Vaikų ir paauglių apsauga yra svarbi ir daug ginčų kelianti sritis, todėl nenuostabu, kad po diskusijų Seime ir balsavimo dėl su šia apsauga susijusių įstatymo pataisų, buvo publikuota Nomedos Hofertaitės nuomonė „Paskutinis tabu – incestas“.
Taip pat skaitykite
Nestebina ir kitas dalykas – Katalikų bažnyčios autoriteto teigimas sprendžiant su šeima, vaikų apsauga, lytiškumu susijusius klausimus: nors straipsnis tarsi skirtas nepavykusiam balsavimui dėl teisinės iniciatyvos pakomentuoti ir šiai iniciatyvai apginti, jame įtraukiamas ir platesnis pasaulinis kontekstas, visame tame įpinant ir Katalikų bažnyčią.
Straipsnyje autorė rašė apie „pedofilijos reabilitaciją“ XX a., seksualinį piktnaudžiavimą šeimose, motinų vaidmenį slepiant šiuos nusikaltimus ir dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo skandalo kontekste atsiradusią Prancūzijos bažnyčios lyderystę. Ši įkvėpė šalies prezidentą įsteigti komisiją nepilnamečių seksualiniam išnaudojimui tirti, nes, anot N. Hofertaitės, „katalikų Bažnyčia gali pasiekti tik jos struktūrai priklausančius asmenis, o kitos religinės bendruomenės ir visuomenė apskritai tai neigia ar net teigiamai priima“.
Galbūt stebina pasakojimas apie tokią bažnyčios lyderystę pastarųjų metų Lietuvos dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo skandalo kontekste. Bet situacija labai primena, pavyzdžiui, kai užuot sprendę jau tada karts nuo karto iškildavusią aikštėn seksualinio ir kitokio piktnaudžiavimo galia bažnyčioje problemą, 2004 m. vyskupai susirūpino, ar Lietuvos Respublikos įstatymai „gina nepilnamečius nuo seksualinio išnaudojimo, traumuojančio netradicinės orientacijos formavimo“, ir parengė aukščiausioms Lietuvos valdžios institucijoms adresuotus „Pasiūlymus dėl nepilnamečių apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo“.
Galbūt stebina pasakojimas apie tokią bažnyčios lyderystę pastarųjų metų Lietuvos dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo skandalo kontekste.
Taip Katalikų bažnyčios bėdos nejučia paverčiamos įrodymu, kad būtent ji yra visuomenės problemų sprendimo ir silpniausių jos narių gynimo lyderė, kurios misiją, deja, žlugdo visokie „neteisingi“ katalikai ir liberalai, bandantys prastumti Stambulo konvenciją – taip, kaipgi be šios konvencijos!
Katalikų bažnyčia įtraukiama pasitelkus strategiją, jau senokai naudojamą tiek Lietuvos katalikų hierarchų ir kai kurių pasauliečių, tiek Vatikano diskurse, susijusiame su seksualinio piktnaudžiavimo nusikaltimais bažnyčioje. Jonas Paulius II kalboje JAV kardinolams 2002 m. teigė: „Jaunuolių seksualinis išnaudojimas yra rimtas simptomas krizės, apėmusios ne tik Bažnyčią, bet ir visą visuomenę. Tai giliai įsišaknijusi seksualinės moralės, netgi žmogiškųjų santykių krizė, ir jos pirmosios aukos yra šeima ir jaunuoliai. Bažnyčia, aiškiai ir ryžtingai imdamasi piktnaudžiavimo problemos, padės visuomenei suvokti jos viduje esančią krizę ir dorotis su ja.“
Panašiai 2019 m. jau emeritas popiežius Benediktas XVI esė „Bažnyčia ir seksualinio piktnaudžiavimo skandalas“ viena iš dviejų pagrindinių dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo priežasčių matė XX a. 7–8 dešimtmečio Vakarų visuomenės seksualinę revoliuciją. Šios mintys – kad seksualinio piktnaudžiavimo problema į bažnyčią atėjo iš modernios visuomenės ir kad bažnyčia turi pareigą lyderiauti pirmiausia sprendžiant šią „šakninę“ problemą – girdėjosi ir tada dar vyskupo Gintaro Grušo komentare, išsakytame „Bažnyčios žinioms“ 2013 m. publikavus Vatikano liepimu parengtas „Prevencijos gaires dėl Katalikų Bažnyčioje dirbančių dvasininkų, vienuolių, savanorių ir kitų darbuotojų elgesio su nepilnamečiais“.
„Bažnytinė aplinka nėra pagrindinė šių nusikaltimų vieta, – kur kas dažniau jie įvykdomi šeimose ir mokyklose. <...> Bažnyčia privalo imtis iniciatyvos padėti plačiajai visuomenei suprasti ir mažinti šiuos moralinius ir kriminalinius nusikaltimus“, – teigė G. Grušas.
Tad į seksualinio piktnaudžiavimo skandalą bažnyčioje pirmiausia reaguojama atsikertant, kad problema egzistuoja ir už bažnyčios ribų; maža to, ten ji galbūt yra net didesnė ir būtent ten tarpstančios piktosios jėgos ją sukėlė ir bažnyčioje.
Antra, bet kokios hierarchų inicijuotos pastangos kovoti su problema bažnyčioje – nesvarbu, ar grindžiamos nuoširdžiu pačių hierarchų rūpesčiu, ar išsireikalautos dalies katalikų ar platesnės visuomenės, ar iš esmės tik demonstruojančios rūpestį, kad nutildytų kritikus – pristatomos kaip bažnyčios lyderystės pavyzdys, kuriuo turėtų sekti visuomenė ir valstybės institucijos, taip išsaugant (ar atkuriant dėl tų pačių nusikaltimų pašlijusį) bažnyčios moralinį autoritetą.
Tad į seksualinio piktnaudžiavimo skandalą bažnyčioje pirmiausia reaguojama atsikertant, kad problema egzistuoja ir už bažnyčios ribų; maža to, ten ji galbūt yra net didesnė ir būtent ten tarpstančios piktosios jėgos ją sukėlė ir bažnyčioje.
Pastebėjimas apie savo nukentėjusiais vaikais netikinčias motinas labai tinka ir bažnyčios situacijai. Dalis lietuvių katalikų sureagavo į situaciją, pareikalaudami nepriklausomo tyrimo. Nemaža dalis tarsi niekaip nereaguoja, galbūt nesistebėdami, nes tai patvirtina bažnyčios kaip pinigų besivaikančios, seksualinius nusikaltėlius slepiančios institucijos įvaizdį, ir lieka prie savo asmeninio dvasingumo. Treti šiuos dvasininkų nusikaltimus neigia ir kaltinimus jiems regi kaip sugedusių liberalų ar kažkokiu būdu išlikusių sovietinių bažnyčios griovėjų puolimą.
Ar toks tiek bažnyčios hierarchų, tiek pasauliečių elgesys nėra tapatus motinų, ginančių prievartautojus ir netikinčių nuskriaustų savo vaikų žodžiais, elgesiui?
Straipsnyje pasakojama apie įvairius kitų šalių atvejus ir valstybės institucijas įkvėpusią Prancūzijos bažnyčios lyderystę. Net ir nutylint, kiek Prancūzijos katalikų nepasitenkinimo ir visuomenės spaudimo reikėjo, kad minimas tyrimas būtų atliktas, būtent jis autorės pasakojime grindžia šią lyderystę. Kas padaryta Lietuvoje bent jau po to, kai kilus skandalui dėl Vilniaus arkivyskupijos kanclerio kunigo Kęstučio Palikšos galimo seksualinio nusikaltimo grupė katalikų nebeištvėrė ir 2023 m. birželį viešu laišku paprašė hierarchų atlikti panašų nepriklausomą tyrimą Lietuvoje? Tyrimas iki šiol nepradėtas.
Vilniaus arkivyskupijoje supaprastinta kreipimosi į Bažnyčią tvarka prievartą patyrusiems asmenims, įsteigta išklausymo tarnystė, pradėti vykdyti mokymai kunigams, kitiems bažnytinių organizacijų darbuotojams ir savanoriams apie saugios aplinkos užtikrinimą nepilnamečiams ir pažeidžiamiems asmenims. Tik ne visus susirūpinusius šia problema Lietuvoje įtikina tokių priemonių veiksmingumas.
Nemaža dalis tarsi niekaip nereaguoja, galbūt nesistebėdami, nes tai patvirtina bažnyčios kaip pinigų besivaikančios, seksualinius nusikaltėlius slepiančios institucijos įvaizdį, ir lieka prie savo asmeninio dvasingumo.
Dar 2007 m. kaltu dėl dviejų pirmokių tvirkinimo pripažintas, bet šio nusikaltimo nepripažinęs ir niekaip neatgailavęs kunigas V. Kareckas tik 2024 m. vasarą buvo atleistas iš klebono pareigų ir paskirtas rezidentu į kitą parapiją. Dėl disponavimo pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas ar į vaiką panašus asmuo, baustas kunigas S. Grigas paskiriamas rezidentu į Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapiją, kurioje vykdoma ypač daug veiklų su vaikais. Galbūt taip tikimasi išbandyti saugios aplinkos užtikrinimo kursų veiksmingumą – ar pavyks juos išklausiusiems bažnyčios darbuotojams sėkmingai prižiūrėti kartu su viščiukais garde laikomą lapę?
Pro akis neprasprūsta ir N. Hofertaitės užuominos apie Stambulo konvencijos – konvencijos dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo – ratifikavimo gynėjus. Atrodo, kad autorė svarbią problemą pasitelkia kaip kontekstą, leidžiantį užsipulti politikus ir aktyvistus, siūlančius smurto, įskaitant seksualinio, artimoje aplinkoje problemą spręsti kitaip, nei norėtų Katalikų bažnyčia.
O gal tai – netiesioginis, švelnus raginimas Lietuvos katalikų hierarchams: va, Prancūzijoje Katalikų bažnyčia atliko nepriklausomą dvasininkų seksualinio piktnaudžiavimo tyrimą ir štai dabar jos pavyzdžiu seka valstybės institucijos – gal vis dėlto toks tyrimas būtų naudingas ir mums?..
Ar autorė turėjo šią intenciją ar ne – linkiu, kad Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai galų gale pamatytų tokio tyrimo vertę.
