Šiandien mokiniai vėl susirinko į Lietuvos mokyklas – kaip paukšteliai į narvelius. Viskas suruošta, suorganizuota ir suplanuota. Jiems ir jų tėvams tai yra didelis privalumas. Bet mokiniams tai ir didelė problema – visa tai sukūrė ne jie patys ir tai sukurta tik maždaug įsivaizduojant, ko tiems mokiniams reikia dabar ir ko jiems reikės rytoj.
Pagal tai ir matuojami jų gebėjimai įvykdyti švietimo sistemos keliamus reikalavimus, šie gebėjimai išreiškiami skaičiais, per metus padalinamais į dienynus. Jau pats žodis „dienynas“ kažkiek dvelkia G. Orwellu, nes mokykla mokinio dieną imasi vertinti pagal tai, kaip jis tądien sugebėjo atsiskaityti už vieno ar kito dalyko srities žinojimą. Atėjus vasarai labiausiai džiaugiamasi šimtukininkais, nors tyrimai rodo, kad tarp aukščiausių balų mokykloje ir vėlesnės profesinės bei asmeninės sėkmės, juo labiau laimės gyvenime, nėra jokio ryšio. Tie šimtukai praranda prasmę išėjus iš sistemos, kurioje jie dalinami.
Pagalvokite, ką dažniausiai prisimenate iš mokyklos laikų? Kaip užbaigiamas sakinys, susitikus su klasiokais, „O tu atsimeni, kai...“? Dažniausiai tai būna įvairūs juokingi nutikimai su mokytojais, apgaulėmis, nestandartinėmis situacijomis, šventimais, visu tuo, kas vykdavo ne pamokų metu, bet per pertraukas, klasės išvykas ir t. t. Argi ne keista, kad pirmiausia prisimenamos situacijos, kai sistema nesuveikė, kai iš jos buvo galima pasijuokti, pažvelgti į ją ironiškai?
Išsėmus juokingų istorijų katilą ir vertinant iš gilesnės asmeninės perspektyvos, toliau dažniausiai prisimenamas toks mokytojų elgesys ir situacijos, kuriose buvai (pri)pažįstamas, pastebėtas, kur kažkas pamatė tave kaip žmogų. Pamenu, mokantis mokykloje mirė abi mano močiutės. Tai buvo svarbūs ir sukrečiantys įvykiai, bet mokykloje tai niekam nebuvo įdomu. Arba priešingai, kartą po sunkios ligos po pamokos atsiskaitinėjau eilėraštį. Lietuvių kalbos mokytoja klausė ir tiek, bet į klasę įėjusi klasės vadovė nustebusi pasakė: „O, Gintautas po ligos ir jau atsiskaitinėja.“ Ir tik tada dalyko mokytoja pastebėjo: „Aha, išties dar išblyškęs.“ Svarbiausia buvo ne gautas aukštas pažymys, bet kad kažkas pastebėjo, jog aš sirgau.
O dalykų mokymų kontekste svarbiausia yra tai, ką žymus vokiečių sociologas H. Rosa vadina rezonansu, kai jis kyla tarp mokytojo, dėstomos medžiagos ir mokinio. Kiekvienas yra turėjęs tokių patirčių mokykloje, kai per pamoką mintyse „niekas nesuskamba“, kai yra nuobodu iki negalėjimo. Tam, kad rezonansas suskambėtų, reikia kelių svarbių sąlygų.
Mokykla nėra gėris pats savaime, juo ji turi kasdien tapti. Nėra analogo tokiai struktūrai kaip mokykla – ji turi nuostabių šansų ir galimybių, taip pat ir atsakomybę ugdyti, o ne dalinti pažymius.
Pirmiausia, abipusiškumo – mokytojas turi būti įsitikinęs, kad jis turi ką pasakyti mokiniams ir jie nori jo klausytis. Tas pats taikoma ir mokiniams – rezonansas nesuskambės, jei jie neturės pasitikėjimo savimi, kad turi ką pasakyti ir kad bus išklausyti. Antroji sąlyga – mokytojas turi turėti svarbių žinių – kitą gali nuvesti tik ten, kur pats esi buvęs. Trečioji sąlyga – mokykla neturi būti susvetimėjimo zona. Ketvirtoji – rezonansui reikia tinkamos atmosferos klasėje, jo neturi slopinti piktdžiugiškumas, žeminimas, pašaipos, patyčios ir pan. Taigi labai svarbu, ar mokykla reaguoja ir kaip ji reaguoja į netinkamą mokinių elgesį, žinodama, kad patyčios Lietuvos mokyklose labiausiai paplitusios tarp visų EBPO šalių narių.
Mūsų su kolegomis Vilniaus universitete atliekamo tyrimo pirminiai rezultatai rodo, kad mokyklos ir mokytojų reakcijos į netinkamą mokinių elgesį pobūdis labai priklauso nuo to, kiek mokykla orientuojasi tik į akademinius pasiekimus, o kiek – į mokinių psichologinę gerovę ir gerus tarpusavio santykius; kiek sugeba atpažinti giluminius netinkamą elgesį lemiančius veiksnius ir turi apie tai žinių; ar mato ilgalaikę mokinio gyvenimo perspektyvą, ar tik orientuojasi į savo vidinę tvarką; ar linkstama slėpti esamas problemas, ar jas pripažinti ir spręsti; ar mokykla turi pakankamai žmogiškųjų resursų ir erdvių, pritaikytų vaikams, kurių elgesio pokyčiui reikia nestandartinių sprendimų. Aiškėja ir tai, kad mokytojai patiria milžinišką ir dažnai destruktyvų spaudimą iš tėvų, o pagalbos iš išorės padėti vaikui mokykla ir atskiri mokytojai sulaukia nedaug arba visai nesulaukia. Yra begalė mokyklą kontroliuojančių institucijų, begalė surašomų popierių, nepadedančių padėti vaikams.
Mokykla nėra gėris pats savaime, juo ji turi kasdien tapti. Nėra analogo tokiai struktūrai kaip mokykla – ji turi nuostabių šansų ir galimybių, taip pat ir atsakomybę ugdyti, o ne dalinti pažymius.
Dideli nuoširdūs sveikinimai visoms mokytojoms ir visiems mokytojams su Rugsėjo 1-ąja – nauja pradžia galimai pavykusiam mokytojų ir mokinių santykio rezonansui.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
Taip pat skaitykite
Cituota Rosa H. (2022). Resonanz. Eine Soziologie der Weltbeziehung. Berlin: Suhrkamp, p. 411–414.
Tekstas parengtas remiantis tyrimo „Delinkventiniu elgesiu pasižymintys vaikai: tinkamiausios mokyklos sistemos reakcijos paieško“ rezultatais (Nr. P-EDU-23-14 bendrai finansuojamas Europos Sąjungos (projektas „Edukacinių tyrimų proveržis“ Nr. 10-044-P-0001)).
