Neseniai į pensiją išėjęs vilnietis Romualdas Petruškevičius nuolat seka orų prognozes ir apsidžiaugia, sulaukęs žinios apie audrą pajūryje: galbūt po jos bangos į krantą išmes gintarų. Dėl jų vyras mielai viską metęs skuba prie jūros ir ten praleidžia bemiegę naktį, braidydamas po šaltas rudeniškas bangas. Iš šio pomėgio Romualdas nieko neuždirba (nors šiek tiek uždirbti galėtų), bet gintarai teikia jam didelį džiaugsmą. Apie šį savo pomėgį iš pažiūros rimtas ir santūrus vyras LRT.lt pasakojo su didele meile.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Romualdas gintarus renka jau keliolika metų, o kabliuką jis pagavo atsitiktinai radęs keletą gintarų.
- Didžiausias jo rastas gintaro luitas sveria 143 gramus. Romualdas turi ir maždaug dešimt egzempliorių su smulkiais inkliuzais.
- Tam, kad rastum gintarų, rekomenduojama sekti orų prognozes ir bangų dydį bei intervalus tarp jų, bet kartais pakanka tiesiog nueiti prie jūros.
- Į dažnai girdimą klausimą, kada turės gintaro kambarį, Romualdas atsako, kad gintarų jau pakaktų taburetei.
Seniau miškininku dirbęs Romualdas gintarus renka (oficialiai ši veikla vadinama gintarų gaudymu) jau keliolika metų. Viskas prasidėjo atsitiktinai. „Kartą vaikščiodamas pajūriu Latvijos pasienyje ant akmenų krūvos pamačiau gulinčią gerą saują geltonų akmenėlių. Juos susirinkęs dar ėjau kioskų pardavėjų klausti, ar tai tikrai gintarai. Buvo sunku tuo patikėti. Kitą sykį žiemą vaikštant su žmona netoli Palangos tilto banga tiesiai po kojomis išmetė nemažą gintarą. Po tokių kabliukų ir kilo noras gintarų gaudymu susidomėti rimčiau“, – pasakojo pašnekovas.

Dabar jis atsitiktiniais pasivaikščiojimais pajūriu nesikliauja: nuolat seka orų ir bangų dydžio prognozes (bangų dydį ir intervalus tarp jų fiksuojanti programėlė yra skirta banglentininkams ir kitiems vandens sporto mėgėjams, bet ja naudojasi ir gintarų gaudytojai), turi graibštą, specialius guminius batus iki juosmens ir neperšlampamą striukę – juk į vandenį gali tekti bristi ir rudenį ar pavasarį, tuomet radybų tikimybė dar didesnė nei vasarą.
Turi Romualdas ir specialų prožektorių, šviečiantį ultravioletiniais spinduliais. Jį įjungus naktį pakrantėje gintarai iš karto nušvinta ir tampa lengvai atskiriami nuo kitų akmenų. Na, o dieną vyras tiesiog graibštu išsineša ant kranto krūvą jūržolių, pagalių, negyvų žuvų ir tada tarp jų ieško lietuviškojo aukso.

Bangų į krantą išmetamos jūržolės ir šiukšlės yra tai, ko Romualdui labiausiai reikia: tarp jų dažnai slepiasi gintarai. Daugiausia jų būna praėjus dienai ar kelioms po audros, kai jūra vis dar šiaušiasi ir susiformuoja tinkamo dydžio bangos, atridenančios gelmių turtų.
Tokių bangų gali pasirodyti ir praėjus kelioms valandoms, ir praėjus dienai ar keletui dienų po audros, taigi svarbu nuolat sekti informaciją ir būti pasiruošus. Geriausias bangų aukštis – tarp pusmetrio ir metro, dar svarbu, kad tarp bangų būtų kelių sekundžių intervalas. Kartais Romualdą apima nuojauta, kad tądien gali būti gintarų, bet vien ja kliautis neverta.

Romantiškiausia naktis Šventojoje
Geriausios pajūrio vietos gintarų ieškotojas neišskiria – yra jų radęs ir eidamas nuo Papės Latvijoje iki Palangos, ir ruože tarp Palangos ir Karklės, ir Šventojoje, ir Klaipėdoje prie molo, ir kitur. Tiesa, būna ir taip, kad nuvykęs iš Vilniaus į pajūrį visiškai nieko nepeša arba randa tik itin smulkių gintariukų.
Prieš porą mėnesių Romualdas net nusipirko butą Šventojoje, kad nereikėtų nuolat leisti pinigų būsto nuomai. Nusipirko ir elektrinį dviratį, juo važinėja prie jūros ieškoti gintarų. Seniau vis ko nors prašydavo, kad pavėžėtų jį iki pasirinkto taško, iš ten į nakvynės vietą pajūriu grįždavo pėsčiomis.
Kartais Romualdui ieškant gintarų tenka konkuruoti su būriu kitų entuziastų, o kartais jis lieka vienui vienas. „Sykį Šventojoje 2 valandą nakties pamačiau, kad jūra poros šimtų metrų ruože meta gintarus, net geltona. Ir taip juos iki 6 valandos ryto rinkau vienui vienas, susidarė geras kilogramas. Tąnakt jausmas buvo ypač gražus“, – pasidalijo vyras viena mieliausių savo patirčių.

O kartą ieškant gintarų jam teko ginčytis su gelbėtojais. „Jiems sakau, kad gintarų gaudymas yra pripažintas Lietuvos nematerialiuoju kultūros paveldu, vadinasi, šios profesijos atstovai turi teisę dirbti, kaip tą darė per amžius. Taip pat sakiau, jog nežinoma tokių atvejų, kad Lietuvoje gintarų gaudytojas būtų paskendęs. Gelbėtojai atsakė, kad taip yra dėl to, kad jie mus apsaugo, bet juk gintarus renkame ir rudenį, ir žiemą, kai jie nedirba“, – kalbėjo Romualdas.

Neparduoda, bet kartais padovanoja
Savo surinktų gintarų jų gaudytojas neparduoda – tiesiog laiko juos namuose, įvairiose vazose ir lėkštelėse. Užtat vieną kitą radinį jis mielai padovanoja tiems, kuriems jie patinka. Pasak vyro, tuomet jūra jam atsilygina dar dosniau. Kaskart nuvykęs prie jūros Romualdas su ja pasisveikina, o išvykdamas atsisveikina ir padėkoja už dovanas.
Kartais kokį niūrų vakarą jis išsitraukia savo gintarus, pažarsto juos rankomis ir pasidžiaugia – kiekvienas akmenėlis jam savaip gražus. Visi jo rasti gintarai natūralūs, nenušlifuoti, nes jam tokie mieliausi.

Tiesa, seniau kelis kartus šiek tiek gintarų, smulkesnės žaliavos, Romualdas visgi pardavė supirkėjams, bet tik todėl, kad tada buvo sunkesnis metas ir jam trūko lėšų dar vienai kelionei į pajūrį. Tada kilogramas smulkių, iki 2 gramų svorio, gintarų buvo vertas 45 eurų, o dabartinių kainų vyras nė nežino.
„Gintarų gaudymas yra nepagydoma liga, bet ir pasveikti nesinori. Mane džiugina pats procesas: kai gintarą randi tarp tų žolių ir šiukšlių, kai paimi jį į rankas. Tada dar namie su mikroskopu žiūri, gal yra kokių inkliuzų. Tai atgaiva sielai. Ir apima azartas, norisi vis daugiau“, – entuziastingai pasakojo Romualdas.

Jis palygino savo pomėgį su grybavimu: kai pamatai dailų baravyką, labai apsidžiaugi, padarai gražią nuotrauką, o įdėtas į krepšį grybas tampa nebe toks gražus.
Romualdas turi ir maždaug dešimtį gintarų su inkliuzais – užsikonservavusiais senoviniais gyviais. Tiesa, tie inkliuzai mažyčiai, sunkiai įžiūrimi plika akimi.
Kiekvieną pavasarį vyras būtinai traukia į parodą „Amber Trip“, ten ilgiausiai apžiūrinėja dirbinius iš natūralių, neapdirbtų gintarų.

Kada turės gintaro kambarį?
Didžiausias Romualdo rastas gintaro luitas svėrė 143 gramus – tokių Lietuvoje reta, bet visgi pasitaiko ir didesnių. Savo rekordininką jis rado šią vasarą tarp Palangos ir Karklės, nors nė nebuvo didelės audros. Pirmas seniau jo rastas didesnis gintaras svėrė 25 gramus. Po poros metų jis rado kitą, kuris svėrė 26 gramus. Paskui rasti 43, 45, 65 gramų gintarai, o galiausiai šiemet pavyko aptikti daugiau nei dvigubai didesnį lobį.
Romualdas vis pasvajoja apie dar didesnę ar įdomesnę jūros dovaną. „Kartą vieno patyrusio su gintaru dirbančio juvelyro paklausiau, koks radinys būtų vertingiausias. Jis atsakė, kad galbūt toks, kuriame būtų inkliuzas su driežiuku. Aš nė nežinau, ar toks gintaras egzistuoja, bet taip gimė mano svajonė. Yra posakis apie tai, kad norisi pagauti savo gyvenimo žuvį, o man norisi rasti savo gyvenimo gintarą“, – sakė vyras.

Romualdas nuolat girdi ir klausimą, kaip rasti gintarų. „Atsakau paprastai: nori jų rasti – eik prie jūros. Žinau vieną moterį, kuri eidama pajūriu, kai nebuvo jokių bangų, rado daugiau nei 60 gramų sveriantį gintarą. Ir dabar ją vis pamatau vaikštinėjančią, panašu, kad ir ji pagavo kabliuką“, – nusišypsojo Romualdas.
Kartais jo klausiama, kada jau turės gintaro kambarį. Tada Romualdas atsako, kad taburetei gintarų jau užtektų.
Kišenėje gintaro rinkėjas visuomet nešiojasi keletą jo gabalėlių. Jis nėra įsitikinęs, kad tai kažkaip padeda, tačiau jam patinka „jausti jų aurą ir šilumą“, o ir žinojimas, kad jiems jau apie 50 milijonų metų, tarsi byloja apie jų didybę.









