Savojo mirtingumo supratimas – viena iš esminių savybių, išskiriančių mus iš kitų gyvūnų draugijos. Žmogus supranta mirties galimybę. Net jei nuolat nustumia šią mintį ir apsupa save pasaulį ir jo gyvybingumą teigiančiais objektais ar procesais, mirtis visada tūno per žingsnį. Kodėl gyvendami apsupti mirties demonstruojame jai abejingumą?
„Tai yra mirties siaubas – atsirasti iš niekur, turėti savo vardą, savęs suvokimą, gilius vidinius jausmus, viską nustelbiantį gyvenimo troškimą, saviraišką ir, nepaisant visko, mirti“, – rašė kultūros antropologas Ernestas Beckeris.
Mirtis yra vienas galingiausių paradoksų, įrėminančių mūsų egzistenciją ir verčiančių ne tik bijoti, nerimauti ar liūdėti, bet ir kurti, mąstyti, interpretuoti mus supantį pasaulį. Kuo labiau įprasminti (visomis šio žodžio reikšmėmis) savo gyvenamąją aplinką ir gyvenamąjį laiką.
Paradoksalumas kyla iš to, kad, nepaisant mirties fakto supratimo, nepaisant to, kad ji visada tyko šalia ir gali nutikti kaip sunkios ligos diagnozė, kaip nukritęs lėktuvas, nuskendęs laivas, baisi avarija kelyje, nuo stogo nukritusi plyta ar tiesiog užspringimas šokolado gabaliuku, gyventi tik mąstant apie savo baigtinumą žmogui neįmanoma.
Vienas iš svarbiausių žmogaus uždavinių – išmokti gyventi mirties fakto akivaizdoje. Tam mes turime nemažai biologinių, psichologinių ir filosofinių dorojimosi būdų. Dažniausiai jie populiariai vadinami „represavimo (išstūmimo) būdais“. Mes valingai ar nevalingai nustumiame mirties mintis, jos vaizdinius, orientuojamės į tai, ką galime nuveikti esamoje situacijoje su esama gyvastimi.
Žmogus prisitaiko prie karo, epidemijos, asmeninių sunkumų ir netekčių, kitos stresinės aplinkos. Visa tai pareikalauja daug psichologinių pastangų, bet norėdami išlikti išmokome ir mokomės atlaikyti net ir baisiausias patirtis. Turime ne tik elastingas smegenis, persiorientuojančias į pakitusias aplinkybes, traumas, bet ir elastingas tapatybes, kurios išmoksta sukurti lankstą aplink mirties faktą.
Vienas iš svarbiausių žmogaus uždavinių – išmokti gyventi mirties fakto akivaizdoje.
Tad neturėtų stebinti faktas, kad, gyvendami pasaulyje, kuriame kaip niekada daug mirčių, žmogaus mirtingumo patikinimo, mes tuo pat metu esame vienos abejingiausių mirčiai kultūros dalimi. 20 amžiaus diktatoriui žudikui Josifui Stalinui priskiriama ištarmė, kad „vieno žmogaus mirtis yra tragedija, o milijonų – statistika“ galėtų būti neblogas šiuolaikinių informacinių laidų apibendrinimas.
Štai Lietuvos žiniasklaidoje menkai nušviečiamame Sudano pilietiniame kare, vykstančiame jau pusketvirtų metų, žuvo apie 150 000 žmonių. Spėju, kad tame pačiame Sudane mažai bus žinančių apie tai, koks ir dėl ko karas vyksta mūsų regione, kuriame Putino Rusija naikina Ukrainos valstybę ir jos žmones. Apytikriais skaičiavimais, Putino ir jo rėmėjų rankos jau suteptos 75 000 ukrainiečių civilių krauju.
Gal todėl ne tik siaubas, liūdesys, bet ir moralinė rezignacija apima pamačius mažosios Anhelinos Mariukhnos sustingusį kūną. Vienų metų mergaitės, kuri, kaip ir jos mama Ina, buvo nužudyta per rusų oro ataką Charkivo regione, Nova Vodolahos gyvenvietėje.
Dar viena tikra mirtis, kuri įsirašo į link šešiaženklių skaičių artėjančią labai tikro ir labai tragiško karo statistiką. Bet nė kiek neišjudina tų, kurie yra galios pozicijoje užbaigti šį karą ne spaudžiant Ukrainą kapituliuoti ir kentėti tolesnes žudynes, o sustabdyti agresorių.
Mūsų geopolitinėje galios abstraktybėje nėra daug pastangų sustabdyti mirtis, kurias galima sustabdyti, jei tik bus rizikuojama atimti galią iš ją sukaupusių žudikų. Tiek pat nedaug ir moralinių pastangų teisiškai nubausti tuos, kurie atsakingi už nekaltų žmonių žudynes, už karo nusikaltimus, už savosios mirties buhalterijos sukūrimą.
Politikoje įsivyravo nihilistinis požiūris į gyvybę, kurio nebesugeba apsukti net ir tragiškiausi individualios mirties vaizdiniai. Jei Aušvicas, Treblinka ar Sobiboras dar buvo vaizdiniai, kurie gebėjo mobilizuoti civilizuotas ir morališkai jautrias visuomenes pasakyti „niekada nepamiršime“, tai nuotraukos iš Bučos ar faktai apie dešimtis tūkstančių pagrobtų ukrainiečių vaikų tapo kintančiomis skaidrėmis vientisame šiuolaikybės nejautrumo albume.
Politikoje įsivyravo nihilistinis požiūris į gyvybę, kurio nebesugeba apsukti net ir tragiškiausi individualios mirties vaizdiniai. J
Viena vertus, šį politinį nihilizmą galima dalinai pateisinti kaip bandymą susidoroti su negalimybe pakeisti esamos situacijos ar suvokimu, kad šią situaciją vis tiek reikia kažkaip racionaliai išspręsti. Kita vertus, ar praradę jautrumą masinių žudynių, civilių aukų, kankinimo ir žiaurumų akivaizdoje mes dar galėsime rasti tą racionalų atsaką ir sprendimo būdą?
Jei šiuolaikinė politika bando tęsti funkcionavimą ir išlaikyti racionalumą nekreipdama dėmesio į mirtį, tai šiuolaikinis individas ieško savo susitaikymo būdų. Nuo ilgaamžiškumo paieškos iki kūno tobulinimo ir nenutrūkstančių teigiamų patirčių siekio.
Šiek tiek su stoicizmo filosofija susipažinusiųjų neturėtų nustebinti šios filosofijos srovės populiarumas ir integracija į dabarties sėkmingo gyvenimo mokymus. Ryano Holiday „Kasdienis stoikas“ ar „Kliūtis yra kelias“, Williamo B. Irvine`o „Gidas į gerą gyvenimą: antikinis stoikų džiaugsmo menas“ – tai tik kelios populiarių gyvenimo mokytojų knygos, kurios atliepia poreikį.
Markas Aurelijus ar Seneka vis dar išlieka vieni populiariausių filosofų gretose tų, kurie junta filosofinių klausimų įtampą, bet nėra gerai susipažinę su filosofijos istorija ar minėtų išminčių mąstymo kontekstu.
Stoicizmas vilioja pažadu padėti įveikti mirties baimę ar bent jau nureikšminti jos faktą. Kartu tai ir istoriškai sudėtingus, krizių, nerimo, politinių ir kultūrinių transformacijų laikus menanti išmintis. Išmintis tų, kurie mato kintantį, sunkiai suvaldomą ir suprantamą pasaulį, bet bando jame atrasti gyvenimo ir veikimo būdus.
Stoikų išpopuliarėjimas ir jų išminties poreikis tikrai sveikintinas ir naudingas, bet tuo pat metu jis daug pasako apie mūsų patiriamas problemas, esamą kultūros būklę ir santykio su mirtimi, liga ar kančia dviprasmiškumą. Patirdami jų realumą, mes ieškome dar vieno lanksto, leidžiančio užmesti abejingumo skraistę mirčiai.
Mus gundo ne filosofinė Marko Aurelijaus ar Epikūro pastanga apmąstyti santykį su gyvenimu ir mirtimi. Mes tikimės ten atrasti lengvus vaistus nuo to, kas persekioja mus kasdienybėje, tyko už kiekvieno kampo ir žadina ne tik biologinį ar psichologinį represavimo mechanizmą, bet ir moralinį nepatogumą. Nepatogų supratimą, kad mirtis kelia ir gyvenimo prasmės, pasitenkinimo, žinojimo ar nežinojimo tikrumo įtampas.
Savojo mirtingumo supratimas ne tik išskiria mus iš gyvūnijos pasaulio. Iš to kylančios mūsų išvados, mūsų veiksmai ir darbai mirties tikrumo, akivaizdumo fone pasako daug apie mus, kaip laikmečio, kultūros žmones.
Didžioji stiprybė yra išmokti mąstyti apie mirtį, būti jautriam jai ir matyti ne tik statistiką, bet ir realias žmonių mirtis.
Ką apie mūsų politiką ir politinius lyderius mąstys ateities žmogus žvelgdamas į baisias mirties statistikas pasaulyje, kuriame tokia plona riba tarp patogumo, gerovės, saugumo ir brutalių žudynių, kankinimų ir noro įtvirtinti savo tapatybę sunaikinant visas kitas?
Ką apie mūsų laikų žmones mąstys ateities žmogus, matydamas, kaip mes stoikų knygose bandėme surasti paprastus atsakymus į klausimus, kurie turėtų prasidėti nuo pamatinio žvilgsnio į savo pačių gyvenimus ir įtampas, kurios glūdi mūsų bandymuose kurti nuo mirties paslepiančius prasmių pasaulius?
Nebijoti mirties galima išmokti. Ar bent jau talentingai apsimesti, kad esi išsigydęs šią žmogiškąją ligą. Didžioji stiprybė yra išmokti mąstyti apie mirtį, būti jautriam jai ir matyti ne tik statistiką, bet ir realias žmonių mirtis. Ir vis tiek neprarasti valios gyventi ir kurti pasaulį, kuris būtų labiau gyvenamas mums visiems.
Gal mūsų uždavinys turėtų būti ne išmokti apeiti mirtį, o pažvelgti į jos tikrumą ir įsivertinti, kiek tikri esame mes patys.
