Praėjo metai nuo pernai gegužę Lietuvos žiniasklaidoje ir katalikų bendruomenėje daug dėmesio sulaukusių įvykių, susijusių su Vilniaus arkivyskupijos kancleriui kunigui Kęstučiui Palikšai pareikštais kaltinimais pornografinio turinio medžiagos įgijimu ir laikymu bei lytiniu santykiavimu su nepilnamečiu.
2024 m. gegužės 22 d. pranešime spaudai apie per metus nuveiktus darbus seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje problemai spręsti arkivyskupas Gintaras Grušas pasakojo, kad šioje arkivyskupijoje pradėjo veikti Patyrusių išnaudojimą išklausymo tarnystė, surengta mokymų su vaikais ir pažeidžiamais asmenimis dirbantiems dvasininkams ir Bažnyčios institucijų darbuotojams, išpildytas LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo reikalavimas turėti pažymas iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro apie visus arkivyskupijos dvasininkus, sustiprintas bendradarbiavimas su Lietuvos ir kitų šalių institucijomis ir ekspertais. Spaudos pranešime kalbama tik apie Vilniaus arkivyskupiją – apie žingsnius Kauno arkivyskupijoje iš esmės nežinome nieko.
Taip pat skaitykite
Teigiami postūmiai neabejotinai sietini su veiksmais, kuriuos iniciavo ne arkivyskupijos hierarchai. Reaguodama į kunigo K. Palikšos atvejį ir arkivyskupijos atstovų pasisakymus žiniasklaidoje, grupė katalikų 2023 m. birželio 29 d. paskelbė Lietuvos vyskupams adresuotą laišką, kuriuo ragino seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje problemą spręsti atliekant (nuo Bažnyčios) nepriklausomą tyrimą.
2024 m. vasario 5 d. paskelbtas „Redakcijos“ žurnalistų Birutės Davidonytės ir Igno Kinčino tyrimas „Neleisk mūsų gundyti“. Po kelių dienų, vasario 9-ąją, ta pati iniciatyvinė katalikų grupė Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje surengė konferenciją „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti“. Gegužės 22 d. ten pat vykusioje diskusijoje „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: kas atsivėrė ir kur pasistūmėjome“ ši katalikų grupė įvertino metinę pažangą.
Deja, diskusijoje dalyvavusi prof. Danutė Gailienė, kunigas Gabrielius Satkauskas, žurnalistai Birutė Davidonytė, Ignas Kinčinas ir Jūratė Kuodytė džiaugsmu dėl pažangos netryško – tyrimo hierarchai nepradėjo, arkivyskupijos siūlomos priemonių, pavyzdžiui, Patyrusių išnaudojimą išklausymo tarnystės, veiksmingumas abejotinas, pačių hierarchų laikysena vargiai įtikina jų empatija piktnaudžiavimo aukoms.
Vis dėlto keli dalykai per šiuos metus tikrai pasikeitė. Diskusijoje bene daugiausia kalbėta apie seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje aukas, jų patirtas ir dešimtmečiais jaučiamas traumas ir kaip piktnaudžiavimo tyrimai ir kitos priemonės galėtų padėti aukoms. Užsiminta ir apie kunigus kaip aukas – aukas, sužeistas kunigų įvykdytų nusikaltimų, o ne nepagrįstų įtarimų ar šmeižto, kurie buvo nuolatiniai motyvai ankstesniame Lietuvos Katalikų Bažnyčios diskurse.
Daug kalbėta apie baimę, kaustančią aukas ar net apie nusikaltimus žinančius kunigus. Neatsitiktinai šiame kontekste kitų šalių tyrėjai Katalikų Bažnyčią mato kaip autoritarinę instituciją, o elgseną kaltinimų seksualiniu piktnaudžiavimu atvejais – kaip autoritarines praktikas: prakalbusiųjų nutildymą ar sumenkinimą, slaptumą, prieigos prie informacijos užkirtimą ir klaidinančios informacijos skleidimą naudojantis galia dvasininkijos hierarchijoje. Atrodo, kad nepriklausomo tyrimo reikalaujančių katalikų pastangomis dėmesys aukoms sustiprėjo ir kalbėjimas apie problemą pasikeitė ir Bažnyčios hierarchų diskurse – arkivyskupas G. Grušas spaudos pranešime jau taip pat telkėsi į aukas, užuot kartojęs, kaip svarbu kunigus apsaugoti nuo šmeižto.
Lietuvos Katalikų Bažnyčia niekada nebuvo vienalytė. Skyrėsi ne tik lietuvių katalikų praktikavimas, religinis raštingumas, Bažnyčiai jaučiami įsipareigojimai, bet ir katalikybės siejimas su lietuvių tautine tapatybe ir/ar Vakarų Europos kultūra, požiūriai į Bažnyčios mokymą apie lytį ir su ja susijusius klausimus ir kt. Dabar, rodosi, vyksta naujas persigrupavimas – būtent pagal požiūrį į seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje klausimą.
Atrodo, kad nepriklausomo tyrimo reikalaujančių katalikų pastangomis dėmesys aukoms sustiprėjo ir kalbėjimas apie problemą pasikeitė ir Bažnyčios hierarchų diskurse – arkivyskupas G. Grušas spaudos pranešime jau taip pat telkėsi į aukas, užuot kartojęs, kaip svarbu kunigus apsaugoti nuo šmeižto.
Dar vienas pokytis – kintantis dalies katalikų santykis su sekuliaria žiniasklaida. Iš esmės visose pasaulio šalyse pastaroji buvo svarbus veikėjas viešinant piktnaudžiavimo nusikaltimus ir kuriant spaudimą problemai spręsti. Ne tik šiame kontekste Bažnyčia į sekuliarią naujienų žiniasklaidą buvo linkusi žiūrėti priešiškai ir kaltinti ją visuomenės klaidinimu, tendencingu informavimu ar net tarnavimu blogio jėgoms bandant sugriauti „šeimos vertybes“ ar „gyvybę“ ginančios institucijos autoritetą.
Apie religiją rašantiems žurnalistams iš tiesų dažnai trukdavo šios srities išmanymo. Daliai katalikų pripažinus nuo Bažnyčios nepriklausomo tyrimo poreikį ir hierarchams atsisakant jį pradėti, sekuliari žiniasklaida tapo svarbiu partneriu, tuo pačiu metu besimokančiu jautrumo religijos atžvilgiu.
Tiek Vatikano, tiek Lietuvos katalikų dvasininkai ne sykį į kaltinimus seksualiniu piktnaudžiavimu reagavo nukreipdami kaltinantį žvilgsnį į visuomenę. Teigta, kad seksualinio piktnaudžiavimo problema įvairiose valstybės institucijose ir visuomenės grupėse yra gerokai didesnė nei Bažnyčioje, kurioje piktnaudžiavimo krizę paskatino visuomenėje įvykusi seksualinė revoliucija; žiniasklaida į skandalus ir sensacijas telkiasi pataikaudama visuomenės įnoriams. Tyrimo reikalaujantys katalikai problemą taip pat sieja su visuomene, bet kitaip: jie teigia, kad aukų baimę skatina ir nusikaltimų tyrimui trukdo tiek Lietuvos katalikų bendruomenėje, tiek visuomenėje apskritai gajus polinkis kaltinti seksualinio piktnaudžiavimo – net tik Bažnyčioje – aukas.
Iš tiesų žvelgiant į kunigo K. Palikšos istoriją ir ankstesnius žiniasklaidos nušviestus seksualinio ir kitokio piktnaudžiavimo Bažnyčioje atvejus kyla klausimas, ar anksčiau Lietuvoje apskritai būta tikrų tokio piktnaudžiavimo skandalų – skandalų, sulaukiančių ne tik vienkartinio žurnalistų, bet ir didesnio ne vienadienio visuomenės dėmesio. Pastarajai seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje problema nerūpėjo itin stipriai.
Atrodo, kad šį kartą turime pirmą rimtą skandalą, kai problemai dėmesys išlieka gana ilgai, nors ir palaikomas daugiausia aktyvių pasauliečių grupelės. Galima tik įsivaizduoti, kas būtų, jei platesnė visuomenė persvarstytų savo požiūrį į seksualinio piktnaudžiavimo aukas ir paremtų šios grupelės pastangas. Skandalų reikšmė sprendžiant konkrečias problemas vertinama įvairiai, bet ne vienoje šalyje seksualinio piktnaudžiavimo skandalai paskatino diskusijas gerokai platesniais klausimais ir susijusius pokyčius Bažnyčioje.
Pavyzdžiui, 2019 m. Prancūzijoje nusiritę skandalai sukėlė diskusijas ne tik apie seksualinį piktnaudžiavimą, bet ir apie galią Bažnyčioje apskritai ir net anksčiau prancūzų katalikus menkai dominusius klausimus apie moters vaidmenį Bažnyčioje, moterų kunigystę ir kt. Kokius postūmius gali sukelti nesprendžiama problema Lietuvoje? Dabar progresą vertinančioje diskusijoje nuskambėjo užuominos į lytinio švietimo trūkumą kaip seksualinį piktnaudžiavimą įgalinantį veiksnį.
Diskusijoje dalyvavęs kunigas Gabrielius Satkauskas pasakojo, kad 2010-2018 m. seminarijoje klierikai su piktnaudžiavimo Bažnyčioje problema, jo atpažinimu ir prevencija susipažindavo iš esmės per diskusijas po įvykusių skandalų. Jeigu Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai nesiima iš esmės spręsti šios problemos, įskaitant nepriklausomo tyrimo atlikimą, gal Gyvenimo įgūdžių programa ar kitokios moksleivių atsparumą seksualiniam piktnaudžiavimui ugdančios programos iš tiesų reikalingiausios būtent praktikuojančių katalikų vaikams?
