Poliarizacija pastaraisiais metais tapo vienu iš „madingųjų“ žodžių tiek viešajame, tiek akademiniame diskurse. Ir ne be reikalo – pažvelgus į visuomenės susiskaldymą JAV, Brazilijoje ar kaimyninėje Lenkijoje, tampa nejauku. Konfliktai dėl politikos privačioje erdvėje, masiniai protestai, nepasitenkinimas rinkimų rezultatais ir mėginimas užginčyti jų legitimumą šiose šalyse tampa vos ne kasdieniu reiškiniu.
Tačiau pasekmės gali būti labai skaudžios: tyrimai rodo, kad išaugusi visuomenės poliarizacija gali vesti ne tik prie mažėjančio pasitikėjimo valdžia ir bendrapiliečiais, dezinformacijos skleidimo, bet ir prie politinio smurto bei demokratijos nuosmukio1. Negana to, pagrįstai galime manyti, kad auganti poliarizacija mažina visuomenės atsparumą išorinėms grėsmėms. Gali būti, kad šios tendencijos Vakarų šalyse kaip tik ir paskatino Rusiją naudotis situacija ir mesti iššūkį nusistovėjusiai pasaulio tvarkai, pradedant plataus masto invazija į Ukrainą, tikintis, kad Vakarai nebus pajėgūs reaguoti.
Tokiame kontekste daugelį jaudina klausimas, kiek ši problema ryški Lietuvoje: ar mums irgi gresia panašūs iššūkiai kaip minėtose valstybėse? Jei (dar) ne, kaip galime nuo jų apsisaugoti, kokių veiksmų turėtume imtis (ar priešingai – nesiimti), kad išvengtume prastųjų scenarijų mūsų valstybėje? Kaip galėtume apčiuopti didėjančią poliarizaciją, jai dar nepasiekus kritinio lygio, ir sustabdyti nuo tolesnio augimo?
Šiame straipsnyje pamėginsiu trumpai reziumuoti šiems klausimams skirto šiuo metu su kolegomis atliekamo tyrimo „Parama demokratinėms institucijoms ir visuomenės poliarizacija: tarpusavio sąveikų analizė“ (nr. S-VIS-23-19) rezultatus ir pirmines įžvalgas. Pradėsiu nuo mėginimo apsibrėžti, kas ta visuomenės poliarizacija, ar ir kuo ji skiriasi nuo įprastinio vertybinio konflikto, kuris yra neišvengiama politikos dalis. Tolesniame skirsnyje aptarsiu vadinamosios emocinės poliarizacijos keliamus pavojus – nuo melagingų naujienų sklaidos iki socialinio audinio dezintegracijos. Trečiame skirsnyje pasitelksiu empirinius duomenis mėgindama įvertinti, kokį mastą poliarizacija yra pasiekusi Lietuvoje ir tarp kokių politinių stovyklų yra didžiausias susiskaldymas. Galiausiai paskutinis skirsnis yra skirtas aptarti poliarizaciją skatinantiems veiksniams ir būdams ją stabdyti.
Emocinė versus ideologinė poliarizacija ir politinis sektantizmas
Visuomenės politinis pasidalijimas į grupes yra neišvengiama politikos dalis, o nesutarimai ir konkurencija tarp partijų yra demokratinio proceso variklis: jeigu nebūtų skirtingų pasaulio vizijų ir konkurencijos dėl jų, demokratija netektų savo prasmės. Vertybiniai ideologiniai pasidalijimai tarp partijų laikomi natūraliu ir sveiku reiškiniu, o Lietuvoje ilgą laiką partijoms netgi buvo priekaištaujama dėl pernelyg menko ideologiškumo ir orientacijos į medianinį rinkėją 2. Kodėl gi tuomet pastaruoju metu taip sunerimta dėl poliarizacijos – politinio dalijimosi į skirtingus polius?
Iš tiesų tai, dėl ko pastaruoju metu susirūpinęs visas pasaulis, akademiniame žodyne įgijo naują vardą – emocinė arba afektyvi poliarizacija (angl. affective polarisation) – jis atskiria šį paprastai negatyviu laikomą reiškinį nuo ideologinės poliarizacijos. Šis terminas, 2012 m. „nukaldintas“ amerikiečių politologo Shanto Iyengar ir jo kolegų,3 pabrėžia emocinį arba afektinį pasidalijimo tarp politinių stovyklų pradą. Emocinė poliarizacija apibrėžiama kaip priešiškumas politiniams oponentams – jų atžvilgiu turimi negatyvūs jausmai, kurie persikelia netgi į kasdienes gyvenimo situacijas, pavyzdžiui, negalėjimu bendrauti su kitos partijos rėmėjais4. Nors emocinė poliarizacija gali būti susijusi su vertybiniais skirtumais, tačiau šie dalykai nebūtinai eina kartu: pastebima, kad emocinė poliarizacija gali augti netgi ideologinei poliarizacijai silpstant5.
Pagrįstai galime manyti, kad auganti poliarizacija mažina visuomenės atsparumą išorinėms grėsmėms.
Kas gi tuomet yra emocinės poliarizacijos pagrindas? Šį terminą į akademinį diskursą įtraukusio 2012 m. straipsnio autorių teigimu, afektyvi poliarizacija yra grupinio susiskaldymo ir grupinės tapatybės pasekmė, o grupinis susiskaldymas, kaip rodo ankstesni psichologų tyrimai, gali kilti dėl visiškai trivialių dalykų6. Socialinės tapatybės teoretikų teigimu, netgi atsitiktinis žmonių suskirstymas į grupes gali išvirsti į kitos grupės žmonių diskriminaciją vien dėl žmonių polinkio skirstytis į savus ir svetimus7. Afektyvios poliarizacijos atveju konflikto priežastimi tampa žmonių pasiskirstymas į politines stovyklas – JAV tai pasiskirstymas į respublikonų ir demokratų rėmėjus. Kaip nuo seno teigiama partinės tapatybės teorijoje, šis pasiskirstymas dažnai būna pirmesnis nei politinės nuostatos, nes partinę tapatybę (tapatinimąsi su viena iš partijų) rinkėjai įgyja vaikystėje8, kol jų žinios apie politiką dar yra labai menkos.
Vienas iš svarbiausių emocinės poliarizacijos bruožų yra priešiškumas (angl. animosity), antipatija politinių oponentų atžvilgiu ir jų sugrėsminimas – priešininkų traktavimas kaip pavojingų politinei sistemai. Emocinė poliarizacija, šio termino autorių teigimu, glaudžiai susijusi su „politiniu sektantizmu“ (angl. political sectarianism)9 – sąvoka, nurodančia stiprų tikėjimą savo politinės grupės moraliniu teisumu. Finkelio ir kolegų teigimu, politinis sektantizmas susideda iš trijų elementų: 1) žiūrėjimo į politinį priešininką kaip į iš esmės skirtingą ir svetimą, 2) politinių priešininkų nemėgimą ir nepasitikėjimą jais ir 3) žvelgimą į priešininkus kaip į moralinį blogį. Kai šie trys elementai sutampa, Finkelio ir kolegų teigimu, politinis pralaimėjimas tampa egzistencine grėsme, kurios turi būti išvengta bet kokia kaina10.
Poliarizacijos keliami pavojai
Visuomenės pasidalijimas į kelis vienas kitą neigiančius polius sukelia visą virtinę neigiamų pasekmių ir grėsmių demokratijai. Pavyzdžiui, tyrimai JAV rodo, kad poliarizacija abiejų stovyklų – tiek respublikonų, tiek demokratų – rėmėjus skatina skleisti melagingas naujienas, jeigu jose yra kitą stovyklą menkinančios informacijos11. Atlikę „Twitter“ naudotojų apklausą ir patikrinę skleidžiamų žinučių turinį, tyrėjai daro išvadą, kad dalijimasis melagingomis naujienomis priklauso ne nuo žmogaus kognityvinių gebėjimų (nors jie ir padeda atskirti melagingas naujienas nuo tikrų), bet nuo žinutės naudingumo, t. y. nuo to, kiek ji pasirodo naudinga nemėgstamos partijos menkinimui. Kitaip tariant, poliarizuotam žmogui tikslas sumenkinti priešininką tampa svarbesnis už tiesą – tiesiog taip veikia psichologiniai mechanizmai. (Jeigu šis atradimas atrodo neįtikinamas, prisiminkime save Rusijos invazijos į Ukrainą pradžioje – ar mums rūpėjo tikrinti gaunamų žinių iš karo lauko tikslumą, ar labiau rūpėjo, kurią pusę žinutė palaiko?)
Nemažai skirtingose šalyse atliktų tyrimų rodo, kad emocinė poliarizacija veda prie priešininkų dehumanizacijos. Tai apima ne tik dehumanizuojančią kalbą (pvz., priešininkų lyginimą su gyvuliais, parazitais, ligomis ar pan.12, bet ir nemoralių sprendimų kitos stovyklos atžvilgiu. Pavyzdžiui, eksperimentinis tyrimas, atliktas penkiose šalyse per COVID-19 pandemiją, parodė, kad partiškumas gali lemti žmonių sprendimą, kam suteikti gydymą, o kam jo nesuteikti, kai ištekliai yra riboti: kairiųjų ir dešiniųjų partijų rėmėjai buvo labiau linkę nesuteikti gydymo priešingos stovyklos žmogui13. Ši tendencija buvo ypač stipri Vokietijoje ir Lenkijoje, kur kairiųjų pažiūrų rinkėjai buvo mažiau linkę suteikti reikalingą gydymą radikaliai dešinei priskiriamų AfD ir PiS partijų rėmėjams.
Teoriniai argumentai ir empiriniai tyrimai rodo, kad emocinė poliarizacija yra vienas iš pagrindinių mechanizmų, skatinančių demokratinių šalių autoritarėjimą.
Yra įrodymų, kad poliarizacija veda ir prie politinio smurto ir (arba) prie jo pateisinimo. Pavyzdžiui, 83 šalių tyrimas atskleidė, kad šalyse su aukštu politinės poliarizacijos lygiu tikimybė politinio smurto proveržiams yra 34 proc. didesnė nei kitose šalyse14. Panašu, kad smurto pateisinimą skatina būtent moralinė poliarizacija15. Pavyzdžiui, tyrimo, kurio metu analizuojama, kiek žmonės pateisina prievartos panaudojimą prieš protestuotojus, rezultatai rodo, kad prievarta pateisinama tada, kai žmonės žvelgia į protestą per moralinę prizmę ir stovi kitoje barikadų pusėje nei protestuojantieji16.
Panaši logika paaiškina ir tai, kodėl poliarizacija veda prie demokratijų erozijos. Teoriniai argumentai ir empiriniai tyrimai rodo, kad emocinė poliarizacija yra vienas iš pagrindinių mechanizmų, skatinančių demokratinių šalių autoritarėjimą17. Jeigu skirtingų politinių stovyklų atstovai vienas į kitą žvelgia kaip į egzistencinę grėsmę, politinė konkurencija virsta siekiu sunaikinti priešą. Pritaikant Chantall Mouffe terminus, agonistinis santykis, kai priešininkai pripažįsta vienas kitą kaip politinio žaidimo dalį, virsta antagonistiniu santykiu, kur kitas nebelaikomas legitimiu žaidėju, kvestionuojama jo teisė skleisti savo idėjas18.
Galiausiai, nors kol kas nėra tyrimų, parodančių, kaip visuomenės poliarizacija veikia visuomenės atsparumą geopolitinėms grėsmėms ir valią ginti šalį, galima pagrįstai spėti, kad poliarizacijos poveikis ir šioje srityje bus neigiamas. Visų pirma, kaip jau minėta, poliarizacija skatina nepasitikėjimą valdžia, jeigu joje yra priešingos stovyklos atstovų, ir jos legitimumo kvestionavimą, o pasitikėjimas valdžios institucijomis yra svarbi valios ginti šalį prielaida19. Antra, poliarizacija ardo patį socialinį visuomenės audinį. Pavyzdžiui, empiriniai tyrimai rodo, kad poliarizacija mažina žmonių pasitikėjimą vienų kitais20. Be abejo, prie visuomenės atsparumo menkėjimo poliarizacijos sąlygomis prisideda ir kiti prieš tai įvardyti mechanizmai, tokie kaip polinkis skleisti melagingas naujienas.
Kiek ir dėl ko susiskaldžiusi Lietuvos visuomenė?
Ankstesniame skirsnyje trumpai aptarti svarbiausi argumentai, kuo poliarizacija pavojinga visuomenėms, tačiau kiek ši problema yra aktuali Lietuvai? Ar Lietuvos visuomenė yra panašiai susiskaldžiusi kaip JAV ar Lenkijos? Nors mūsų šalyje dažnai kalbama apie „dvi Lietuvas“, tačiau ar iš tiesų egzistuoja toks pasidalijimas ir kiek jis gilus?
Į šį klausimą nėra taip paprasta atsakyti, nes pamatuoti poliarizaciją daugiapartinėse demokratijose yra gerokai sunkiau nei dvipartinėse (tokiose kaip JAV, kur ir atsirado emocinės poliarizacijos sąvoka). Vienas iš paprasčiausių, nors nebūtinai tiksliausių, būdų pamatuoti poliarizacijos lygį lyginamajame kitų šalių kontekste yra ekspertinės apklausos, kai šalį gerai pažįstančių ekspertų prašoma įvertinti poliarizacijos lygį pagal vienodą vertinimo sistemą. Tokiomis apklausomis pagrįstas išsamus „Varieties of Democracy“ (V-Dem) tyrimas rodo, kad Lietuvoje politinės poliarizacijos21 lygis yra gerokai žemesnis negu JAV ar kaimyninėse Lenkijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje. Tačiau V-Dem tyrimo duomenys rodo gana ryškų poliarizacijos padidėjimą Lietuvoje 2022 m.: matuojant originalia 0–4 balų skale, politinė poliarizacija Lietuvoje išaugo nuo 0,19 balo (2015 m.) iki 0,42 balo (2020 m.) ir iki 1,55 balo (2022 m.), viršydama netgi 1992 m. lygį, kai ekspertai poliarizaciją vertino vidutiniškai 1,35 balo22. Kitaip tariant, V-Dem tyrimo duomenys leidžia manyti, kad 2022 m. politinė poliarizacija Lietuvoje buvo pati didžiausia per visą Nepriklausomybės laikotarpį nuo 1990 m. (Tiesa, 2024 m. poliarizacijos lygis nukrito iki 1,27 balo.)
V-Dem tyrimo duomenys leidžia manyti, kad 2022 m. politinė poliarizacija Lietuvoje buvo pati didžiausia per visą Nepriklausomybės laikotarpį nuo 1990 m.
Kitas būdas matuoti poliarizaciją yra mėginti nustatyti susiskaldymo lygį visuomenėje pasitelkiant visuomenės apklausas. Tai paprastai daroma keliais būdais: arba klausiant, kiek žmonės mėgsta ar nemėgsta skirtingas politines stovyklas (dažniausiai klausiama apie partijas arba apie jų rėmėjus), arba kiek žmonės linkę priskirti vienai ar kitai stovyklai teigiamas arba neigiamas savybes. Kartais klausiama ir apie elgesį su kitos stovyklos žmogumi (pvz., kiek žmogus linkęs bendrauti, draugauti, tuoktis su kitos stovyklos atstovu), tačiau toks matavimas yra kompleksiškesnis. Nors visuomenės apklausų rodiklius sunkiau palyginti tarp šalių (ypač daugiapartinėse demokratijose), tačiau jie padeda geriau suprasti, tarp ko yra politinis pasidalijimas ir kokiems žmonėms jis labiau būdingas.
Mūsų su kolegomis vykdomo projekto metu užsakyta reprezentatyvi tiesioginė Lietuvos gyventojų apklausa po 2024 m. rinkimų23 leidžia įvertinti, kokios Lietuvos partijos atsiduria skirtinguose poliuose. Iš 1 pav. matyti, kaip respondentai vertino kiekvieną partiją (kiekviename atskirame grafike parodytas respondentų vienos partijos vertinimas) nuo 0 iki 10 balų, kur 0 reiškia, kad partija labai nepatinka, o 10 – kad ji labai patinka, pagal jų partines preferencijas.
Iš 1 pav. matyti, kad labiausiai poliarizuojančios partijos yra Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Laisvės partija (LP) ir politinė partija „Nemuno aušra“ (PPNA). Būtent šios partijos susilaukia daugiausia neigiamų vertinimų iš kitų partijų rinkėjų: TS-LKD ir Laisvės partijos labai nemėgsta (vertinimo vidurkis mažesnis kaip 2,5 balo) PPNA, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) rinkėjai, o „Nemuno aušros“ labai nemėgsta TS-LKD ir Liberalų sąjūdžio (LS) rinkėjai (įdomu, kad Laisvės partijos rinkėjai PPNA mėgsta šiek tiek labiau nei LS rinkėjai). Taigi, galima teigti, kad būtent TS-LKD iš vienos pusės, o PPNA iš kitos pusės 2024 m. rinkimų kontekste ir sudaro priešingus polius. Kitos partijos, ypač LSDP ir demokratai „Vardan Lietuvos“, daugumos rinkėjų vertinami daugiau ar mažiau teigiamai.
Vis dėlto partijų mėgimo ir nemėgimo vertinimai dar ne iki galo atskleidžia emocinės poliarizacijos mastą. Galbūt tam tikros partijos nemėgstamos dėl jų lyderių, bet tai nepersikelia į visuomenės lygmenį? Kitoje – internetinėje – apklausoje, taip pat atliktoje po 2024 m. Seimo rinkimų24, išbandėme vadinamąjį savybių vertinimą, kai respondentų klausiama apie tam tikros partijos rėmėjus, kiek šiems priskirtinos vienos ar kitos (geros arba blogos) savybės. Matavome keturias teigiamas savybes – protingi, dori, patriotiški, mandagūs ir keturias neigiamas savybes – piktybiški, netolerantiški, paveikti propagandos ir arogantiški. Buvo klausiama apie trijų partijų rinkėjus – TS-LKD, PPNA ir LSDP.
Kaip ir buvo galima numanyti, TS-LKD ir PPNA rėmėjų vertinimai yra tarsi veidrodinis vienas kito atspindys (LSDP vertinimams tai nebūdinga): TS-LKD rinkėjams PPNA rinkėjai neatrodo dori, protingi, patriotiški, mandagūs, tačiau atrodo piktybiški ir paveikti propagandos, o PPNA rinkėjams priešingai – TS-LKD rėmėjai neatrodo nei dori, nei protingi, nei patriotiški, nei mandagūs, o regisi kaip piktybiški, arogantiški ir vėlgi – paveikti propagandos. Iš 2 pav. matyti viena iš matuotų savybių, kuri bene geriausiai užčiuopia ankstesniame skirsnyje minėtą moralinio vertinimo aspektą – manymą, kad oponentai yra piktybiški. Iš šio pav. matyti, kiek vidutiniškai skirtingų partijų rėmėjų sutiko ar nesutiko (1–5 balų skalėje, didesnis skaičius reiškia didesnį sutikimą) su tuo, kad TS-LKD ar „Nemuno aušros“ rinkėjams būdinga savybė piktybiški.
Šie duomenys iliustruoja, kad Lietuvoje esama politinės poliarizacijos bruožų – priešingos stovyklos atstovų demonizavimo. Tačiau tai labiausiai būdinga TS-LKD ir „Nemuno aušros“ rinkėjams, kurie sudaro tik nedidelę dalį visos visuomenės, o ir jokiu būdu ne visiems būdingos tokios nuostatos. Taigi, galima daryti išvadą, kad poliarizacijos lygis Lietuvoje kol kas tikrai nėra dramatiškas, tačiau svarbu mokytis iš kitų šalių klaidų ir jų nekartoti.
Poliarizacijos „varikliai“ ir „stabdžiai“
Norint suprasti, kaip galima mažinti poliarizaciją, reikia žinoti, iš kur ji kyla ir kas ją skatina. Mokslininkai pastebi, kad poliarizacija ypač pasireiškia ten, kur kelios politinės ar sociodemografinės skirtys (pvz., rasė, lytis, kalbinė grupė, religinė denominacija) sutampa ir ima stiprinti viena kitą25. Taip įvyksta socialinis rūšiavimasis (angl. social sorting), kuris mažina tarpgrupinę toleranciją. Neigiamą įtaką gali daryti ir žmonių diferenciacija pagal gyvenimo būdą (pvz., laisvalaikio leidimą), jeigu ji skatina skirtingų grupių atitolimą vieniems nuo kitų. Dažnai socialinė diferenciacija įgyja ir teritorinės segregacijos bruožų: panašūs žmonės linkę gyventi šalia į save panašių ir nebeturi progų sutikti kitų socialinių grupių atstovų.
Atitinkamai, kuo labiau mažėja bendravimas tarp grupių, tuo labiau didėja kitos grupės stereotipizacija: dažnai priešininkai susikuria labai iškraipytą kitos grupės įvaizdį, gerokai prasilenkiantį su realybe, ir tas susikurtas neigiamas įvaizdis dar labiau didina atitolimą. Pavyzdžiui, tyrimas JAV atskleidė, kad respublikonų rėmėjai apie demokratus mano, jog šie yra išlepę, nenori dirbti, siekia naudotis nemokamomis paslaugomis, o demokratai įsitikinę, kad respublikonai yra turtuoliai, neišprusėliai, rasistai, nekenčiantys ne baltųjų žmonių; be to, abi grupės viena apie kitą mano, kad jiems yra „praplautos smegenys“26.
Kuo labiau mažėja bendravimas tarp grupių, tuo labiau didėja kitos grupės stereotipizacija: dažnai priešininkai susikuria labai iškraipytą kitos grupės įvaizdį, gerokai prasilenkiantį su realybe, ir tas susikurtas neigiamas įvaizdis dar labiau didina atitolimą.
Manoma, kad neigiami stereotipai didina emocinę poliarizaciją per vienų savybių primetimą visai grupei ir įsivaizdavimą, kad grupė yra homogeniškesnė, nei yra iš tikrųjų27. Panašią situaciją galima buvo stebėti Lietuvoje per COVID-19 pandemiją, kai Šeimų marše ar kituose 2022 m. protestuose dalyvavę žmonės buvo įsivaizduojami kaip neišsilavinę, netolerantiški ar net prorusiški, nors empiriniai tyrimai parodė, kad 2022 m. protestų dalyvių portretas yra labai nevienalytis: tarp jų galima rasti ir patriotiškų buvusių Sąjūdžio dalyvių, ir net liberalų28.
Supratimas, kaip veikia šis poliarizaciją skatinantis mechanizmas, gali pasiūlyti būdus, kaip ją stabdyti ar mažinti. Nemažai tyrimų liudija, kad poliarizaciją galima mažinti skatinant tarpgrupinį bendravimą ir griaunant stereotipus29. Tačiau pasiteisina ne bet koks bendravimas: eksperimentai rodo, kad tiesioginis oponentų diskutavimas klausimais, kuriais nesutariama, neduoda teigiamo efekto arba netgi turi neigiamą poveikį dėl vadinamojo atbulinės ugnies efekto30. Neuromokslų atstovai teigia, kad žmonių, gaunančių informaciją, kuri prieštarauja jų įsitikinimams, nervų sistema „įjungia“ pasipriešinimo mechanizmus, kurie dar labiau sustiprina turimus įsitikinimus31. Taigi, mėginimas „perauklėti“ žmones gali duoti atvirkštinį rezultatą, nei tikimasi. Vietoj to, mokslininkai siūlo skatinti tarpgrupinį bendravimą, skatinant dalijimąsi vienijančiomis patirtimis, ieškant bendrumų, o ne skirtumų. Galėtų padėti ir sisteminis segregacijos mažinimas bei tarpgrupinių kontaktų didinimas per mokyklas, visuotinį privalomą karinį parengimą ir pan.
Galėtų padėti ir sisteminis segregacijos mažinimas bei tarpgrupinių kontaktų didinimas per mokyklas, visuotinį privalomą karinį parengimą ir pan
Poliarizacija paprastai yra eskaluojama tokių veikėjų ar institucijų, kurios iš to gauna naudą, – dažniausiai tai politikai ir partijos, kurios siekia mobilizuoti savo rinkėjus, arba žiniasklaida, kuriai skandalingos ir emocijas keliančios temos pritraukia daugiau dėmesio. Tačiau kartais tam tikros institucijos poliarizaciją paskatina netyčia, turėdamos kuo geriausias intencijas. Pavyzdžiui, mokslininkai atkreipia dėmesį į neigiamus „socialinio advokatavimo“ padarinius, kai verslo įmonės ar organizacijos užima politines pozicijas kontraversiškais klausimais – tokiais kaip abortų ar gėjų santuokos, norėdami būti „teisingoje istorijos pusėje“. Taip yra skatinamas politizuotas vartojimas (atitinkamų įmonių gaminių pirkimas arba jų boikotavimas), kai ekonominis elgesys susipina su politiniais įsitikinimais, o politika persmelkia kasdienį gyvenimą, dar labiau atribodamas skirtingų pažiūrų žmones vienus nuo kitų. Tyrėjų rekomendacija, kaip taisyti šią padėtį, paprasta, bet taikli – visuomenės tiesiog turi sumažinti politikai skiriamą vietą32.
Apibendrinant pažymėtina, nors Lietuva jau pajuto didėjančios poliarizacijos požymių, tačiau mūsų šalyje dar nėra nueita taip toli, kad susiskaldymas persmelktų visą visuomenę. Mūsų pranašumu gali tapti tai, kad Vakarų šalyse jau atlikta gausybė poliarizacijos tyrimų, įskaitant ją mažinančių iniciatyvų efektyvumo matavimą. Taigi mes galime pasimokyti iš svetimų klaidų ir jų nekartoti – gyvendami egzistencinių nacionalinių grėsmių akivaizdoje mes tiesiog neturime tam prabangos.
[1] Piazza, J. A. “Political polarization and political violence”. Security Studies 32, no. 3 (2023): 476-504; Graham, M. H., and M. W. Svolik, “Democracy in America? Partisanship, polarization, and the robustness of support for democracy in the United States”. American Political Science Review 114, no. 2 (2020): 392-409; Osmundsen, M., A. Bor, P. B. Vahlstrup, A. Bechmann, and M. B. Petersen. “Partisan polarization is the primary psychological motivation behind political fake news sharing on Twitter”. American Political Science Review 115, no. 3 (2021): 999-1015.
[2] Butkevičienė, E., E. Vaidelytė ir G. Žvaliauskas. „Ideologija ir partinė veikla: Lietuvos partijų lyderių požiūris“. Politologija 54, no. 2 (2009): 33-58; Ramonaitė A. (red.) Partinės demokratijos pabaiga? Politinis atstovavimas ir ideologijos. Vilnius: Versus Aureus, 2009.
[3]Iyengar, Sh., G. Sood, and Y. Lelkes. “Affect, not ideology: A social identity perspective on polarization”. Public Opinion Quarterly 76, no. 3 (2012): 405-431.
[4] Jost, J. T., D. S. Baldassarri, and J. N. Druckman. “Cognitive–motivational mechanisms of political polarization in social-communicative contexts”. Nature Reviews Psychology 1, no. 10 (2022): 560-576.
[5]Iyengar, Sh. and M. Wagner. “Conceptualizing affective polarization”. In Handbook of Affective Polarization. Edward Elgar, 2025, p. 41.
[6] Iyengar et al. 2012.
[7]Tajfel, H.. “Experiments in intergroup discrimination”. Scientific American 223, no. 5 (1970): 96-103.
[8] Campbell, A. et al. The American Voter. University of Chicago Press, 1960.
[9] Iyengar and Wagner, 2025, p. 39.
[10] Finkel, E. J., Ch. A. Bail, M. Cikara, P. H. Ditto, Sh. Iyengar, S. Klar, L. Mason et al. “Political sectarianism in America”. Science 370, no. 6516 (2020): 533-536.
[11] Osmundsen, M. et al. “Partisan polarization is the primary psychological motivation behind political fake news sharing on Twitter”. American Political Science Review 115, no. 3 (2021): 999-1015.
[12] Martherus, J. L., A. G. Martinez, P. K. Piff, and A. G. Theodoridis. “Party animals? Extreme partisan polarization and dehumanization”. Political Behavior 43 (2021): 517-540; Harel, T. O., J. Katz Jameson, and I. Maoz. “The normalization of hatred: Identity, affective polarization, and dehumanization on Facebook in the context of intractable political conflict”. Social Media+ Society 6, no. 2 (2020): 2056305120913983.
[13] Stoetzer, L. F., S. Munzert, W. Lowe, B. Çalı, A. R. Gohdes, M. Helbling, R. Maxwell, and R. Traunmueller “Affective partisan polarization and moral dilemmas during the COVID-19 pandemic”. Political Science Research and Methods 11, no. 2 (2023): 429-436.
[14] Piazza, J. A. “. Political polarization and political violence”. Security Studies 32, no. 3 (2023): 476-504.
[15] Crimston, Ch. R., J. Jetten, and H. P. Selvanathan “Fight like hell”: Projected moral polarisation predicts anticipated conflict and the perceived responsibility to overturn an election loss”. Group Processes & Intergroup Relations 27, no. 7 (2024): 1712-1734.
[16] Mooijman, M., J. Hoover, Y. Lin, Heng Ji, and M. Dehghani. “Moralization in social networks and the emergence of violence during protests”. Nature human behaviour 2, no. 6 (2018): 389-396.
[17] Somer, M. and J. McCoy, “Affective polarization and democratic backsliding”. In Handbook of Affective Polarization. Edward Elgar, 2025: pp. 618-638.
[18] Westphal, M.. “Affective polarization and political theory”. In Handbook of Affective Polarization. Edward Elgar, 2025, pp. 55-76.
[19] Rutkauskas, V. “Factors affecting willingness to fight for one’s own country: The case of Baltic states”. Special Operations Journal 4, no. 1 (2018): 48-62.
[20] Torcal, M., D. Stolle, Z. A. Thomson, “Affective polarization and social cohesion”. In Handbook of Affective Polarization. Edward Elgar, 2025, pp. 576 – 597.
[21] V-Dem vartoja terminą „politinė poliarizacija“, juo matuojamas klausimu „Ar visuomenė yra poliarizuota į antagonistines politines stovyklas?“
[22] Žr. V-Dem Graphing tools, prieinama internetu: https://v-dem.net/data_analysis/VariableGraph/
[23] Apklausą atliko UAB „Eurotela“ 2024 m. lapkričio mėn.–2025 m. sausio mėn. N = 1 301.
[24] Apklausą internetu atliko UAB „Norstat“ 2024 m. lapkričio mėn. (N = 1 330), apklausos duomenys nėra visiškai reprezentatyvūs visos visuomenės atžvilgiu, tačiau tinka vertinti skirtumus tarp skirtingų rinkėjų grupių.
[25] Mason, L. and P. L. Versteegen. “Social sorting and affective polarization”. In Handbook of Affective Polarization. Edward Elgar, 2025, pp. 361-390.
[26] Plutzer, E. and M. Berkman, “Americans not only divided, but baffled by what motivates their opponents”, prieinama https://democracy.psu.edu/poll-report-archive/americans-not-only-divided-but-baffled-by-what-motivates-their-opponents/.
[27] Harteveld, E. “Political stereotypes and affective polarization”. In Handbook of Affective Polarization. Edward Elgar, 2025, pp. 392-407.
[28] Obelenytė, A., „Pandeminių“ protestų prielaidos Lietuvoje: įsitikinimų sąryšių analizė“. Magistro darbas, Vilniaus universitetas, 2022.
[29] Stecuła, D. A. “Interventions targeting affective polarization: intergroup contact”. In Handbook of Affective Polarization. Edward Elgar, 2025, pp. 660-685.
[30] Jost, J. T., D, S. Baldassarri, and J. N. Druckman. “Cognitive–motivational mechanisms of political polarization in social-communicative contexts”. Nature Reviews Psychology 1, no. 10 (2022): 560-576.
[31] Kaplan, J. T., S. I. Gimbel, and S. Harris. “Neural correlates of maintaining one’s political beliefs in the face of counterevidence”. Scientific reports 6, no. 1 (2016): 39589.
[32] Hmielowski. J. D., M. J. Hutchens, M. Beam, “Interventions targeting affective polarization: media, journalism, and technology”. In Handbook of Affective Polarization. Edward Elgar, 2025, p. 699.
Šis straipsnis – dalis Atviros Lietuvos fondo 35-mečiui skirtos tekstų rinktinės, kviečiančios permąstyti atviros visuomenės idėjos svarbą šiandienos politinių, socialinių ir kultūrinių iššūkių akivaizdoje.
