JAV prezidentas Donaldas Trumpas dar per rinkiminę kampaniją skelbė, jog atneš taiką į Ukrainos žemę. Tapęs JAV prezidentu, savo pažado neatsisakė. Tačiau jis pats ir jo komanda, stokojanti diplomatinio darbo patirties, susidūrė su daugeliu kliuvinių taikai pasiekti. Didžiausias jų buvo Rusija, įsiveržusi į Ukrainą ir per trejus karo metus atplėšusi apie 20 proc. Ukrainos teritorijos. Jėgos buvo nelygios.
Kai atvykau dirbti ambasadoriumi į Ukrainą, joje gyveno netoli 50 milijonų gyventojų. Dabar, preliminariais demografų duomenimis, liko trečdaliu mažiau. Nemažai žuvo, daug emigravo.
Pagal plotą Ukraina buvo didžiausia Europos valstybė, pralenkė Prancūziją.
Krymo pusiasalis turėjo Ukrainos autonominės respublikos statusą su vyraujančia rusų kalba bei su prezidento administracija susijusiais oligarchais, valdančiais Krymą iš Kyjivo. Kariniame jūrų uoste – Sevastopolyje – pagal sutartį su Maskva šalia nedidelio Ukrainos laivyno telkėsi Rusijos laivai.
Ukrainos santykiai su Rusija buvo komplikuoti. Net rusų prezidento Boriso Jelcino, laikytu demokratu, valdymo metu (1991–1997 m.) Kremlius nurodinėjo, kaip Ukrainos aukščiausia valdžia turėtų elgtis, ar balsuoti vienu ar kitu klausimu. Per vieną pokalbį buvęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma man sakė, jog jam skambino B. Jelcinas ir reikalavo iš jo nevažiuoti į NATO jubiliejines iškilmes. L. Kučma jo nepaklausė ir į NATO iškilmes nuvyko. Jam grįžus vėl skambino B. Jelcinas ir reiškė savo nepasitenkinimą dėl Ukrainos prezidento. Tokie buvo Rusijos demokratais laikyti prezidentai, stropiai gynę rusų imperinius tikslus.
Ukrainos vadovai ir dalis aktyvios visuomenės nuolat priešinosi Rusijos diktatui, bet ne visada sėkmingai.
Per vieną pokalbį buvęs Ukrainos prezidentas Leonidas Kučma man sakė, jog jam skambino B. Jelcinas ir reikalavo iš jo nevažiuoti į NATO jubiliejines iškilmes.
Ukraina turėjo ir vis dar turi vieną ilgiausių sienų Europoje su Rusija. 1991 m. Ukrainai tapus nepriklausoma valstybe, sieną reikėjo nustatyti ir pažymėti norom nenorom tariantis su Rusija. Tai padaryti buvo nelengva, nes rusai įvairiais būdais vilkino sienos, ypač jūrinės dalies, sutarties sudarymą. Rusijos diplomatams būdingas bizantiškas bendravimo su oponentais stilius, naudojamas ir dabar. Su juo, kiek tenka girdėti bei skaityti, bendraudami su Maskva susiduria ir amerikiečiai.
JAV prezidentui D. Trumpui ir jo komandai nusprendus didesnį dėmesį skirti Azijai arba, kaip dabar sakoma, globaliesiems Pietums kylančios ekonominės ir karinės galios – Kinijos – atgrasymui ir tuo pačiu mažinti savo interesus Europoje, europiečiai sunerimo. Ypač dėl to, kad JAV prezidentas davė suprasti, jog Europa turi pati daugiau rūpintis savo saugumu, skirdama tam gerokai didesnes lėšas nei iki šiol.
D. Trumpas nusprendė, jog Rusija nėra tiek pavojinga, kiek jai pavojinga Kinija, kad protingiau atitraukti Rusiją nuo Kinijos ir pasinaudoti turtingomis Rusijos iškasenomis savo šalies ekonomikos naudai. Beje, ankstesni JAV prezidentai taip pat palaipsniui gręžėsi nuo Europos, vis labiau kreipdami dėmesį globaliesiems Pietums. Tik europiečiai ir ES tam nekreipė pakankamai dėmesio.
Amerikai siekiant geresnių santykių su Maskva, iškilo pavojus Ukrainos suverenitetui. Ji atkakliai priešinasi Rusijos agresijai, bet tik gavusi pakankamai vakarietiškos ginkluotės Ukraina gali apsiginti. Reikia ne tik ginkluotės, bet ir karių, norinčių ir galinčių gintis. O jų trūksta.
Kita vertus, Ukrainos visuomenė yra gerokai pavargusi nuo karo ir deda viltis tiek į D. Trumpo pastangas pasiekti taiką bet kokia kaina, tiek į Europos Sąjungos lyderius, kurie linkę pažadėti ir paremti Ukrainą ginklais, bet negali pasiųsti savo karių karinei misijai į Ukrainą. Europos šalys yra nepakankamai ginkluotos, kad galėtų suteikti pagalbą tokio dydžio valstybei kaip Ukraina. Tuo tarpu JAV savo karių siųsti į Ukrainą neketina, nes, dabartinės administracijos ir prezidento D. Trumpo nuomone, karas Ukrainoje yra ne jų karas ir ne jų interesas.
Už tokią nuomonę prezidentas D. Trumpas dalies Europos valstybių yra smerkiamas. Suprantama, jog brandžios valstybės pirmiausia žiūri savo interesų. Kai kada tie interesai kuriam laikui sutampa. Tačiau retai kada būna ilgaamžiai. JAV turi savo interesus, kurie, deja, ne visada sutampa su Europos interesais. Svarbu juos suprasti ir Lietuvai, ir jos elitui, galinčiam daryti teisingus sprendimus savo žmonių ir savo valstybės labui.
Užkulisinėse derybose dėl taikos, o tiksliau – dėl geopolitinio žemėlapio perbraižymo tarp Vašingtono ir Maskvos – Ukrainai skiriamas nemažas dėmesys. Tačiau ne pagrindinis. Vakarų spaudoje pasirodo įvairių spėlionių dėl Ukrainos ateities. Derybos vyksta labai slaptai. JAV valstybės sekretorius Marcas Rubio ne ragina, o spaudžia Maskvą bei Kyjivą greičiau pradėti derybas. Kitu atveju JAV apskritai žada nusiplauti nuo tarpininkavimo dėl taikos sudarymo.
Kita vertus, Ukrainos visuomenė yra gerokai pavargusi nuo karo ir deda viltis tiek į D. Trumpo pastangas pasiekti taiką bet kokia kaina, tiek į Europos Sąjungos lyderius, kurie linkę pažadėti ir paremti Ukrainą ginklais, bet negali pasiųsti savo karių karinei misijai į Ukrainą.
Gal per daug reikšmės teikiama Volodymyro Zelenskio ir D. Trumpo pasisakymams viešojoje erdvėje. Tačiau kai kuriems bus lemta išsipildyti. Matyt, D. Trumpo pasakymas, jog Ukraina netaps NATO nare (bent jau per jo kadenciją) tikrai gali išsipildyti. Kaip gali išsipildyti ir naujo Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo žodžiai, kad Ukraina gali būti priimta į Europos Sąjungą tik pasibaigus karui.
O ką reikštų JAV gynybos ministro Pete’o Hegsetho neseniai pasakyti žodžiai, kad JAV gali išvesti savo karius iš Europos? Tai gali reikšti pagrasymą, jog ES ir britai nekaišiotų pagalių į D. Trumpo planus dėl greitesnės taikos sudarymo. Arba tai, kaip nurodo ukrainiečių politologas ir istorijos prof. Konstiantynas Bondarenko, jog Amerikos karių išvedimas iš Europos reikštų NATO pabaigą.
