Po skaudžiai pralaimėtų Kongreso ir Senato rinkimų prezidentas Donaldas Trumpas vėl imasi tarptautinių iniciatyvų. Ir skuba viską padaryti iki sausio mėnesio, kai pradės dirbti išrinktieji Kongreso bei Senato nariai. Tada D. Trumpo iniciatyvos (tiek blogos, tiek geros) gali susidurti su daugybe naujų stabdžių.
Kalbant apie galimą taiką Ukrainoje, D. Trumpas pareiškė, kad taika labai arti. Dar pridūrė, kad Ukraina gali būti šiek tiek skirtingos formos.
Lieka tik neaišku, ar ta „skirtinga forma“ reiškia, kad Ukraina neteks ir iki šiol Kyjivo išlaikomos teritorijos Donbase ir reikės ją atiduoti, kaip, atrodo, buvo jau Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pažadėję iš pradžių D. Trumpo derybininkas Steve`as Witkoffas, o po to ir D. Trumpas, ar tą teritoriją Ukraina galės išlaikyti.
Taip pat lieka neaišku, ar ta „skirtinga forma“ reiškia ir spaudimą Ukrainai juridiškai atsisakyti Rusijos užgrobtos teritorijos Donbase ir Kryme, ar bus sutikta, kad Ukraina ir pasaulis tik pripažins realybę, jog dėl V. Putino Rusijos veiksmų buvo užgrobta dalis žemių Ukrainoje, bet demokratinis pasaulis nepripažins juridinės teisės Rusijai į tą užgrobtą teritoriją.
Jeigu ta skelbiama greita taika Ukrainoje būtų pagal pastarąjį modelį, gali būti neaišku, ką visus tuos beveik porą metų po D. Trumpo inauguracijos veikė D. Trumpo derybininkai ir pats D. Trumpas. Jau D. Trumpui atėjus į valdžią, Kyjivas suprato, kad atkariauti visų Kremliaus užimtų teritorijų nepavyks. Tik nesutiko atiduoti Rusijai žemių Donbase, kurias apgynė savo karių kraujo kaina, ir nesutiko juridiškai atsisakyti Rusijos užgrobtų žemių.
Taip pat visą laiką reikalavo, kad ne tik Europos šalys, bet ir Jungtinės Valstijos suteiktų patikimas saugumo garantijas Ukrainai, o Vakarai įneštų savo indėlį į Ukrainos atstatymą. Tegu ir iš Rusijos įšaldytų lėšų.
Visa tai jau buvo prieš dvejus metus. Tokį taikos susitarimą buvo galima pasirašyti jau tada, bet Jungtinės Valstijos atsisakė suteikti konkrečias saugumo garantijas Ukrainai, o Kyjivas susitarimo nepasirašė, nes siekė tų garantijų.
Ukrainoje neabejojama, kad V. Putinas, nutraukęs karą, po kurio laiko vėl puls. Kai atgaus jėgas. Todėl ir reikalauja patikimų saugumo garantijų.
Ukrainoje neabejojama, kad V. Putinas, nutraukęs karą, po kurio laiko vėl puls. Kai atgaus jėgas. Todėl ir reikalauja patikimų saugumo garantijų.
Vis dėlto yra ir naujos aplinkybės, kurias svarbu turėti omenyje suvokiant, kodėl taika šią žiemą ar pavasarį jau tikrai galima. Taikos siekia ir Ukraina, ir Vakarai. Agresorius V. Putinas siekia irgi atrodyti taikos balandžiu.
Nauja yra tai, kad skirtingai nei prieš dvejus metus, Ukraina yra stipriai sudaužyta Rusijos raketų (visų pirma balistinių, prieš kurias vienintelė apsauga – Jungtinių Valstijų gaminamos „Patriot“ sistemos). Jei taikos susitarimas nebus pasirašytas iki pavasario, tai žiemą gali būti išvesta iš rikiuotės ir energetinė bei šilumos sistema, ir vandens ūkis, ir transporto sistema, logistika, ir tiltai.
Tai atsitiko ir todėl, kad Ukraina negavo iš Jungtinių Valstijų 43 proc. žadėtos ginkluotės, kartu ir tos, kuri buvo skirta dar prezidento Joe Bideno laikais. Būta problemų ir su kitais NATO šalių pažadais. Dėl Jungtinių Valstijų ir Izraelio karo su Iranu oro gynyba Ukrainoje liko visiškai pažeidžiama V. Putino balistinių raketų, nes niekas nebenorėjo suteikti „Patriot“ sistemų.
Todėl V. Putinas dabar be didelių vargų verčia Ukrainą, įskaitant šalies sostinę Kyjivą, griuvėsiais, ir manau, kad norėtų tai tikrai daryti iki pavasario.
Bet nauja ir tai, kad Ukraina neatsiklaupė prieš V. Putiną ne tik fronte (jis nežlugo, kaip V. Putinas gal žadėjo Ankoridžo susitikime D. Trumpui) ir užnugaryje, bet ir oro atakose. Ukraina neturi tokių galingų oro atakos ginklų kaip Rusija, bet Kyjivo oro smūgiai Rusijos naftos kompleksui irgi skausmingi.
Esant tokiai situacijai, kai užpulta šalis gali būti paversta griuvėsiais, o šalis agresorė patiria labai skausmingus smūgius ekonomikai, tampa galima tai, ką reikėtų vadinti jau ne D. Trumpo taika, bet D. Trumpo ir V. Putino taika. Tiesa, dar reikėjo D. Trumpui tų kelerių metų „biznio sandėriams“ Arktikoje ir Sibire sudaryti.
Esant tokiai situacijai, kai užpulta šalis gali būti paversta griuvėsiais, o šalis agresorė patiria labai skausmingus smūgius ekonomikai, tampa galima tai, ką reikėtų vadinti jau ne D. Trumpo taika, bet D. Trumpo ir V. Putino taika. Tiesa, dar reikėjo D. Trumpui tų kelerių metų „biznio sandėriams“ Arktikoje ir Sibire sudaryti.
Taip ateina ir ciniškas požiūris į tokį gražų dalyką kaip taika. Per šiuos dvejus metus matome ciniško pasaulio erą. Reikėjo tik netrukdyti V. Putinui daužyti tuos dvejus metus Ukrainos, kad, šiai nusilpus, ateitų metas štai tokiai taikai.
Mums Lietuvoje, stebint su nerimu visas tokios taikos peripetijas, reikia stebėti, kad ant „biznio sandėrio“ lėkštutės Arktikoje bei Sibire nebūtų padėtas ir saugumas naujose NATO šalyse. V. Putinas ir to nori. Deja, dabartinio Jungtinių Valstijų prezidento D. Trumpo veiksmai yra nenuspėjami.
Trumpo-Putino taikos veidas gali turėti ir daugiau įvairių bruožų, tiek kalbant apie tai, ką V. Putinas nori matyti Ukrainoje, ir apie tai, ką nori matyti pasaulyje, bet tai jau būtų kito komentaro tema. Dabar labiausiai ryškūs čia aptarti momentai.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
