Į viešąją erdvę vis įmetant vaizdų ir tekstų apie paauglių smurtą, šis fenomenas nuolat atrandamas „iš naujo“ – bandant sudaryti įspūdį, kad anksčiau to nebuvo ir kad smurtauja tik paaugliai, bet ne suaugusieji. O jei pastarieji ir smurtauja, tai paaugliai vis tiek taip elgtis neturėtų, nes tai itin „piktina visuomenę“.
Po paskelbtais vaizdais ir tekstais mėgstama įdėti pigaus masalo klausimą žiūrovams ir skaitytojams – „ar reikėtų griežtinti paauglių ir (ar) jų tėvų teisinę atsakomybę?“ – 99 proc. tūkstančiais balsuoja „taip“, net nesigilindami, kokia ta atsakomybė taikoma dabar ir kaip ji veikia. Jei sudaroma galimybė tokius vaizdus ir tekstus komentuoti, nuomonių banga sukasi aplink „nepataisomą kartą“, „neįdiegtas“ vertybes, per daug teisių, bet ne pareigų turėjimą, ir, žinoma, griežtesnio auklėjimo poreikį.
Blogiausia, kai į pagalbą pasipiktinimui ateina politikai – siūlydami greitus ir ryžtingus sprendimus. Geriausiu atveju piktinimosi bangos atslūgsta ir tie, kas mokėjo suprasti vaikus ir gerai su jais dirbti, ir toliau tai daro. O tie, kas suprasti jų nemoka ar nenori, ir toliau piktinasi. Blogesniu atveju sukuriamos darbo grupės, kurios privalo kažką pasiūlyti. Kadangi realūs pozityvūs pokyčiai galimi tik per ilgą laiką, o laukti nėra kada, siūloma keisti teisės aktus, nes jų pakeitimas gali būti greitai parodomas. Ir taip iki kitos „visuomenę papiktinusios“ ar net „Lietuvą sukrėtusios“ paauglių smurto vaizdų bangos. Jos belaukiant, susidėliokime bent keletą jutiklių naujam cunamiui.
Pirmiausia, per pastaruosius 20 metų registruoto paauglių smurto Lietuvoje sumažėjo 3 kartus, o paties sunkiausio (nužudymų ir sunkių tyčinių sveikatos sutrikdymų) – maždaug 10 kartų. Jei jums, kurie klausote, dabar yra maždaug 45-eri, tai žinokite, kad jūsų kartoje paaugliai įvykdydavo maždaug 25 nužudymus per metus, dabar – tik kelis. Per šį laikotarpį paaugliams taikoma teisinės atsakomybės sistema faktiškai nesikeitė, taigi akivaizdu, kad ne ji lėmė tokias tendencijas.
Svarbu, kad būtų sudaroma erdvė tinkamomis priemonėmis skatinti jaunų žmonių išdidumą, atpažįstant jų tikruosius poreikius.
Priešingai – iki 2003 m., kai įsigaliojo naujasis Baudžiamasis kodeksas, nepilnamečiams itin dažnai buvo taikomas įkalinimas, net už smulkmenas. Per metus per kalėjimus prasisukdavo kelių tūkstančių įkalintų vaikų srautas. To padariniai jaučiami ligi šiol – daugeliui iš jų neproporcinga valstybės reakcija į jų elgesį, kurį pirmiausia lėmė pačios valstybės negalia atliepti jų tikruosius poreikius, reiškė nepavykusio gyvenimo pradžią.
Tenka girdėti ir itin keistų pasisakymų: „Kokie gi jie vaikai, juk jiems 16-a?!“ Ir pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją, ir pagal Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Ir ši išskirtinė tokios amžiaus grupės apsauga svarbi ne tik patiems vaikams, tai yra ir visuomenės interesas – žinant, kad šie vaikai ir toliau gyvens visuomenėje, svarbu, kokie jie bus ir kaip atrodys jų gyvenimai.
Vienoje iš savo jau daugiau nei prieš 10 metų priimtų nutarčių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasakė labai svarbų dalyką: „<....> bet kokia valstybės intervencija (ne tik pati griežčiausia forma – įkalinimas, bet ir tikra ar tariama socialinė pagalba) gali turėti ilgalaikį stigmatizuojantį poveikį, kuris per labai trumpą laiką nusikaltusį jauną žmogų gali stumtelėti dar toliau už visuomenės ribų. Siekiant daryti teigiamą įtaką jauno žmogaus elgesiui, pasiteisina atitinkamos (t. y. jauno žmogaus brandai tinkamos) priemonės, taigi jos turi pasižymėti jaunimui pritaikytais ypatumais, o netinkamos ir (ar) per griežtos priemonės skatina nusikaltimų recidyvą <...>“.
Galima šią mintį pratęsti – tam, kad priemonės būtų tinkamos, pirmiausia reikia suprasti, kam ir kodėl jos taikomos. Smurtą sukelia daug individualių ir socialinių veiksnių. Žymus smurto tyrinėtojas Jamesas Gilliganas, remdamasis ilga darbo su smurtautojais praktika, trumpai apibendrina, kad dažniausiai „pagrindinis smurto motyvas ir priežastis buvo noras atsikratyti, išvengti skaudaus, o kartais nepakenčiamo ir neįveikiamo gėdos bei pažeminimo jausmo ir pakeisti jį priešingu – išdidumo jausmu.“
Taigi svarbu, kad būtų sudaroma erdvė tinkamomis priemonėmis skatinti jaunų žmonių išdidumą, atpažįstant jų tikruosius poreikius.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Cituota: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-12-22 nutartis baudžiamojoje byloje 2K-599-976/2015. Gilligan J. Smurto prevencija. Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 29.
