„Esu laisvės trokštantis žmogus, tik laisvėje mes labiausiai klestime. Vis dėlto laisvė turi dvi puses – tai ir beribės galimybės, ir bauginantis chaosas“, – sako dainininkas Matas Lenktis, Lietuvos publikai labiau žinomas Matt Len vardu.
Po vokalo studijų Los Andžele į gimtinę jis ne tik parsivežė kaubojišką skrybėlę, odinius ilgaaulius batus, bet ir pojūtį, ką reiškia tikrasis amerikietiškas gyvenimas.
Pradėjęs kurti dainas 14 metų Matt Len jau ne kartą dalyvavo EUROVIZIJA.LT atrankoje. Nors likimas pergalės jam nelėmė, dainininkas sėkmingai keliauja po šalies festivalius ir koncertų sales.
Kaip rašoma pranešime žiniasklaidai, liepos 4 dieną nemokamą Matt Len pasirodymą bus galima pamatyti „Merkinės fabrike“, kur žadama triukšmingai švęsti Jungtinių Amerikos Valstijų 250-ąsias nepriklausomybės metines.
„Merkinėje man būti neteko. Bus įdomu patirti kelią iki jos. Lietuva – ypatingas kraštas, juk čia yra mano šaknys. Graži gamta, kartais kelių visai neblogų galima rasti. Lietuvai tinka jos vėliavos spalvos, Vytis atrodo gerai, o ir merginos – patraukliai. Vasarą čia – nuostabu!“ – sako į Merkinę pirmą kartą atvykstantis atlikėjas, kurio pirmąjį albumą gerbėjai sutiks liepos pabaigoje. Būtent šventės „Happy Birthday, America“ dalyviai pirmieji albumo dainas išgirs gyvai.
Prieš koncertą Matt Len atsakė į Laisvės Radzevičienės klausimus.
– Merkinėje švęsime Amerikos nepriklausomybės dieną. Žinau, kad šioje šalyje mokeisi muzikos. Kokią laisvės sampratą iš ten parsivežei?
– Supratimą, kad žmogus labiausiai klesti laisvėje. Ten, kur nėra visuomenės spaudimo, kur netenka būti kam nors po padu, kai nereikia derintis prie masės. Tačiau laisvė visada turi kainą. Ji atneša daugiau atsakomybės – ir už save, ir už aplinkinius. Rodos, turi daug daugiau teisių išsidirbinėti, tačiau tokių pat teisių turi ir kiti. Tavo įsitikinimai neleidžia skriausti kito? Bet tu nežinai, ar tas kitas mąsto taip pat.
Laisvė tikrai nėra visiems. Man atrodo, geriausia išsirinkti vietą, kur tavo įsitikinimai leidžia patirti ramybę. Vargu ar kas norėtų gyventi Šiaurės Korėjoje, bet ir laukiniai Vakarai – tikrai ne visiems. Sakyčiau, pas mus, Lietuvoje, yra visai neblogai. Turime ir laisvės, ir tvarkos. Nors asmeniškai man laisvės gal norėtųsi daugiau.
– Tai pasakyk, ką tau reiškia laisvė?
– Laisvė – tai jausmas, kai išeini pro duris ir jauti beribes galimybes rinktis, nes tam turi daug laisvo laiko. Laisvė – kai užkuri motociklo variklį ir važiuoji ten, kur mažiau tamsių debesų, o jei labai karšta, numoji ranka ir leki ten, kur griaudžia griaustinis ir pliaupia lietus. Laisvė – tai žinojimas, kad gyvenimas yra tavo rankose. Kai nori – duodi, kai reikia – imi. O kartais išeini į balkoną su gitara ir groji. Kai žmonės šypsosi, o kiti yra pikti. Bet tau – vis vien, nes esi laisvas žmogus.
– Netrukus pasirodys tavo debiutinis albumas. Nuo ko prasidėjo muzikinė karjera? Kas įkvėpė kurti dainas?
– Dainas kuriu nuo keturiolikos metų, taigi šiokį tokį – vienuolikos metų – stažą jau turiu. Viskas prasidėjo nuo saksofono pamokų muzikos mokykloje. Buvau aštuonerių, kai pradėjau groti, tačiau dainuoti ir kurti dainas pasirodė įdomiau – atsidūriau scenos viduryje, galėjau daugiau bendrauti su publika.
Kurti dainas ir jas atlikti yra emocijų kupinas, sielą praturtinantis užsiėmimas: galiu dalintis išgyvenimais, kelione ir pamokomis, kurias joje gaunu. Gal esu naivus, bet tikiu, kad kam nors mano žodžiai padės. O jei šypseną atneš, būsiu labai laimingas. Juk besišypsanti publika ir yra didžiausias muzikanto atlygis.
– Kada supratai, kad muzika bus ne tik hobis, bet ir gyvenimo kelias?
– Nuo pat pradžių mačiau save didžiosiose scenose, tačiau pastarieji dveji metai parodė, kad vizijos tampa realybe. 2023 metais, pasirodęs „Eurovizijos“ dainų konkurso atrankoje, sulaukiau Dariaus Užkuraičio kvietimo pasikalbėti LRT studijoje. Tik įsivaizduokite – mano autoritetas kvietė pakalbėti apie dainą „Call of the open roads“, kuri jam labai patiko! Tai leido suprasti, kad muzika yra nebe naivi svajonė, o reali galimybė veikti scenoje.
– Ar gali pasakyti, kokie atlikėjai ar grupės formavo tavo muzikos skonį?
– Nuo paauglystės tebeklausau islandiškojo roko, kantri muzikos bei bliuzo mišinį kuriančios, didžiulio pasisekimo sulaukusios islandų grupės „Kaleo“. Esu ne kartą girdėjęs palyginimų, jog su grupės vokalistu esame panašūs. Tačiau aš visada ieškau savo skambesio, žvelgiu į lietuviškas šaknis, ieškau, kuo galėčiau didžiuotis ir noriu apie tai pasakoti pasauliui.
– Kuri daina šiandien geriausiai atspindi Matt Len?
– Ko gero, dar neišleista, tačiau liepos 4 dieną tikrai skambėsianti Merkinės scenoje. Panašu, kad būtent ji pradės naują – lietuviškąjį – mano kūrybos etapą. Daina „Žvyro kelias“ bene geriausiai apibūdina dabartinę mano kūrybinio kelio būseną. Prisipažinsiu: buvo tikrai sunku išmokti mintis perteikti lietuvių kalba.
Atrodo, gyvendamas užsienyje ir kalbėdamas angliškai labiau save jaučiu. Tačiau nenoriu, kad tas jausmas diktuotų kūrybos sąlygas. Tikiu, kad roką ir kantri muzikos skambesį galima derinti su lietuviškais žodžiais. Man svarbu, kad tai, ką noriu pasakyti, suprastų visi lietuviai. Kad mano dainos rezonuotų su žeme, esančia po mūsų kojomis. Ir kad Tėvynė niekada nebūtų pamiršta.
– Tavo kūriniuose gana daug asmeninių istorijų. Ar lengva muzikoje atvirai kalbėti apie save?
– Dainoje pasakoti apie save daug lengviau, juk kūryba prasideda itin asmeniškai – tik tu ir gitara. Jausmai ar istorijos nebūtinai yra tai, kuo galėtum dalintis penktadienio vakarą su draugais, labiau tai, kas tau išties svarbu, kas tavo viduje užima vietos – išgyvenimai, pamokos.
Tiesą sakant, pirmą kartą parodyti kitam savo dainą yra sunkiausia: sudedi jausmus į dėžutę, jie kartais net pačiam atrodo gėdingi, neverti dėmesio, bet dėžutė paruošta. Arba kam nors parodai, arba slepi sandėlyje. Nė viena iš mano dainų, kurios skamba, nebuvo skirta dovanoti. Jos visos praėjo asmeninę kelionę, o tuomet buvo paliktos prie klausytojų durų su pačiomis geriausiomis intencijomis.
– Naujausias tavo kūrinys vadinasi „ADHD“. Kodėl pasirinkai šią temą? Ar tai – asmeninė patirtis?
– Na, man išties buvo diagnozuotas dėmesio sutrikimas. Tačiau daina labiau apie vizijas, apie kovą su vidaus šešėliais ir mėginimą pritapti prie kitų. Dabartinis pasaulis pilnas spąstų, sugalvojami vis nauji ligų pavadinimai, nors mes kiekvienas sergame ta pačia psichologine liga – esame žmonės. Kiekvienam iš mūsų reikia atrasti savo kelią, nes visi į to paties dydžio kelnes netilpsim.
Dainoje į gyvenimo nesklandumus norėjau pažvelgti ne kaip į ligą, o kaip į netinkamo dydžio kelnes. Gal reikia paieškoti kito dydžio? O gal naujas nusipirkti? Šiuo metu daugelis iš mūsų dėvi per mažas kelnes ir geria nuskausminamuosius, kai jos nutrina.
– Kas tau scenoje suteikia energijos? Ką mėgsti labiau – nedidelius koncertus ar festivalių atmosferą?
– Labiausiai mėgstu, kai publika atsipalaiduoja, mėgaujasi momentu. Koncerto dydis… Na, mane visada stebina, kiek daug žmonių susirenka tavęs pamatyti, išgirsti. Tačiau ar vienas manęs klausosi, ar tūkstantis, dainuosiu taip pat, visą save atiduodamas.
Stipriai įstrigęs yra festivalio „Visagino Country“ koncertas praėjusiais metais. Tai buvo mano pirmasis pasirodymas festivalyje, užkrėtė jo energija, užkulisių nuotaika, bendravimas su muzikantais. Buvo nuostabu!
