaizdavo poetas, karą, trunkantį net 10 metų, ypač atsižvelgiant į tai, kad tvirtovė, kaip nustatė archeologai, buvo palyginti nedidelė. Visgi Homero epe aprašomas karių elgesys yra labai žmogiškas ir realus.

Homero genialumas pasireiškė kur kas giliau perteikiant įprastą konfliktą, išryškinant karo veiksmų realybę. Bronzos amžiaus mūšio lauke jokių dievų, pakreipiančių kovos eigą viena ar kita linkme, žinoma, negalėjo būti, tačiau į kruviną konfliktą įtraukti vyrai labai nesunkiai galėjo juos įsivaizduoti. Net ir pačiose neįtikinamiausiose poemoje aprašytose akimirkose Homeras sugebėjo atspindėti laikui nepavaldžią tiesą.

Istorijose apie Trojos karą graikai rado to kruvino ir nepilnaverčio pasaulio, kuriame gyveno, paaiškinimą. Achilas ir Odisėjas tapo pagrindinėmis didvyrių amžiaus figūromis.

Deja, jų amžius baigėsi, po savęs palikdamas tik kraugeriškus troškimus, be Trojos karui būdingo heroizmo ar karybos meistrystės. Net ir tiesioginės karo pasekmės buvo persmelktos sunkiai įsivaizduojamu žiaurumu.

Homero įkvėptoje dramoje graikų tragikas Aischilas aprašo, kaip po karo Klitemnestra nužudo savo vyrą Agamemnoną, kuris, siekdamas pamaloninti deivę ir užsitikrinti palankų vėją kelionei į Troją, paaukojo jų dukrą Ifigeniją – „Atlikęs maldą, tėvas paliepė tarnams / Pagriebti ją, susupti apsiaustu, / Ant aukuro parversti kaip ožkutę“.

Nepriklausomai nuo to, kiek Trojos karo mitas siejasi su tikrais faktais, jis turėjo nenuneigiamos įtakos graikams ir mums visiems, rašo BBC. Ir visai nesvarbu, ar šio mito sukūrimą įkvėpė iš tiesų kadaise vykę karo veiksmai, ar jis tėra žmogaus vaizduotės vaisius, jis paliko ir šiandien vis dar juntamą pėdsaką pasaulio istorijoje.

Eiliuotus Vergiljaus „Eneidos“ ir Homero „Iliados“ tekstus vertė Antanas Dambrauskas. Eiliuotą Aischilo „Orestėjos“ tekstą vertė Jonas Dumčius.