Dar kartą įsitikinome, kad Lietuvoje valstybė kaip vientisas, koordinuotas organizmas neegzistuoja. Turime atskiras institucijas, kurios veikia tarsi paralelinėse realybėse – kiekviena su savo taisyklėmis, savo subkultūra ir uždaromis komandų grandinėmis. Bendras rezultatas – nulis. Koordinacijos nėra. Atsakomybės – dar mažiau.
Vyraujantis požiūris – „duokit pinigų ir netrukdykit“. Institucijos užsisklendžia, viešumo vengia, o viešojo intereso kategorija joms dažnai tėra formalumas.
Šią realybę ryškiai atskleidžia kariuomenės požiūris į grėsmes. Ji ruošiasi tik tam karui, kurį pati įsivaizduoja ir kurio ją mokė – klasikinio, konvencinio tipo. Visi hibridiniai ar netradiciniai scenarijai, kuriems reikalingas lankstumas, partnerystė su kitomis institucijomis ar net visuomenės įtraukimas, – paliekami nuošalyje.
Kas liko už kariuomenės atsakomybės ribų? Beveik viskas. Civilinės krizės, informacinės atakos, neidentifikuoti skraidantys objektai, ypatingos svarbos infrastruktūra ne karo metu – perduota kitoms struktūroms joms nežinant („nesuderinti algoritmai“). Tada – dar didesnis pasimetimas.
Dar kartą įsitikinome, kad Lietuvoje valstybė kaip vientisas, koordinuotas organizmas neegzistuoja.
Pavyzdys: neseniai pastebėtas dronas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai, atrodo, tikrina tik kontrabandą ir gaudo neteisėtus migrantus. Jei dronas nenukrenta jų atsakomybės ribose, t. y. praskrido gilyn, kreipkitės į policiją.
Policija? Šaudyti taikos metu negalima, nėra teisinio pagrindo. Kariuomenė? Tai ne jų reikalas – jie neatsakingi už per žemai ir per mažus skraidančius objektus. Viešojo saugumo tarnyba? Tik strateginių objektų apsauga. Komendantūros? Tik karo metu.
Vidaus reikalų ministerija negali nurodyti Krašto apsaugos ministerijai pavaldžioms institucijoms. Ir taip – ratu. Atsakingų nėra. Lietuva visa apimtimi nėra strateginė.
Gal Šaulių sąjunga? Nors sukarinta, ji tebėra nevyriausybinė organizacija, paremta savanorystės ir pilietiškumo principais. Ji pajėgi papildyti, bet ne pakeisti valstybės struktūrų funkcijų.
Atsakingų nėra. Lietuva visa apimtimi nėra strateginė.
Šiandien turime struktūrą be sinergijos. Sistemos karkasas egzistuoja, bet sąveikos tarp institucijų – nėra. Informacijos srautai stringa, sprendimai vėluoja, reakcijos chaotiškos, komunikacija klaidinanti. Visa tai kelia pavojų ne tik efektyviam valstybės funkcionavimui, bet ir elementariam piliečių saugumui.
Kol kas klaidas taisome skaudžios patirties sąskaita. Klausimas tik vienas: kiek dar tokiu būdu įgyjamos patirties galime sau leisti?
