Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) jau daugiau kaip tris dešimtmečius tiria totalitarinių režimų įvykdytus nusikaltimus, įamžina jų aukas ir per memorialinę sklaidą gina dokumentuotą istorinę tiesą. Centro ištakos – Sąjūdyje, jo veiklos atrama – Lietuvos politiniai kaliniai ir tremtiniai, disidentai, laisvės kovotojai.
Centro ištakos
Tai išskirtinė institucijos kūrimo istorija, betarpiškai artima pilietiškai bendruomenei. Dėl to centras veikia prie LR Seimo – tam, kad pirmiausia atstovautų valdžios struktūrose savo bendruomenės istorijos politikos požiūriui, o, kita vertus, politinių ciklų atkarpose padėtų tautos išrinktiems politikams profesionaliai ir moksliškai pagrįstai įgyvendinti valstybės istorinės atminties aktualius uždavinius.
Istorinės atminties formavimas iš gyvosios atminties
1988 m. susibūrė Sąjūdžio komisija stalinizmo nusikaltimams tirti, kuriai vadovavo prof. Julius Juzeliūnas ir kurioje dalyvavau aš pats. Komisijos tikslas buvo surinkti informaciją apie represuotus asmenis ir skelbti jų vardinius sąrašus. Į komisijos prašymą pateikti duomenis apie patirtas režimo represijas visuomenė atsiliepė didžiuliu srautu laiškų, atsiminimų, sąrašų, nuotraukų ir dokumentų. Institucija perėjo sudėtingus politinių ir struktūrinių pokyčių etapus.
Vis dėlto pagrindinė misija išliko nepakitusi. To rezultatas – sukurtos rezistentų, represuotų asmenų, laisvės kovotojų duomenų bazės, kurios po kiekvieno naujo istorikų tyrimo atnaujinamos, kryptingai plėtojamas memorialinis kraštovaizdis, išanalizuotų ir viešinamų KGB dokumentų rinkiniai, pirmasis Lietuvoje Laisvės kovų ir genocido aukų muziejus, vertingi muziejiniai fondai, sudarantys galimybes kurti autentiškas okupacijų istorijos ekspozicijas, parodas, vykdyti edukacines veiklas.
Centro vieta demokratinės istorijos politikos kontekstuose
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vykdoma istorinės atminties politika nėra savitikslė refleksija ar vien tautinių herojinių naratyvų konstravimas. Tai nuoseklus valstybės ir pilietiškai veikiančių bendruomenių gebėjimas apmąstyti praeitį, apibrėžti ją per vykdomų mokslinių bei archyvinių tyrimų, švietimo ir institucinių praktikų sistemą. Tą liudija istorinių tyrimų programos ir atminimo renginiai.
Pabrėšiu, kad centras nėra vien tik akademinė ar administracinė institucija, – jis vienija istorikus, tremtinių ir politinių kalinių bendruomenes bei jų palikuonius, šiandien veikiančius kaip įvairios pilietinės organizacijos, buria paveldo ir kultūros specialistus, muziejininkus, gidus, edukatorius, archyvarus, archeologus, net ir teisininkus bei politologus. Centro veiklos laukas ten, kur žmonės, kuriems svarbi jų praeitis ir tapatybės perdavimas ateities kartoms.
Centras savo darbais formuoja valstybės istorinės atminties politiką. Užaugus Nepriklausomybės kartai centro sukauptų duomenų ir tyrimų ištekliai tampa įvairių naujų formų pilietinių iniciatyvų pagrindu, o dėl Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą ir priešiškos Vakarų demokratijoms šios šalies propagandos centro leidiniai, istorinės atminties sklaidos renginiai bei parodos, centro vykdomi tarptautiniai projektai ir moksliniai tyrimai bei organizuojamos mokslinės konferencijos reikšmingai papildo kultūrinės diplomatijos ir visuomenės gynybinio atsparumo priemonių arsenalą.
Konstruktyvi kritika girdima
Kiekviena institucija turi būti atvira kritinėms įžvalgoms, taip ir centras girdi Algį Vyšniūną. Primintina, kad jis, įsipareigojęs centrui darbo sutartimi, turėjo ne vienus metus, per kuriuos galėjo realizuoti savo idėjas pats. Mano vadovavimo laikotarpiu įgyvendintos jo sumanytos įamžinimo iniciatyvos Kazachstane – Spaske ir Balchaše.
Vis dėlto centras ir ankstesniais, ir ypač pastaraisiais metais atliko daug: leidžia specializuotų leidinių seriją Didžiosios tremtys ir pradėjo seriją Lietuvos gyventojai GULAG'o lageriuose. Taip pat išleista Kengyro sukilimo istorija, kartu su Lietuvos istorijos institutu rengiamas šio sukilimo įamžinimui skirtas unikalus dokumentų rinkinys.
A. Vyšniūno akiračio temos savarankiškai plėtotos tarptautiniu mastu – kartu su Europos atminties ir sąžinės platforma laimėjus vyriausybinį finansavimą centras vykdė projektą „Okupacinės represinės vyriausiosios pataisos darbų lagerių valdybos – GULAG‘o – veikimo Europoje ir Lietuvoje temos aktualizavimas“, per kurį pirmą kartą Lietuvoje eksponuota tarptautinių ekspertų parengta paroda, įvardijusi, kokius sovietų nusikaltimus slepia GULAG‘o ir nacių priverstinio darbo stovyklų vielos, bei atskleidusi režimų teroro geografiją Europoje.
Centras girdi ir kitus kritikus. Pagal valstybės istorinės atminties politikos formuotojų poreikius šiais metais istorikai atliko visą Lietuvą apimantį sociologinį tyrimą apie visuomenėje vyraujančią kolaboravimo su okupaciniais režimais sampratą. Pristatymas numatytas 2025 m. rudenį.
Kritinis nusiteikimas – sarkastiškas
A. Vyšniūno kritikoje reikėtų aiškiai atskirti sisteminį vertinimą nuo emocinio nusivylimo. Buvusio darbuotojo publikacijoje išsakytos mintys atspindi labiau asmeninį nusistatymą nei objektyvią institucijos veiklos analizę. Tarp kritinių pastabų minimos simbolinės išmokos laisvės kovų dalyviams, tarsi tai būtų institucinio neveiklumo įrodymas, o ne sistemiškai nepakankamo centro finansavimo pasekmė.
Išeitinių išmokų atveju, žinant konkretaus atvejo aplinkybes, kritika tėra sarkazmas – viešai smerkti sprendimą, kuris buvo priimtas siekiant ištaisyti padėtį, kurią eidamas kuruojančias pareigas vadovybėje pats sukuri, mano vertinimu, yra bandymas naudotis sistema pagal savo interesą – tiek ją pažeidžiant, tiek vėliau moralizuojant korekcinius sprendimus.
Administravimo sureikšminimas, moksliškumo nuvertinimas
Kaip ir kitos pototalitarinių šalių atminties institucijos, centras nėra nei grynai akademinė, nei tik administracinė struktūra. Jo pobūdis – tarpdisciplininis ir daugiabriaunis. Jis vienija skirtingus tyrėjus, apima skirtingas veiklas. Tokia struktūra – būtina sąlyga darbui valstybės istorinės atminties srityje.
Neakademinis centro statusas yra sąmoningas sprendimas: taip užtikrinama, kad vienos funkcijos generuoja istorinius tyrimus, kitos – palaiko istorinę atmintį, trečios – užtikrina institucijos veiklos sklaidą, tikslinių auditorijų edukaciją.
Centro atskaitomybės dokumentuose matyti, kad centro funkcijos nėra susipynusios, o veikia tarpusavyje suderintai. Be abejo, visada yra tobulinimo galimybių, dėl kurių ir vyksta darbas su centro taryba.
Mokslinės centro monografijos aiškiai parodo Holokausto, tremties, partizaninio pasipriešinimo, KGB veiklos analizės temų, aukų įamžinimo srities, partizanų palaikų paieškų ekspertizę. Okupacijų ir laisvės kovų muziejus teikia visapusiškas konsultacijas rezistencijos muziejams regionuose.
Centro veiklos sritys ir rezultatai
Gyvoji atmintis. Iš žmonių surinkta autentiška medžiaga nenugulė archyvuose. Ji naudojama daugybėje centro leidžiamų leidinių, pirmiausia, tęstinių leidinių serijoje „Lietuvos gyventojų genocidas“. Lietuva turi unikalų leidinį su dešimtimis tūkstančių sovietinės okupacijos metais represuotų Lietuvos gyventojų pavardžių ir trumpais jų biografiniais aprašymais. Šio darbo pagrindu vyksta represuotųjų pavardžių skaitymai tiek Lietuvoje, tiek Briuselyje.
Mokslo tyrimai – taikomieji ir fundamentalūs. Pagal centro vykdomas mokslines programas yra išleista per 200 mokslo leidinių. Periodiškai parengiamas mokslo žurnalas „Genocidas ir rezistencija“ (skelbiamas VU el. leidinių svetainėje), kurio redakcinę kolegiją sudaro pripažinti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio istorijos mokslų daktarai.
Išleista daug autentiškų partizanų ir tremtinių prisiminimų, partizanų vadų biografijų, nuotraukų albumų, sudaryta partizanų spaudos publikacijų rinktinė. Veikia elektroninis knygynas atmintiesknygos.lt.
Pažymėsiu, kad per 30 metų atliktas mokslinis tiriamasis darbas turėjo įtakos naujausiųjų laikų istorijos supratimui: jais grindžiamas centro informacijos piliečiams ir valstybės institucijoms teikimas. Okupacinių represinių struktūrų tyrimai iki šiol padeda teisminei valdžiai.
Holokausto, teroro ir rezistencijos bei jų pasekmių tyrimais yra pagrįsti visi šalyje priimti teisės aktai dėl socialinės paramos okupacijų aukoms ir laisvės kovų dalyviams. Centro istorikų specializuoti tiriamieji darbai, kaip antai moterų partizanių dalyvavimas rezistencinėje kovoje arba programa „Holokausto aukų vardai gyvi“, sulaukia projektinio finansavimo.
Atsižvelgiant į valstybės lūkestį, šiemet pristatyta anglų kalba išleista knyga apie Holokaustą Lietuvoje ir pasipriešinimą nacistinei okupacijai. Ji aktuali ne tik mokslininkams, bet ir užsienio bei Lietuvos diplomatams, geopolitinius konfliktus nagrinėjančiai žiniasklaidai.
Leidimas anglų kalba taip pat svarbus tiek vietinei, tiek pasaulinei žydų bendruomenei, nes pagal išlikusius ir iki šiol rastus istorinius šaltinius dokumentuoja patirto sisteminio smurto mastą ir gali palengvinti diskusijas dėl Holokausto Lietuvoje palikimo – jo priežasčių, eigos ir pasekmių visuomenei ir valstybei.
Statusų suteikimas ir desovietizacija. Centrui kartu su Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija patikėta svarstyti prašymus dėl nukentėjusio asmens teisinio statuso pripažinimo ir suteikimo. Iš viso nuo 1997 m. svarstyta beveik 21 tūkst. prašymų dėl kario savanorio ir laisvės kovų dalyvio teisinio statuso. Per 7,5 tūkst. asmenų pripažintas kario savanorio statusas, per 6,8 tūkst. – laisvės kovų dalyvio statusas.
Nuo okupacijų nukentėjusio asmens (politinio kalinio, tremtinio, perkeltojo, beglobio vaiko, Afganistano karo dalyvio, kt.) teisinis statusas suteiktas beveik 92 tūkst. asmenų. Kiekvienas šis atvejis – ir istorinis teisingumas individualiam likimui, ir didelis archyvinis tyrimas, centro istorikų darbas.
Produktyviai dirba ir 2021 m. pabaigoje įsteigta Laisvės gynėjo teisinio statuso pripažinimo komisija, kurią taip pat administruoja centras. Per trejus metus (2022–2025 m.) komisija svarstė 835 gautus prašymus ir suteikė statusą 752 asmenims – laisvės gynėjams, kovojusiems už mūsų valstybės atkūrimą 1990–1991 metais.
Nepaisant didelių emocinių įtampų viešojoje erdvėje, efektyviai vykdytas dekomunizavimo procesas – atsiradus įstatyminei bazei, t. y. nuo Draudimo propaguoti totalitarinius režimus įstatymo įsigaliojimo priimti 207 sprendimai, iš kurių 136 sprendimai – pakeisti arba pašalinti viešąjį objektą, nes jis – totalitarinio režimo palikimas. Administraciniams teismams apskųsti 8 tokie sprendimai: iš jų 3 panaikinti, 3 palikti galioti.
Visi šie darbai atliekami su ribotais žmogiškaisiais bei finansiniais resursais.
Muziejininkystė ir edukacijos. Centro muziejai – Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, įsikūręs buvusiuose KGB rūmuose, ir Tuskulėnų memorialas vykdo plačią edukacinę veiklą. Mokiniai ir studentai čia kviečiami dalyvauti pilietinio ir tautinio ugdymo programoje „Atverta istorija“ bei kituose edukaciniuose užsiėmimuose ir ekskursijose.
Nuo 1992 m. veikiantį ir vis plečiamą (paskutinė plėtra – 2021 m. rugsėjį) muziejų aplankė daugiau kaip 1 mln. lankytojų, dauguma jų – užsieniečiai. Tarp žymių lankytojų – popiežius Pranciškus, Konstantinopolio patriarchas, kardinolai, aukščiausio rango politikai, karininkai, pasaulinių laidų žurnalistai, menininkai, mokslininkai.
Muziejus parengė per 40 kilnojamųjų parodų, nuolat eksponuojamų Lietuvoje ir užsienyje, kuria virtualias, lauko ir keičiamas parodas, skaitmenina fonduose saugomus eksponatus.
Jau daugiau kaip 20 metų centro Memorialinis departamentas kasmet organizuoja nacionalinį mokinių kūrybos konkursą „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“. Jame dalyvavo per 6 tūkst. moksleivių, neįskaičiuojant jų palaikymo komandos. Per visą institucijos veiklos laikotarpį suorganizuota daugiau nei 500 įvairių memorialinių renginių, sukurta apie 50 dokumentinių filmų.
Partizanų paieškos ir laisvės kovų įamžinimas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras buvo pradininkas ir 2021 m. institucionalizavo Lietuvos partizanų palaikų paieškas, 2021 m. įkurtas specialus Paieškų ir identifikavimo skyrius, kuris šiandien intensyviai bendradarbiauja su JAV Federaliniu tyrimų biuru. Tai didžiulis pasitikėjimas centro mokslininkų ir ekspertų komanda, pasiektas po intensyvaus viešo centro diskreditavimo.
Neginčijama istorinė pergalė – po daugelio paieškų metų 2018 m. rasti A. Ramanausko-Vanago palaikai. Po kruopščių tyrimų, „nulaužus“ okupanto falsifikuotų kapinių knygų kodą, buvo rasti ir paskutinio veikusio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitų žymių partizanų palaikai. 2022 m. buvusios Leipalingio MGB būstinės kieme rasti Pietų Lietuvos partizanų srities vado, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo organizatoriaus, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Nuo 1995 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras vykdo ir koordinuoja rezistencinio judėjimo įamžinimą. Menininkų sukurti paminklai istoriškai pagrįstose vietose įamžina svarbiausius rezistencijos momentus. 1995–2020 m. pastatyti Tauro, Didžiosios kovos, Prisikėlimo, Žemaičių, Vyčio, Vytauto, Kęstučio, Algimanto ir Dainavos partizanų apygardoms įamžinti skirti paminklai. Iškilo paminklai visiems Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signatarams.
Memorializacijos iniciatyvos. Paminklai statomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur įmanoma įamžinti represuotųjų atminimą, – JAV, Kazachstane ir Karelijoje. 2025 m. pradėtas partizanų ir jų ryšininkų kapaviečių žymėjimas specialiais atminimo ženklais. Įrengti pažintiniai partizanų takai, vedantys į buvusias partizanų slėptuves, bunkerius, kurie aktyviai naudojami Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos proga organizuojamose šventėse.
Vykdomas tiek skausmingų tragedijų (okupanto žargonu – baudžiamųjų akcijų) ir mūšio vietų įamžinimas. Pastarojo meto šios krypties pavyzdys – Klepočių memorialas, kolektyvinėje atmintyje įsitvirtinęs kaip represinis aktas prieš civilius nepaisant okupantų skleistos propagandos, jog per „akciją likviduoti banditai“.
Visiškai neseniai Vyriausybė patikėjo centrui įgyvendinti Leipalingio kolumbariumo statybą, kurioje atguls atrastieji laisvės kovotojai. Toliau vykdomi tyrimai, kad Kryžkalnio memoriale būtų įamžintos visos identifikuotos didvyriškai ir morališkai nesuklydusios rezistencijos aukos.
Noriu pabrėžti, kad įgyvendindamas memorializacijos veiklas centras ne vienus metus bendradarbiavo su A. Vyšniūnu, kuris viešojoje erdvėje nuolat pabrėžia savo vaidmenį įprasminant politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovotojų atminimą, tačiau dažnai nutyli naudotus centro resursus, duomenis, iniciatyvas, nuveiktus darbus ir pasiektus rezultatus.
Keista, kad iš esmės tik su savimi A. Vyšniūnas sieja tolesnę memorializacijos plėtrą Lietuvoje bei užsienyje. Aš ją matau kaip Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tęstinę ir sėkmingą veiklą.
Tarptautinis bendradarbiavimas. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras yra Prahoje reziduojančios europinės istorinės atminties platformos narys steigėjas, net du kartus – 2013 m. ir 2024 m. – organizavęs Vilniuje metinius tarptautinių ekspertų suvažiavimus. Centro pastangomis ir finansavimu Lietuva yra pirmoji ir kol kas vienintelė iš Baltijos šalių eksponavusi savo laisvės kovų istoriją Vašingtono Komunizmo aukų muziejuje, atsidariusiame 2022 m. birželį. Tai bendradarbiavimo sutarties su Komunizmo aukų memorialo fondu (JAV) rezultatas.
Iki paskutinio momento centras bendradarbiavo su Vladimiro Putino Rusijos teismų uždarytos žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ tyrėjais. 2024 m. Lietuvoje pirmąkart minėtos Ruandoje 1994 m. vykdyto genocido prieš tutsius 30-osios metinės – diplomatiniam korpusui reikšmingas renginys. 2024 m. centras padėjo Baltarusijos visuomeninei organizacijai organizuoti parodą ir Laisvės dienos minėjimą.
Centro mokslininkai ir muziejininkai šiandien turi galimybę dirbti su Vengrijos valstybės saugumo istorijos archyvu, Witoldo Pileckio solidarumo ir drąsos institutu Lenkijoje. Visose Baltijos valstybėse vykdomos veiklos su Moldovos Respublikos nacionaliniu istorijos, Lenkijos Sibiro memorialiniu ir Gdansko II pasaulinio karo muziejais.
Vyksta darbai pagal memorandumą tarp Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Kazachstano Valichanovo istorijos ir etnologijos instituto, Lietuvos istorijos instituto ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos. Palaikomi glaudūs profesiniai ryšiai su Estijos istorinės atminties institutu, Ukrainos nacionalinio atminimo instituto Valstybiniu archyvu, jau nekalbant apie ilgametę partnerystę ir asmeninius ryšius su Nacionalinės atminties institutu – Nusikaltimų prieš Lenkijos tautą persekiojimo komisija.
Veiklos retrospektyvą apibendrinant
Analitiškai žvelgiant akivaizdu, kad centras kaip misiją nuosekliai realizuoja net kelis strateginius tikslus.
Pirma, tai istorinės neteisybės registravimas ir dokumentavimas – kaip moralinė valstybės pareiga. Tai istorinis apskaitos darbas, saugantis atmintį per faktų diskursą.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras veikia kaip tiltas tarp fundamentaliojo mokslo ir visuomenės.
Antra, tai institucinis atminties įprasminimas per valstybės mechanizmus. Nors centras neturėjo biurokratiškai deklaruotos vizijos ir misijos, jis formavo veikiamąją istorijos politiką, kurią galima pavadinti instituciniu atminimo įtvirtinimu. Tai apėmė istorines pažymas teismams, prokuratūrai, Seimo komisijoms, dalyvavimą darbo grupėse dėl paminklų ir atminimo ženklų, koordinuotą partizanų palaikų paiešką ir perlaidojimo procesus, archyvinių KGB dokumentų viešinimą ir tyrimus.
Būtent savo darbais – faktų disciplina centras formuoja valstybės istorinės atminties politiką. Pripažįstu, pasitaikė klaidų, bet tiesa ir tai, kad centro edukacinė, leidybinė ir muziejinė veikla rodo mokslinio objektyvumo, istorinio tikslumo ir ekspertinio patikimumo siekį net ir tada, kai viešoji opinija ar politinė aplinka reikalauja kompromisų.
Pastaraisiais metais centras kryptingai vykdo atminties sklaidą kaip atsparumo propagandai veiklą. Po 2022 m. centras aiškiai įvardijo, kad istorinės atminties sklaida – tai ir švietimas, ir geopolitinio atsparumo stiprinimo priemonė, reaguojant į Rusijos dezinformaciją, totalitarinių režimų grįžimą, antisemitinės retorikos plėtrą.
Taigi centro veikla susiformavo ne kaip mechaninis administravimas ar proginių atminties datų minėjimas. Tai nuosekli, vertybėmis grįsta ir strateginį gylį turinčių fundamentalių tyrimų bei istorinės atminties įamžinimo veikla, trunkanti dešimtmečius ir šiandien duodanti rezultatą tiek visuomenei, tiek valstybei.
Pabaigai
Atminties politika privalo išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslinio tikslumo ir visuomenės poreikio suprasti, ką reiškia okupacijos, tremtys, rezistencija ar Holokaustas šiuolaikiniam žmogui. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras veikia kaip tiltas tarp fundamentaliojo mokslo ir visuomenės.
Viešoje A. Vyšniūno kritikoje dažnai girdime: „centras neformuoja istorijos politikos“. Tačiau ši pozicija nepaiso fakto, kad istorijos politika nėra deklaracija, – tai veiksmas. Atminties politika, kurią vykdome, yra daugiau nei pasakojimas – tai atsakingas įsipareigojimas bendruomenei, valstybės pamatams, istorinei tiesai.
Demokratinėse šalyse valstybės istorinės atminties politika yra decentralizuota, todėl ji yra visų įsitraukusių ir skirtingai suinteresuotų šalių (institucijų, NVO, pavienių asmenų, politinių veikėjų, akademinės bendruomenės, entuziastingų mėgėjų, specializuotos žiniasklaidos, kt.) veiklos rezultatas.
Šiandien Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras stiprina mokslinį potencialą ir kelia veiklos kvalifikacijos kartelę, siekdamas pritraukti jaunų perspektyvių specialistų. Centras mato valstybės istorinę atmintį globalių grėsmių kontekste – nuo karo Ukrainoje iki istorinės atminties atsparumo terorizmui ir antisemitinei propagandai ir kviečia dirbti kartu teikiant konstruktyvią kritiką ir pasiūlymus.
