Prisipažinsiu: man buvo nejauku skelbti šį komentarą. Prieš gerą savaitę bare sutikau porą kolegų iš žiniasklaidos, įsidiskutavome apie LRT. Kolegos manė, kad svarstomomis pataisomis valdantieji vykdo LRT užvaldymą. Aš pasakiau, kad dalis pataisų yra visai neblogos, o dalis – taisytinos. Įsikalbėjome.
Tada iš vieno kolegos gavau klausimą, ar nesulaukiau pasiūlymo dirbti būsimoje LRT vadovų komandoje, kai bus atleista dabartinė vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Apmaudu, iki ko priėjome, kad pozicija prieš plauką savaime reiškia kažkokį interesą ar užmačias, kad negalime abejoti, o turime pasirinkti pusę. Bet ne, pasiūlymo nesulaukiau.
Šiandien prie Seimo renkasi žmonės, protestuojantys prieš siūlomus LRT įstatymo pakeitimus. Man, kaip žmogui, dirbančiam žiniasklaidoje, žodžio laisvė ir žurnalistikos nepriklausomumas nėra abstraktūs principai. Todėl visiškai suprantu kolegas ir siunčiu linkėjimus tiems, kurie jaučia pareigą ateiti ir viešai išsakyti savo poziciją.
Vis dėlto pats šiame mitinge nedalyvausiu. Ne todėl, kad man nerūpėtų tai, kas vyksta su nacionaliniu transliuotoju, o priešingai – todėl, kad rūpi. Manau, kad su kritika įstatymo projektui protesto lyderiai žengė per toli ir kuria terpę ne kokybiškam pokalbiui apie teisėkūrą, o susiskaldymui. Renkuosi atsitraukti, nedalyvauti aktyvizme, neprieštarauti viskam urmu, o stengtis giliau matyti siūlymų turinį, kur slypi realios rizikos, o kur kokybišką viešąją diskusiją keičia emocijos, politinės simpatijos ir antipatijos ar protesto retorika. Kaltinimai LRT užvaldymu ir panašus politizuotas žodynas man neatrodo rimti argumentai.
Vis dėlto pats šiame mitinge nedalyvausiu. Ne todėl, kad man nerūpėtų tai, kas vyksta su nacionaliniu transliuotoju, o priešingai – todėl, kad rūpi.
Tai nereiškia, kad politinės įtakos rizika visuomeniniam transliuotojui yra išgalvota. Priešingai, pavyzdžiai mūsų kaimynystėje rodo, kad visuomeniniai transliuotojai dažnai tampa politinių kovų objektu, o politikų įtaka žiniasklaidai kartais ir prasideda nuo iš pažiūros techninių pakeitimų. Todėl kiekvienos įstatymo pataisos turi būti vertinamos itin atsargiai, tačiau šios rizikos savaime neturėtų ir „traukti rankinio“ bet kokiems pokyčiams.
Dėl draudimo LRT veikti kitoms žiniasklaidos priemonėms
Įsiskaitykime. Dabartinė įstatymo redakcija sako: „LRT naudojamuose kanaluose be Tarybos leidimo neleidžiama veikti kitoms radijo ir televizijos stotims“. Siūloma keisti šią formuluotę taip: „LRT naudojamuose kanaluose ir LRT interneto svetainėje be Tarybos leidimo neleidžiama veikti kitoms žiniasklaidos priemonėms.“ Atsiranda ir dar vienas sakinys: „Asmenys, kurie valdo kitas žiniasklaidos priemones ir (ar) yra vieši kitų žiniasklaidos priemonių atstovai, gali dalyvauti LRT turinyje tik pagal LRT Tarybos patvirtintas redakcinės politikos sąlygas ir deklaravę interesų konfliktus.“
Jei klaustumėte manęs, esminio kokybinio skirtumo tarp šių formuluočių nematau. Dabar galiojanti formuluotė tiesiog buvo kurta neišpopuliarėjus internetui.
Siūloma nuostata neuždraus LRT eteryje pasisakyti kitų žiniasklaidos priemonių atstovams ar daryti jungtinių žurnalistinių iniciatyvų (pvz., tyrimų), kaip ir iki šiol neuždraudė. Spėju, kad formuluotė įstatyme egzistuoja tam, kad komercinių žiniasklaidos kanalų veikėjai nenaudotų LRT savireklamai ir, dirbdami keliose žiniasklaidos priemonėse vienu metu, nepatektų į interesų konfliktus. Šiaip jau tai yra normali praktika: LNK televizijoje nepamatysite su TV3 dirbančio Marijono Mikutavičiaus, kaip ir TV3 nepamatysite su LNK dirbančio Pauliaus Vaitiekūno.
Taip, įstatymo projekto formuluotė suteikia LRT tarybai galią uždrausti Andriui Tapinui vesti „Auksinį protą“, galbūt ir Edmundui Jakilaičiui vesti „LRT Forumą“. Bet, jei labai siektume suinterpretuoti dabartinį įstatymą, jis tai leidžia ir dabar.
Jei klaustumėte manęs, ar panašios eilutės apskritai reikia LRT įstatyme, atsakyčiau, kad ne. Tiek dabartinis, tiek siūlomas reguliavimas yra perteklinis, taisykles dėl interesų konfliktų valdymo LRT galėtų nusistatyti pati per redakcinę politiką.
Viešųjų paslaugų sutartis ir turinio nepriklausomumas
Protestuotojai kartoja, kad grupės valdančiųjų siūloma viešųjų paslaugų sutartis tarp Vyriausybės ir LRT esą leistų politikams diktuoti turinį. Tačiau svarbu tiksliai įvardyti, kas iš tiesų siūloma.
Grupės Seimo narių pasiūlyme siūloma numatyti, kad LRT viešosios paslaugos vykdomos pagal viešųjų paslaugų pavedimo sutartį, sudaromą tarp LRT ir Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos. Ši sutartis taip pat turi garantuoti stabilų finansavimą visam jos galiojimo laikotarpiui (sutartis būtų sudaroma kas penkerius metus) ir užtikrinti redakcinę nepriklausomybę.
Taip, įstatymo projekto formuluotė suteikia LRT tarybai galią uždrausti Andriui Tapinui vesti „Auksinį protą“, galbūt ir Edmundui Jakilaičiui vesti „LRT Forumą“. Bet, jei labai siektume suinterpretuoti dabartinį įstatymą, jis tai leidžia ir dabar.
Tokio pobūdžio viešųjų paslaugų sutartys nėra unikalus ar savaime pavojingas instrumentas – jos jau taikomos dalyje Europos visuomeninių transliuotojų modelių. Tokiose sutartyse paprastai apibrėžiamos visuomeninio transliuotojo misijos kryptys, strateginiai prioritetai ar programų kategorijos, bet ne konkretūs turinio sprendimai. Vis dėlto svarbiausia yra ne pats instrumentas, o jo įgyvendinimo kontekstas. Jei politinė valdžia turėtų galimybę daryti spaudimą dėl sutarties turinio ar finansavimo, toks modelis galėtų tapti netiesioginiu būdu daryti įtaką visuomeninio transliuotojo prioritetams.
Tačiau Seimo nariai nesiūlo reguliuoti LRT naujienų tarnybų darbo ar politinių diskusijų turinio. LRT ir šiandien planuoja programų struktūrą pagal temas bei žanrus, dalį laidų kuria vidiniais resursais, o dalį – išoriniais pagal atrankose skelbiamas tematikas. Pats principas, kad strateginės programų kryptys galėtų būti derinamos su valstybės lūkesčiais, nebūtinai yra savaime problematiškas. Pavyzdžiui, pagal viešųjų paslaugų sutartį Vyriausybė galėtų formuluoti lūkestį LRT eteryje skirti daugiau dėmesio demografijai, tačiau tai savaime nedraustų kritikuoti dabartinius valdančiuosius, kad šioje srityje jie tesiūlo kosmetinius, realaus poveikio nesukursiančius sprendimus.
Ko iš tikrųjų reikia, tai saugiklių užtikrinti, kad sprendimai dėl LRT finansavimo apsiribotų formalumu, sutartu viešųjų paslaugų sutartyje, ir nebūtų šalia to derinami normaliai tarp LRT vadovų ir politikų. Šiąja prasme iki šių metų galiojęs LRT finansavimo modelis buvo saugus redakciniam nepriklausomumui (bet blogas įstaigai skiriamų pinigų kiekiu, apie tai – vėliau).
Dabar Seimo nariai siūlo, kad viešųjų paslaugų pavedimo sutarties projektą rengia Kultūros ministerija kartu su LRT taryba, padedant Medijų tarybai kartu su LRT. Medijų tarybos dalyvavimas čia atrodo labai logiškas, būtent ji ir galėtų viešumai signalizuoti apie nederamą Vyriausybės ir LRT bendradarbiavimą. Kitaip tariant, svarbiausia – skaidrios taisyklės, o ne pats instrumentas.
Seimo „valstietė“ Ligita Girskienė, viešai advokataudama už šį pasiūlymą ir lygindama LRT su valstybės įmonėmis, nusišnekėjo, ir ne kartą, parodydama, kad pastaruosius keletą mėnesių skirdama daugiau dėmesio žiniasklaidos reikalams nedaug tesuprato. Bet įstatymą vykdys ne Ligita Girskienė.
Palikite ramybėje IŽĄ
Atskiro paminėjimo vertas išpuolis prieš siūlymą dėl minimo viešųjų paslaugų sutarties modelio nuosekliai teikusią Interneto žiniasklaidos asociaciją (IŽA), kuri vienija didžiuosius Lietuvos naujienų portalus, įskaitant ir 15min, kurio grupės dalimi yra ir BNS.
Ne, IŽA nekolaboruoja su valdžia, kad paverstų LRT politikų marionete. Dalies komercinių rinkos dalyvių nuomone, su iki šių metų galiojusiu LRT finansavimo modeliu įstaiga turėjo didžiausius mūsų žiniasklaidos rinkoje piniginius resursus, kurių dalį naudojo konkuravimui dėl auditorijos su privačia žiniasklaida. Tai savaime nebūtų problema, jei auditorijos dydis nebūtų tiesiogiai susijęs su komercinės žiniasklaidos pajamomis. Lūkestis, kad LRT tiesiogine konkurencija užsiimtų mažiau, yra pagrįstas iš privataus verslo perspektyvos, o jau politikų pareiga spręsti, ar toks lūkestis atitinka viešąjį interesą, tai yra, ar yra vertas griežtesnio įstatyminio reguliavimo.
LRT vengė viešos diskusijos šiais klausimais daugiau nei keletą metų, vengė ir praėjusi valdžia. Būtų apmaudu, jeigu dabar ši diskusija būtų nuredukuota iki klausimo, ar socdemai su „Nemuno aušra“ įgaus galimybę užsakinėti LRT turinį.
LRT tarybos sudėtis ir galios
LRT tarybą siūloma didinti iki 15 narių, papildomai įtraukiant atstovus iš Lietuvos bendruomenių organizacijų sąjungos, Trišalės tarybos bei Lietuvos asmenų su negalia organizacijos.
Nepaisant noro ieškoti šių organizacijų santykių su politikais, tikiu, kad šis siūlymas sumažintų LRT tarybos politinę priklausomybę, nes politikų skiriamų narių santykis sumažėtų. Tokiu būdu tik politikų paskirti atstovai negalės atleisti LRT direktoriaus net prie naujos jo atleidimo tvarkos, jau nekalbant apie tai, kad du iš aštuonių politikų skiriamų tarybos narių yra deleguojami opozicijos.
Reali problema slypi kitur. Dalis tarybos narių neturi patirties žiniasklaidos organizacijų valdyme ar strateginiame valdyme apskritai, todėl, mano galva, jiems stinga kompetencijos dirbti šį darbą. Protestuotojų taikinyje be prezidento skirto Mindaugo Jurkyno yra ir Lietuvos meno kūrėjų asociacijos skirtas Jonas Staselis, kas tik įrodo, jog turime diskutuoti ne tik apie deleguojančias institucijas, bet tarybos narių gebėjimus. Siūlyčiau į įstatymą įrašyti dar griežtesnius reikalavimus LRT tarybos narių kompetencijai, ieškoti papildomų būdų užtikrinti jų nepriklausomumą nuo skiriančių institucijų, pavyzdžiui, gerokai padidinti atlyginimus, leisti dirbti tik vieną kadenciją.
Dėl redakcinės politikos
Dar vienas ginčytinas pasiūlymas – kad LRT redakcinę politiką tvirtintų taryba.
Kritikai tai pateikia kaip bandymą kištis į turinį. Tačiau verta klausti: ar tikrai geresnis modelis yra dabartinis, kuriame redakcinę politiką įsakymu patvirtina generalinis direktorius? Jei generalinis direktorius būtų politiškai lojalus, pažeidžiamas ar priklausomas, visa redakcinė kryptis galėtų būti centralizuotai paveikta. Todėl rizikas realiai mažinantis modelis galėtų būti kompromisinis:
1) redakcinės politikos projektą rengia generalinis direktorius;
2) jis tai daro konsultuodamasis su naujienų tarnybos vadovais,
3) taryba ją tvirtina viešame ir skaidriame procese.
Tai sukurtų daugiau institucinės pusiausvyros.
Apie ką visa tai yra
Daugumą kritikos sulaukusių siūlymų jungia viena bendra tema – nepasitikėjimas. Pirmiausia, dabartine LRT taryba, o antra, valdančiaisiais, įskaitant prezidentą Gitaną Nausėdą.
Apie LRT tarybą: bet kuri institucija gali gerą įstatymą paversti blogu arba blogą – kiek įmanoma geresniu. Viskas priklauso nuo to, kaip jis įgyvendinamas. LRT administracijos vadovai, o ir dalis darbuotojų įtarinėja LRT tarybą nuo tada, kai M. Garbačiauskaitė-Budrienė buvo sunkiai perrinkta antrai kadencijai. Pripažįstu: adekvačios konkurencijos dalykine prasme tuose rinkimuose jai nebuvo, todėl ir man kyla klausimų, ar M. Garbačiauskaitė-Budrienė tokio tarybos narių nepasitikėjimo sulaukė dėl pagrįstų, dalykinių jos darbo trūkumų, ar dėl to, jog neįtiko daliai politikų.
Po užpernykščių Seimo rinkimų įvykę dalies dabartinių LRT tarybos narių susimokymas su nauja valdžia sukėlė papildomų įtarimų, kad ši kompanija turi bendrą priešą. Dėl to irgi sakau, kad pernykštis bandymas palengvinti LRT vadovo atleidimo tvarką buvo skirtas M. Garbačiauskaitei–Budrienei patraukti.
Nebūkime naivūs, valdžiai nerūpi tik LRT valdysena. Rinkimus laimėję socialdemokratai, o ir „Nemuno aušra“ yra nuoširdžiai įsitikinę, kad LRT veidai aptarnauja dešiniąsias politines jėgas, dalies jų elgesys leidžia visai įtikinamai pagrįsti šią nuomonę. Valdantieji mano, kad turi teisę tai pakeisti, ir viliasi, jog atėjus naujai vadovybei svarstyklės pakryps.
Pripažįstu: adekvačios konkurencijos dalykine prasme tuose rinkimuose jai nebuvo, todėl ir man kyla klausimų, ar M. Garbačiauskaitė-Budrienė tokio tarybos narių nepasitikėjimo sulaukė dėl pagrįstų, dalykinių jos darbo trūkumų, ar dėl to, jog neįtiko daliai politikų.
Visgi man atrodo, kad toks jų lūkestis yra naivus, su dabartine mūsų žiniasklaidos sistema padaryti LRT valdžios ruporu yra tiesiog neįmanoma, o ir per šiuos kelis mėnesius daug kas pasikeitė. Filibusteris sustabdė anų pataisų priėmimą, Seimas įsteigė darbo grupę ir, sprendžiant iš dabartinio pataisų varianto, įsiklausė į darbo grupės dalyvių nuomonę. Manau, jog įstatymas dabar nėra sukonstruotas taip, kad vos po jo įsigaliojimo LRT taryba turės įrankius atleisti M. Garbačiauskaitę-Budrienę.
Visgi dabartinis projektas tikrai nėra geriausias įmanomas. Bet ar jis tikrai blogesnis už pernykštį variantą, kad vėl ragintume Seimą jo net nesvarstyti, tai yra, nebetęsti diskusijos? Ar juo tikrai bus užvaldyta LRT, o transliuotojo žurnalistai negalės kurti turinio pagal savo įsivaizdavimą apie tai, kas yra kokybiška žurnalistika?
Man taip neatrodo. Gal atrodo ir neteisingai, bet žurnalistikoje pirmiausia sau taikau taisyklę abejoti. Abejoti viskuo – ir politikais, ir tais, kurie turi politikams kažkokių reikalavimų. O labiausiai tais, kuriems viskas yra aišku.
