Eglės Baltrūnaitės gyvenimą ženklina intensyvios kelionės ir netikėti išbandymai. Europą, Šiaurės ir Centrinę Ameriką išmaišiusi lietuvė patyrė ne vieną sudėtingą situaciją – nuo žemės drebėjimų ir ugnikalnio išsiveržimo iki stipraus apsinuodijimo. Grįžusi į Lietuvą ji pasinėrė į ramesnį gyvenimą: kuria papuošalus ir dirba kūrybinėse dirbtuvėse, padėdama paaugliams įgyvendinti jų idėjas.
Aistra kelionėms Eglei užgimė dar studijų metais Klaipėdoje.
„Nuėjau į ekologijos klubą – ten buvo aplinkosaugininkai, keliautojai. Taip ir užsikrėčiau. Iš pradžių keliavau ne viena, bet vėliau supratau, kad noriu keliauti viena. Iki studijų pabaigos jau buvau apkeliavusi beveik visą Europą“, – pasakoja ji.
Plačiau LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ vaizdo įraše:
Baigusi studijas mergina įsikūrė Vilniuje ir dirbo biure, tačiau ramus gyvenimas tenkino neilgai.
„Noras keliauti kaupėsi. Esu dėkinga net darbui, kurio labai nemėgau – jei būčiau mėgusi, gal nebūčiau išvykusi. O dabar buvo lengva viską mesti“, – šypsosi ji.
Autostopu per JAV
Galiausiai Eglė ryžosi kardinaliam pokyčiui – paliko darbą, įprastą gyvenimą ir leidosi į kelionę aplink pasaulį. Į šią išvyką pasikvietė du bičiulius iš žygeivių klubo. Pirmasis etapas – trijų mėnesių autostopo maršrutas per Jungtines Valstijas, nuo Niujorko iki Los Andželo.
Kelyje Eglė su bendrakeleiviais ne kartą susidūrė su sunkumais. Būdavo dienų, kai nesustodavo nė vienas automobilis, todėl tekdavo ieškoti nakvynės vietos – kartais net prašyti vietinių leisti pasistatyti palapinę jų kieme.
„Pastebėjau, kad amerikiečiai dažnai į mus žiūrėjo labai nepatikliai, tarsi būtume grėsmė. Bet būdavo ir priešingai – parsiveždavo į namus, leisdavo nusiprausti, pamaitindavo, dar ir daiktų pridėdavo“, – pasakoja ji.
Teko susidurti ir su policija – kai kuriose valstijose toks keliavimo būdas yra ribojamas arba leidžiamas tik tam tikrose vietose. Kartais situacijos tapdavo ir pavojingesnės.
„Viename Kalifornijos miestelyje prie mūsų privažiavo džipas ir pasakė: čia neikite, jus gali nušauti. O mums iki vietos, kur planavome stabdyti mašinas, buvo likę gal 30 metrų. Apsižvalgėme – niekas nešaudo. Nuėjome ir išvažiavo autostopu“, – prisimena Eglė.
Vis dėlto didžiausią įspūdį jai paliko ne miestai, o gamta. Eglė sako, kad dar norėtų sugrįžti į Jungtines Valstijas ir išsamiau patyrinėti nacionalinius parkus.
„Kai stovi prie sekvojos – milžiniško, dinozauriško medžio – ašaros bėga. Arba Jeloustouno platybės. Gamta ten tikrai nepakartojama“, – sako pašnekovė.
Treji metai kelyje
Pasiekusi Meksiką Eglė nusprendė atsiskirti nuo bendrakeleivių ir toliau keliauti viena. Taip planuota kelionė aplink pasaulį virto beveik trejus metus trukusiu gyvenimu kelyje su ilgesniais sustojimais skirtingose šalyse.
„Meksikoje ilgai gyvenau prie Ramiojo vandenyno. Ten dienos praeidavo paprastai – pusę dienos gerdavau kavą kavinėje prie paplūdimio, vėliau išlįsdavau į saulę ir mirkdavau vandeny“, – prisimena ji.
Nors artimieji ir pažįstami gąsdino dėl saugumo, keliaudama viena po Centrinę Ameriką Eglė sako pavojingų situacijų išvengusi. Anot jos, padėjo paprasti įpročiai.
„Mėgstu anksti keltis ir anksti eiti miegoti, todėl pavojingiausią laiką tiesiog pramiegodavau“, – juokiasi pašnekovė.
Malonų įspūdį jai paliko vietos žmonės.
„Labai šilti, svetingi, nors ir su keistenybėmis. Jei susitari – viskas rytoj. Kartais gali mėnesį laukti, kol, pavyzdžiui, įves internetą. Bet žmonės nepikti, labai spalvingi“, – pasakoja Eglė.
Stichijos ir liga: patirtys, kurios privertė grįžti
Vis dėlto kelionėje netrūko ir išbandymų. Gyvendama Meksikoje ir Gvatemaloje ji patyrė ne vieną žemės drebėjimą – iš pradžių tai atrodė kaip nuotykis, tačiau vėliau situacija tapo įtempta.
„Vienu metu prasidėjo vadinamasis žemės drebėjimų spiečius – žemė drebėdavo apie 40 kartų per dieną, visą savaitę. Gyvenau prie miegančio ugnikalnio papėdės, todėl buvo dar baisiau. Kiekvieną kartą sudrebėjus žemei tiesiog pamesdavau protą“, – prisimena moteris.
Nuolatinė įtampa paskatino ieškoti psichologinės pagalbos, o žemės drebėjimų baimė dar kurį laiką lydėjo ir grįžus į Lietuvą. Visgi kai kurie specialistės patarimai Eglei pravertė.
„Kai pradėdavo drebėti žemė, imdavau garsiai keiktis – kaip išeina. Man padėjo“, – sako ji.
Dar vienas sukrėtimas Eglės kelionėje – Gvatemaloje išsiveržęs ugnikalnis. Iki tol nepavojingu laikytas gamtos reiškinys vieną dieną virto katastrofa.
„Jis nuolat veržėsi – truputį lavos, truputį dūmų, visiems tai atrodė kaip reginys. Bet vieną dieną iš dangaus pradėjo kristi juodi pelenai. Vakare sužinojome, kad žuvo šimtai žmonių, kitą dieną – jau dešimtys tūkstančių. Tada supratome mastą“, – prisimena ji.
Paaiškėjo, kad gyvybes nusinešė nuo ugnikalnio nusileidusios karštų dujų ir pelenų bangos. Eglė kartu su vietiniais ir kitais keliautojais prisidėjo prie pagalbos nukentėjusiems – vežė maistą, vandenį, būtiniausias priemones.
„Tos dujos labai greitai plinta. Automobiliu nuo jų nepabėgsi. Jos pažeme viską tiesiog šluoja. Gelbėtojai daug parų dirbo nemiegoję“, – pasakoja moteris.
Tačiau išbandymai tuo nesibaigė. Gyvendama Centrinėje Amerikoje ji smarkiai apsinuodijo ir neteko apie 10 kilogramų. Patirtis su vietine sveikatos sistema privertė rimtai susimąstyti.
„Į viešas ligonines net neini. Nueisi su viena liga – grįši su keliomis. Pigiausioje privačioje ligoninėje už vieną parą ir lašelinę sumokėjau šimtus. Supratau, kad jei prireiktų rimtesnio gydymo, neturėčiau tam pinigų“, – sako pašnekovė.
Prasidėjus pandemijai ji nusprendė grįžti į Lietuvą – iš pradžių trumpam, tačiau planai pasikeitė. Po apsinuodijimo Eglė ėmėsi griežtesnių įpročių – atidžiau rinkosi maistą, rūpinosi higiena. Nors pasekmes jaučia iki šiol, ji sako iš šios patirties gavusi ir naudos.
„Gydytojai sako, kad pasekmes jausiu dar ilgai, bet nesigailiu – išmokau rūpintis savo mityba“, – teigia ji.
Ėmė trūkti pinigų
Nors keliaudama Eglė gyveno labai taupiai, vėliau ji pradėjo uždarbiauti – dirbo samdoma darbuotoja, vertė tekstus. Šį darbą ji tęsia ir dabar. Vertimo sritis jai artima nuo vaikystės – tuo pačiu užsiima ir jos mama.
„Mano biudžetas, įskaitant viską – nuo bilietų iki maisto – buvo apie 10 eurų per dieną. Žmonės stebėdavosi, kaip tai įmanoma. Pajamos buvo iš buto nuomos, bet vėliau ėmė nebeužtekti, ypač dėl sveikatos problemų“, – sako ji.
Vertimo darbas leido Eglei dirbti iš bet kur – net ir egzotiškose vietose, sėdint su nešiojamuoju kompiuteriu prie vandenyno. Per keliones ji atrado ir naują veiklą – papuošalų gamybą.
„Gvatemaloje pradėjau gaminti papuošalus su akmenėliais ir be jų, kartais juos pardavinėdavau gatvėje. Iš pradžių buvo nedrąsu, bet kai žmonės prieidavo, pasidomėdavo, man buvo labai gera matyti, kad jiems gražu tai, ką pagaminau“, – pasakoja Eglė.
Grįžusi į Lietuvą ji planavo tęsti abi veiklas – vertimą ir papuošalų gamybą, tačiau realybė pasirodė sudėtingesnė. Papuošalų verslas čia, anot jos, sunkiai išsilaiko dėl to, kad klientai mažiau vertina rankų darbą.
„Žmonės nelabai supranta, kiek laiko trunka surišti kiekvieną mazgelį. Dažnai nori derėtis, todėl įkainiai mažesni“, – sako ji.
Eglė teigia, kad galiausiai ėmė slėgti ne tik finansinis neužtikrintumas, bet ir nuolatinis darbas iš namų.
„Sėdi prie kompiuterio ir gamini papuošalus namuose. Papuošalus gali daryti kitur, kompiuterį išsivežti prie jūros, bet kai gyveni nuo atlyginimo iki atlyginimo, tai jau ir kelionių prie jūros nebeįperki, ir kavinėms neužtenka. Tada sugalvojau, kad reikia ieškotis įdomaus darbo“, – dalijasi ji.
Sugrįžimas prie ramesnio ritmo
Įdomų darbą Eglė netrukus rado – įsidarbino vaikams ir jaunimui skirtose kūrybinėse dirbtuvėse, kur ugdomas ne tik kūrybiškumas, bet ir pasitikėjimas savimi.
„Turime įvairių medžiagų, viskas nemokama. Vaikai patys sugalvoja, ką nori pasigaminti, ir daro. Būna, sako – nepavyksta, bandžiau penkis kartus. Sakau: gal pavyks iš aštunto? Juos pagauna azartas ir galiausiai pavyksta. Stengiamės dirbti taip, kad nieko nedarytume už juos, nes vaikams labai trūksta tikėjimo savimi“, – pasakoja ji.
Dirbtuvėse naudojamos įvairios technologijos – nuo lazerinio pjovimo ir 3D spausdinimo iki medžio apdirbimo ar marškinėlių gamybos. Svarbiausia – kad idėjas vaikai įgyvendintų patys.
„Daiktas turi būti jų pačių sugalvotas ir sukurtas – tai gali būti raktų pakabukas, telefono laikiklis ar kokia nors detalė“, – priduria Eglė.
Apžvelgdama savo kelią, pašnekovė sako, kad kelionės jai suteikė ne tik patirčių, bet ir vidinių pokyčių – kantrybės, platesnį požiūrį ir laisvės pojūtį.
Ji juokiasi, kad aplinkiniai dažnai klausia, nuo ko ji bėga keliaudama. Tačiau Eglė tiki, kad tai ne bėgimas, o ieškojimas.
„Manau, kad visi žmonės bent kartą gyvenime turėtų leistis į panašią avantiūrą. Dažnai matau žmones užsisukusius buities rate. Jie taip susikaustę, kad norisi tą laisvę kaip nors padalinti. Bet žmogus turi pats ją rasti. Visada žinojau, kas ta laisvė yra, bet ji sužydėjo kelionėse ir grįžus iš jų“, – kalba ji.
Eglė tikina, kad noras keliauti niekur nedingo, tačiau dabar jį įgyvendina Lietuvoje, geriau pažindama savo šalį. Ištyrinėjusi Lietuvos vakarus, ji vis dažniau leidžiasi į keliones po rytinius regionus.
Kurį laiką pasirinkusi ramesnį gyvenimą gimtinėje, ji tiki, kad būtent čia lengviau įgyvendinti ir asmeninius tikslus.
Parengė Ignas Ramanauskas.
