Jei bandytume apibrėžti šiuolaikinio jauno žmogaus nuotaikas, vienas ryškiausių žodžių būtų pesimizmas. Apklausos įvairiose valstybėse, skirtingose kultūrose ir skirtinguose ekonominiuose lygiuose rodo tą patį – jauni žmonės vis mažiau tiki savo ir pasaulio ateities perspektyvomis. Ką tai sako apie mūsų gyvenamą pasaulį?
Įvairių institucijų (tokių kaip Pasaulio ekonomikos forumas, Jungtinės Karalystės viešosios politikos tyrimų institutas, Harvardo politikos institutas) tyrimai konstatuoja pastaraisiais metais augantį jaunimo nusivylimą. Net ir nuolat laimingiausia pasaulio šalimi skelbiama Suomija savo Jaunimo, sporto ir fizinio aktyvumo ministerijos ataskaitoje šiais metais skelbia pavojaus signalus.
Jauni žmonės gyvenimą kuria pasaulyje, kuriame susiduria su nuolat augančiomis kainomis, būsto neįperkamumo problema, dirbtinio intelekto transformuojama ir ilgalaikiškumo, saugumo negarantuojančia darbo rinka. Net ir geriausi universitetai negali atsakyti, ar dabartinės pasaulio švietimo tendencijos atitinka būsimas rinkos tendencijas. Paprastai sakant, ar elitinės studijos užtikrins tau būsimą karjerą ir statusą visuomenėje.
Šalia ekonominio neužtikrintumo tenka gyventi socialinių tinklų veikiamoje socialinėje tikrovėje. Skandalizuotoje ir prasmingumo klausimą paleidusioje informacinėje erdvėje, kurioje nebeliko ne tik objektyvumo struktūrų, bet ir jo įtampos. Socialumo technologizacija, bendravimo persikėlimas į virtualias komunikacines platformas, internetinių tapatybių era atnešė ir socialinės izoliacijos sunkumus.
Jei to dar negana, tai dabarties kartai tenka gyventi ir su vis labiau ryškėjančia ir aktualia klimato kaitos grėsme bei faktu, kad nei praeities, nei dabarties politinis elitas nesiima globalių priemonių, kad bent jau suvaldytų šį procesą ar sumažintų krizės mastą.
Jauniems žmonėms tenka ateiti ir į demokratijos krizės pasaulį, kuriame veši politinė poliarizacija, o politinės institucijos ir kitos galios struktūros yra dar labiau atitrūkusios nuo žmogaus, o tai reiškia – dar sunkiau į jas patekti, atrasti savo vietą ir gebėti išreikšti savo poziciją ten, kur ji galėtų keisti viešąją politiką.
Būtent dėl to liūdna stebėti ir klausyti komentarų, kuriuose norima Prancūzijoje, Italijoje ar Vokietijoje vykstančius protestus suvesti vien į politinį radikalumą, svetimų valstybių įtaką ar manipuliaciją jaunais žmonėmis.
Kodėl turėčiau būti aktyvus pilietis, jei mano aktyvizmas bus traktuojamas ne kaip politinė kritika, o kaip marginalizmas?
Nepalaikant protestuose pasirodančio smurto ar plėšikavimo, reikia pripažinti, kad net ir tokių išsivysčiusių valstybių kaip Europos Sąjungos lyderės visuomenėse tvyro jaunimo nusivylimas dėl politikos įstrigimo praeities tvarkos nostalgijoje ir negebėjimo pasiūlyti jokių potencialių ateities reformų.
Dabartiniai politiniai lyderiai išsidėsto dviejose grupėse. Populistai, žadantys grįžimą į nebūtus tvarkos ir užtikrintumo, homogeniškų ir socialiai aprūpintų visuomenių laikus. Ir su jų grėsme susidoroti bandantys dabartinės sistemos lopytojai, kurie tikisi ir išsaugoti savo nuosaikesnių rinkėjų palaikymą, ir kažkokiu būdu pervilioti nebūtos praeities nostalgikus.
Jaunimo politika daugelyje valstybių yra tapusi tiesiog dabartinių suaugusiųjų politikos mažuoju modeliu ar jo parodija. Simuliacija, kuri išmoko vaikščioti su vis prabangesniu kostiumu, kartoti bereikšmę politinę terminologiją ir didžiausiu lūkesčiu paversti įsitinklinimą dabarties elito tąsoje.
Realaus pokyčio norintiems įvairių visuomenių jauniems žmonėms dažnai nėra aiškesnės alternatyvos. Tenka arba patiems bandyti kurti politinius ar pilietinius judėjimus, kuriems nuolat gresia būti tiesiog perimtiems ar pajungtiems, arba rinktis protestų ir buvimo politinėse paraštėse kelią.
Tai, koks atotrūkis vakarietiškose visuomenėse veriasi tarp vyresnės ir jaunesnės kartos pasaulėžiūrų, rodo vyresniųjų nesupratimas, kodėl tokio plataus palaikymo sulaukia Palestina. Galima kaltinti palestiniečių kovos rėmėjus gilaus istorinio konteksto neišmanymu ir turbūt sąžininga pabrėžti, kad jų palaikymas dažnai pasirodo kaip moralinis reliatyvizmas, kai prabylama apie teroro prieš Izraelį aukas.
Bet vienas dalykas yra akivaizdus – Palestinos vėliava ir palestiniečių kova jaunesnei kartai simbolizuoja sukilimą prieš didesnę galią ir siekį įtvirtinti savo tapatybę, nepriklausomumą, siekį laimėti prieš kažką iš pažiūros nenugalimo. Nebūtina ieškoti loginio pateisinimo tam, kad suprastum šios emocijos stiprumą ir kad tai atspindi palaikančiųjų požiūrį ir į savo pačių būklę.
Bet vienas dalykas yra akivaizdus – Palestinos vėliava ir palestiniečių kova jaunesnei kartai simbolizuoja sukilimą prieš didesnę galią ir siekį įtvirtinti savo tapatybę, nepriklausomumą, siekį laimėti prieš kažką iš pažiūros nenugalimo.
Kol bus nenorima ar nebandoma suprasti, kas slypi už šių simbolių ir ženklų, tol vakarietiškos visuomenės neatsigręš į savo pačių politinių strategijų klaidas ir jose užkoduotus pralaimėjimus. Vis labiau įsivyraujantis pesimizmas, apolitiškumas ar, atvirkščiai, radikalumas yra nesugebėjimo išgirsti ir įvertinti pasekmė.
„Pietų parko“ („South Park“) 29-ajame sezone nuolat pasirodo pokštas apie lapkričio mėnesį, kai viskas pasikeis. Kas pasikeis? Pagaliau pasirodys ir bus žaidžiamas legendinio kompiuterinio žaidimo GTA („Grand Theft Auto“) šeštasis leidimas.
Akivaizdu, kad pokštas čia rezonuoja su įvykusiais Jungtinių Valstijų kadencijos vidurio rinkimais ir (ne)tikėjimu, kad po jų politinė ir socialinė tikrovė gali keistis. Bet už pokšto slypi ir dar gilesnė dabarties pasaulio būklės konstatacija.
Daug jaunų žmonių laukia naujo žaidimo ne tik dėl noro žaisti, atverti naujus virtualius pasaulius ir simuliuoti tikrovėje neįprastas situacijas. Tai ir noras pabėgti nuo tikrovės keliamos įtampos, noras pasiduoti maloniai rezignacijai laiku, kai pasaulis atrodo neturintis ateities perspektyvos, nepakeičiamas net gausiomis valios pastangomis.
Tiek aršūs ir destruktyvūs protestai, tiek rezignacija virtualybėje yra atsakas į politinę tikrovę, kurioje jauni žmonės neatranda savo vietos, neatranda empatijos savo įtampoms ir neatranda gerų atsakymų į savo keliamus klausimus.
Kodėl turėčiau stengtis, jei aš esu ta karta, kuri, sukaupusi žinias ir išugdžiusi gebėjimus, neturės jokio socialinio ir ekonominio užtikrintumo? Kodėl turėčiau būti aktyvus pilietis, jei mano aktyvizmas bus traktuojamas ne kaip politinė kritika, o kaip marginalizmas? Kodėl turėčiau turėti interesų, jei vyresnės kartos akyse esu ne kritiškas idealistas, o manipuliacijos auka?
Kodėl turėčiau tikėti ateitimi, jei jos pasakojimuose nėra vietos man? Tai yra teisėtas mūsų jaunosios kartos klausimas, į kurį neturime gero atsakymo.
