Rugsėjis įprastai siejamas su mokykla, vėl prisimenami švietimo reikalai. Tiesa, jų Lietuvoje nelabai pavyksta pamiršti net vasarą. Dėl baigiamųjų egzaminų skandalo, dėl vietų norimose mokyklose ir pedagogų stokos, dėl permanentinio nepasitenkinimo mokymo kokybe, kurią pagerinti tikimasi uždarius mažas miestelių mokyklas.
Šis rugsėjis ypatingas tuo, kad formuojama ambicingos socialdemokratės vadovaujama vyriausybė. Vyriausybės programos projekte įrašyta „Užtikrinsime lygiateisį ugdymą. Sukursime universalią, visiems sąžiningą nemokamo švietimo sistemą, suteikiančią lygias galimybes augti ir tobulėti visiems Lietuvos vaikams nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos bei tėvų finansinės padėties.“
Taigi, lygias galimybes visiems vaikams, nepriklausomai nuo tėvų finansinės padėties! Toks principas atrodo savaime aiškus, kas galėtų teigti priešingai? Ar tokia banalybė verta vyriausybės programos? Deja, dar ir kaip verta. Moksleivių galimybių nelygybė Lietuvoje skandalinga. Kaip galimybės gali būti lygios mokantis viešoje (įprasta vadinti valstybinėje) mokykloje, kurią išlaiko tik valstybė, ir privačioje, kuriai papildomai prie valstybės finansavimo dar moka vaiko tėvai?
Pernai valstybė vidutiniškai vienam moksleiviui skyrė 3 170 eurų ugdymo lėšų metams. Šios lėšos skiriamos ir viešoms, ir privačioms mokykloms. Tačiau tėvai privačioms mokykloms moka net po 600–800 eurų per mėnesį, be to, įvairias papildomas tikslines įmokas. Tėvų mokėjimai paprastai pateisinami tuo, kad privačios mokyklos neturi kito pajamų šaltinio, t. y. savivaldybių. Tačiau savivaldybių finansavimas vidutiniškai vienam mokiniui tesudaro tūkstantį eurų per metus.
Kaip galimybės gali būti lygios mokantis viešoje (įprasta vadinti valstybinėje) mokykloje, kurią išlaiko tik valstybė, ir privačioje, kuriai papildomai prie valstybės finansavimo dar moka vaiko tėvai?
Privačios mokyklos labai įvairios (nuo katalikiškų iki pelno siekiančių UAB), tačiau tarp jų yra tokių, kurių finansavimas net du–tris kartus didesnis nei viešų. Net nelabai svarbu, kokį teisinės registracijos statusą pasirenka privatūs mokyklų steigėjai. Jiems pakanka verslumo įgūdžių pasinaudoti valstybės ir tėvų lėšomis. Nenuostabu, kad mokyklų verslas Lietuvoje sparčiai plinta.
Švietimo valdymo informacinės sistemos duomenimis, per šešerius metus Vilniuje atsidarė 17 privačių mokyklų, jų skaičius pasiekė net 51, o savivaldybės ir valstybės mokyklų skaičius nepaaugo, jų tebėra 121. Ne tik sostinėje ir kituose didmiesčiuose prakutę tėvai moka reikšmingas sumas, kad vaikas patektų į privačią mokyklą. Neatsilieka ir provincijos elitas. Per šešerius metus savivaldybių, kuriose įsikūrė privačios mokyklos, skaičius beveik padvigubėjo – nuo 12 iki 21 (2018–2024 metų laikotarpis).
Ką galvoja geriausiai uždirbantis, vadinasi, ir geriausią išsilavinimą įgijęs Lietuvos gyventojų sluoksnis, labai besirūpinantis savo vaikų išsilavinimu ir už jį brangiai mokantis, bet abejingas tokiam greitam švietimo sistemos privatizavimui?
Akademinė literatūra vienareikšmiškai sako, kad privatūs mokyklų tinklai prisideda prie švietimo poliarizacijos.
Akademinė literatūra vienareikšmiškai sako, kad privatūs mokyklų tinklai prisideda prie švietimo poliarizacijos. Tai silpnina bendrąjį švietimo sistemos tikslą – užtikrinti visiems prieinamą, kokybišką ir teisingą išsilavinimą, kenkia visuomenės socialinei ir ekonominei raidai. Skirtingų grupių žmonės tolsta vieni nuo kitų, remia tik savus. Lėtėja socialinė integracija, silpnėja bendruomeninis pasitikėjimas, kuriamos neigiamos ilgalaikės pasekmės socialinei sanglaudai ir demokratijos sveikatai.
Tai nėra tik „teorinės“ problemos – pasekmės matomos realiose gyvenimo sferose. Gilinama išsilavinimo nelygybė, auga socialinė įtampa tarp grupių, kurios gauna kokybišką išsilavinimą ir tų, kurios yra atskirtos, stigmatizuojamos pažeidžiamos grupės, ilgainiui smukdomas socialinis mobilumas – žmonės sunkiau ištrūksta iš skurdo rato. Mažėja galimybė jaunimui iš žemesnio sluoksnio kilti aukštyn, sustiprėja paveldėtos privilegijos.
Plintant privačioms mokykloms silpninamas viešasis švietimo sektorius. Ne tik tiesiogiai, kai ir taip ribotos valstybės lėšos skiriamos privačioms mokykloms, o šios persivilioja geresnius mokytojus ir vadybininkus. Jos „nusigriebia grietinėlę“ – geresnius mokinius, o silpnesnius, kurių ugdymui reikia daugiau išteklių, palieka viešosioms. Viešasis švietimo sektoriuje silpninamas ir netiesiogiai – parūpinęs vaikams privatų ugdymą, elitas mažiau dėmesio skiria tam, kas vyksta visoje švietimo sistemoje.
Žemesni visuomenės sluoksniai su pavydu žvelgia į tuos, kurie vaikus pajėgia leisti į privačias mokyklas, tačiau ir pastariesiems nėra gerai. Privačios mokyklos brangios ir dar brangsta, kainuoja ir vežioti vaikus, kol tinklas vis dar nėra tankus. O šių mokyklų gėris tėra iliuzinis. Ekonomistai kreipia dėmesį į informacijos asimetriją tarp tėvų ir mokyklų. Ji daro tiesioginę įtaką tam, kaip tėvai renkasi mokyklą vaikui, turi ilgalaikių pasekmių ir mokinių išsilavinimo kokybei, ir visos švietimo sistemos socialiniam teisingumui.
Mokyklos turi daugiau ir tikslesnės informacijos apie savo veiklą, pasiekimus, mokytojų kvalifikaciją ir motyvaciją. Tėvai, rinkdamiesi mokyklą, klaidinami marketingu ir sąmoningai suformuotu patraukliu mokyklos įvaizdžiu, kuris gali būti toli nuo realios ugdymo kokybės. Įvaizdžiui skiriama daug dėmesio: modernūs pastatai, prestižinė vieta, uniformos, kiti simboliniai ženklai, platinami „gandai“ apie ypatingą mokyklos aurą ir pan. Pasirenkami mokiniai, kurių įgimti gebėjimai ir šeimos aplinka lemia gerus rezultatus, bet nebūtinai geresnis ugdymas. Tėvai remiasi simbolinėmis užuominomis, mokymo kaina („jei brangi, vadinasi, gera“), mokyklos pavadinimu, aplinka, kitų tėvų, kurie ne geriau informuoti, atsiliepimais.
Užduotis sunki, nes Lietuvos elitas labai rūpinasi savais vaikais, bet abejingas visiems likusiems, o kartu ir ilgalaikei visuomenės raidai. Privilegijuoti, nors ir asimetriškai informuoti, lengvai nepasiduos.
Švietimo privatizavimas dažnai pateikiamas kaip efektyvumo ir pasirinkimo plėtra. Nenuostabu, kad visose šalyse tėvų siekis rūpintis savo vaikų išsilavinimu sukuria privačių mokyklų paklausą. Tačiau Šiaurės ir Vakarų Europos valstybės įprastai akylai stebi, kad tai turėtų kuo mažesnį neigiamą šalutinį poveikį visai visuomenei.
Jei valstybė finansuoja privačias mokyklas, kaip yra ir Lietuvoje, privatūs tėvų mokėjimai dažnai visai neleidžiami. O jei ir leidžiami, ribojamas jų dydis, reikalaujama kartu kurti stipendijų fondą tiems moksleiviams, kurių tėvai negali mokėti. Dažnai neleidžiama pasirinkti moksleivių pagal tėvų ekonominį statusą, tik pagal požiūrį į taikomus ugdymo metodus, kultūrinį suderinamumą su mokykla.
Siekdama sumažinti informuotumo asimetriją, valstybė turėtų ypatingą dėmesį skirti padėčiai privačiose mokyklose viešinti, kad ši rinka skaidrėtų. Objektyvūs duomenys apie kainas privačiose mokyklose, finansinės ataskaitos, mokinių socialinė sudėtis, moksleivių atrankos kriterijai, mokymosi rezultatai ir mokytojų kvalifikacija. Visa tai turi būti vieša ir patogiai prieinama, kai pati valstybė finansuoja šias mokyklas.
Deja, sparčiai plintantį privatų švietimo sektorių gaubia migla, ji nežada nieko gero nei jame brangiai už vaikų ugdymą mokantiems tėvams, nei visai švietimo sistemai. Lietuvos tikrovė tokia: siekis užtikrinti lygias galimybes mokytis vaikams pareikalaus daug didesnio ryžto nei tas, su kuriuo Inga Ruginienė pabandė išlaisvinti žmones iš II pensijų pakopos. Užduotis sunki, nes Lietuvos elitas labai rūpinasi savais vaikais, bet yra abejingas visiems likusiems, taip pat ilgalaikei visuomenės raidai. Privilegijuoti, nors ir asimetriškai informuoti, lengvai nepasiduos.
