Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta teiginių, kad privačios mokyklos yra ne tik visuomenės nelygybės šaltinis, bet ir įvairių socialinių problemų dalis. Tokia pozicija dažnai pateikiama kaip neginčijama tiesa, nors realybė kur kas sudėtingesnė. Negalima visų privačių mokyklų sudėti į vieną lentyną – jos labai skirtingos. Kaip klasėje nėra dviejų vienodų mokinių, taip ir privačių mokyklų nėra dviejų tokių pačių.
Kalbant apie nelygybę, man atrodo, kad ją sukuria ne privačios mokyklos, o valstybės nesugebėjimas užtikrinti stiprios viešos švietimo sistemos. Privati mokykla tik atsako į poreikį, kurio valstybė nepatenkina. Vietoje klausimo „kaip nubausti privačias?“ turėtume kelti kitą – „kaip užtikrinti, kad tokį modelį turėtų visi vaikai, nepriklausomai nuo to, kur mokosi?“. Valstybė turi nepalyginamai daugiau resursų tą užtikrinti nei pavienės nevalstybinės ugdymo įstaigos.
Taip pat skaitykite
Dažnai girdžiu, kad problema, jog valstybė skiria lėšas, kurios nugula savininkų kišenėse. Tiesa, tik dalis privačių mokyklų yra UAB ir turi akcininkus, o didžioji dalis yra ne pelno siekiančios viešosios įstaigos, kurios, jeigu tam tikrais metais būna pelno, jį reinvestuoja į ugdymo kokybės gerinimą ir infrastruktūrą.
Pavyzdžiui, Demokratinėje mokykloje tėvų lėšos naudojamos ne prabangai kurti, o savitam ugdymo modeliui įgyvendinti, mažesnėms klasėms, ugdymosi asistentams. Pastatų ar stadionų valstybė mums irgi neduoda – viską turime nuomotis iš tų pačių gaunamų tėvų lėšų.
Pritariu: jei privačios mokyklos užsidaro tik elitui, visuomenės poliarizacijos rizika didėja, atskirtis gilėja. Tam reikia sąmoningumo, kad elitizmas nėra naudingas – nei visuomenei, nei uždaros mokyklos bendruomenei. Turime ugdyti vaikus gyventi ir sugyventi su visais atvirame ir darniame pasaulyje.
Taip pat tenka išgirsti kaltinimą, kad privačios mokyklos „nusigriebia grietinėlę“. Mano patirtis kitokia. Mokykloje dažnai priimame vaikus, kurie viešojoje sistemoje prarado motyvaciją ar patyrė atskirtį. Vaikų su poreikiais kreipiasi daugiau, nei galime priimti, ir tai tikrai nėra mokinių atsirinkimas ar „grietinėlės nusigriebimas“ – priešingai. Tikiu, kad ir kitose nevalstybinėse mokyklose poreikių turinčių vaikų ateina daugiau – mažesnės klasės, didesnis specialistų dėmesys, saugesnė socioemocinė aplinka – tai terpė geriau atliepti ypatingų vaikų poreikius, o ne problema sistemai.
Vietoje klausimo „kaip nubausti privačias?“ turėtume kelti kitą – „kaip užtikrinti, kad tokį modelį turėtų visi vaikai, nepriklausomai nuo to, kur mokosi?“.
Tiesa, dalis privačių mokyklų daug investuoja į gražias reklamas ir žada tėvams neįgyvendinamų dalykų. Tačiau laikas visada parodo, kas paremta tuščiais pažadais, o kas yra tikra. Nežinau nė vienos šeimos, kuri sutiktų mokėti po 600–800 eurų per mėnesį už vertę, kurios nemato ar negauna. Apskritai, niekas nenorėtų mokėti nė vieno papildomo euro, jeigu galėtų tą patį gauti nemokamai.
Kalbant apie didesnį valstybės reguliavimą – pritariu skaidrumui, pritariu atsakomybei. Kai valstybė skiria lėšas, ji gali kelti ir sąlygas joms gauti. Tik įvedamas reguliavimas neturi atimti iš tėvų teisės rinktis. Valstybės užduotis – ne slopinti alternatyvas, o užtikrinti, kad kiekvienas vaikas turėtų kokybišką ugdymą.
Man atrodo, kad diskusija apie privačias mokyklas iš tiesų yra platesnė – tai diskusija apie tai, kokios visuomenės mes siekiame. Jei norime laisvos, kūrybingos, atviros ir besimokančios visuomenės, turime puoselėti įvairovę. Demokratinė mokykla yra tik vienas iš švietimo įvairovės pavyzdžių. Taip, tai privati mokykla, bet tai nėra grėsmė visuomenei – tai galimybė ją stiprinti.
