Jei amerikiečiai nuspręstų perkelti savo karius iš Vokietijos, viena iš dislokacijų vietų galėtų būti Persijos įlankos šalys. Pažvelkime giliau, kokią galią šiame regione turi sukūrę amerikiečiai.
Jungtinių Valstijų ginkluotosios pajėgos bazes turi visose Persijos įlankos šalyse, išskyrus, žinoma, Iraną. Praėjusių metų duomenimis, čia dislokuota nuo 40-ies iki 50-ies tūkstančių amerikiečių karių.
Kiekviena bazė turi savo karinę paskirtį – taip užtikrinami Jungtinių Valstijų strateginiai interesai regione, kurie susiformavo Šaltojo karo metais: atgrasyti Rusiją (dabar ir Kiniją), padidinti savo geopolitinį svorį, taip pat – kas dabar skamba ironiškai – išlaikyti įtaką penktadaliui pasaulio naftos ir gamtinių dujų išteklių.
24-ių hektarų Al Udeido oro bazė, esanti dykumoje netoli Kataro sostinės Dohos, yra Jungtinių Valstijų Centrinės vadavietės užsienio būstinė. Iš čia vadovaujama karinėms operacijoms nuo Egipto iki Kazachstano. Tai didžiausia Jungtinių Valstijų bazė Artimuosiuose Rytuose, čia dislokuota apie 10 000 karių.
Amerikietiškų bazių skaičiumi regione pirmauja Kuveitas. Čia karinis personalas irgi didžiausias – 13,5 tūkstančio karių. Kuveitas gausų Jungtinių Valstijų karinių pajėgų kontingentą priėmė po Persijos įlankos karo. Viena iš bazių – Ali Al Salemo oro bazė – yra vos už 40-ies kilometrų nuo Irako sienos ir vadinama „Uola“ dėl izoliuotos ir atšiaurios aplinkos. Per šį karą Iranas atakavo visas Kuveite esančias amerikiečių bazes, išskyrus vieną.
Dabar JAV išlaiko savo pajėgas ir Irake, Al Asado oro bazėje, kur remia Irako saugumo pajėgas ir prisideda prie NATO misijos. 2020 metais ši bazė tapo Irano raketų smūgių taikiniu – tai buvo atsakas į Jungtinių Valstijų įvykdytą Irano generolo Qasemo Soleimani nužudymą.
Bahreine įsikūrusi Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno Penktosios flotilės vadavietė. Ji atsakinga ir už Persijos įlanką, Raudonąją jūrą, Arabijos jūrą bei dalį Indijos vandenyno.
Al Dafros oro bazė, esanti į pietus nuo Jungtinių Arabų Emyratų sostinės Abu Dabio ir bendrai naudojama su emyratų oro pajėgomis, yra svarbus Jungtinių Valstijų oro pajėgų centras, iš kurio buvo vykdomos operacijos prieš „Islamo valstybę“, taip pat žvalgybinės misijos visame regione.
Dubajaus – Džebel Ali uostas, nors ir nėra oficiali karinė bazė, tai didžiausias Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno uostas Artimuosiuose Rytuose, kuriame reguliariai lankosi amerikiečių lėktuvnešiai ir kiti laivai.
Saudo Arabijoje Jungtinių Valstijų kariuomenė veikia bendradarbiaudama su vietos vyriausybe. Užtikrinami oro ir priešraketinės gynybos pajėgumai bei remiamos Amerikos karinių orlaivių operacijos. 60 kilometrų į pietus nuo sostinės Rijado, princo Sultano oro bazėje yra aptarnaujamos „Patriot“ ir THAAD raketų sistemos.
„Jungtinės Valstijos įsitraukė į šį konfliktą manydamos, kad galinga karinė galia apribos Irano sprendimų priėmimo galimybes ir privers jį greitai pasiduoti. Taip neatsitiko ir, mano nuomone, neatsitiks. Amerika padarė esminę klaidą, nes Vašingtone smarkiai nuvertinami Irano kariniai pajėgumai ir valdžios institucijų pasipriešinimas“, – teigia Šiaurės vakarų universiteto Katare profesorius Matteo Capasso.
Jungtinės Valstijos taip pat turi bazių Artimuosiuose Rytuose toliau už aplinkines Irano šalis. Kai kurios iš šių bazių tapo Irano dronų ir raketų taikiniu.
Kipre esanti Akrotyrio britų karinė bazė, kurioje dislokuotos amerikiečių pajėgos, patyrė smarkų dronų antpuolį, kurį, kaip įtariama, surengė Irano remiama Libano karinė grupuotė „Hezbollah“. Šio konflikto metu tai buvo pirmas išpuolis prieš Europos šalį.
Taip pat apšaudytas netoliese esantis Izraelis, o Jordanijoje esanti oro bazė perėmė raketas virš vietovės, kuri, atrodo, buvo daugiausia nutolęs Irano sausumos taikinys.
Irano atakų kol kas išvengė karinės amerikiečių bazės Džibutyje, Egipte ir Turkijoje.
Visų šių Jungtinių Valstijų bazių Artimuosiuose Rytuose tinklas yra vienas didžiausių amerikiečių karinės galios regionų pasaulyje.
Teoriškai tai užtikrina daugiasluoksnį atgrasymą: jūrų pajėgos saugo jūrų kelius; oro pajėgos leidžia greitai reaguoti; o sausumos pajėgos suteikia galimybę siųsti pastiprinimą karinėse operacijose. Tačiau Irano strategija prisitaikė prie regioninės jėgų pusiausvyros – šalis pasitelkia dronus, sparnuotąsias raketas ir savo sąjungininkes karines grupuotes, kad galėtų vykdyti tikslius smūgius ir mažinti Jungtinių Valstijų karinę viršenybę.
Net ir itin apsaugotos, strategiškai svarbios vietos tapo pažeidžiamos palyginti lengvai. Paradoksalu – Jungtinių Valstijų karinis buvimas Persijos įlankos regione turėjo garantuoti šalims saugumą, tačiau per vieną dieną šis buvimas ne tik jų neapsaugojo, bet ir pavertė Irano režimo taikiniu.
Per pirmą karo mėnesį Iranas surengė beveik pusšešto tūkst. raketų ir dronų atakų. Jos buvo nukreiptos prieš amerikiečių bazes ir svarbiausius objektus septyniose arabų šalyse.
Remiantis duomenimis, surinktais iš nukentėjusių šalių gynybos ministerijų ir oficialių informacijos centrų, labiausiai atakuoti buvo Jungtiniai Arabų Emyratai.
Jungtinių Arabų Emyratų Gynybos ministerija pranešė, kad nuo karo pradžios jos sistemos neutralizavo daugiai nei 400 balistinių ir 15 sparnuotųjų raketų, taip pat beveik 2 tūkst. dronų.
