Reikia pripažinti, kad apie Suomiją Lietuvoje kalbama ir rašoma palyginti retai. Keletą kartų žiniasklaidoje ši šalis buvo pateikta kaip pavyzdys Lietuvai, kaip reikia ruoštis gynybai prieš Rusiją ir mobilizuoti plačiąją visuomenę. Iš tiesų, šioje turtingoje atokioje šiaurinėje valstybėje, kurioje gyvena apie 5,6 mln. žmonių, kariniuose rezervuose yra apie 900 tūkst. Suomijos piliečių, pasiruošusių ginti savo šalį. Tikimasi, kad iškilus pavojui Suomija iškart galėtų mobilizuoti apie 280 tūkst. kariauti pasirengusių žmonių.
Rusijos agresija prieš Ukrainą, prasidėjusi 2014-aisiais ir išsiplėtusi 2022-aisiais, priartino Suomiją prie trijų Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) ir net, galima sakyti, padarė ją labai panašią į jas. Rašau tai todėl, kad, kaip ir Baltijos valstybės, Suomija patyrė intensyvų, emocinį susitapatinimą su Ukrainos skausmu. Ėmė atrodyti, kad Ukrainos karas tapo ir Suomijos karu. Kaip ir Baltijos valstybės, Suomija nepagailėjo karinės pagalbos Ukrainai. Pasak Suomijos užsienio reikalų ministerijos, Suomijos karinė pagalba Ukrainai siekia net 3 mlrd. eurų. Dar milijardas paskirtas ekonominei ir humanitarinei pagalbai. Kaip ir Baltijos valstybės, Suomija atvėrė duris pabėgėliams; tiesa, fokusuodamasi į žmones su negalia. Praeitais metais Suomijos prezidentas Alexanderis Stubbas ir Volodymyras Zelenskis pasirašė bendradarbiavimo saugumo srityje sutartį.
Susitapatinimas ir pagalba buvo ne tik vyriausybinė. Ukrainiečiams palaikymą išreiškė ir visuomenė. Kaip Baltijos valstybėse, taip ir Suomijoje miestų gatvėse plevėsavo (ir daug kur tebeplevėsuoja) Ukrainos vėliava. Išreikšdamos palaikymą ukrainiečių kariams, 2023-iųjų žiemą Suomijos moterys ėmė megzti ir į Ukrainos frontą siųsti vadinamąsias „snaiperių pirštines“ – tokias, kokias suomių snaiperiai naudojo per Žiemos karą (1939–1940 m.), pritaikytas nusitaikyti šautuvu. 2022-aisiais prasidėjusi plati Rusijos agresija prieš Ukrainą suomiams priminė šį karą, kuris pareikalavo apie 27 tūkst. suomių gyvybių. Nors tuo metu Suomijai pavyko atsilaikyti prieš sovietų agresiją, šalis neteko daug gyventojų ir dalies teritorijų. Visgi tai buvo trauminė patirtis, ir (panašiai kaip Baltijos valstybėse atmintis apie Stalino laikų deportacijas ir represijas) ji atgijo Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje. Kaip ir Baltijos valstybių atveju, šios trauminės patirties prisiminimas daugelį suomių priartino prie ukrainiečių.
V. Zelenskis, puikiai suprasdamas Žiemos karo atminties svarbą Suomijai, ją prisiminė kreipdamasis į Suomijos parlamentą su pagalbos prašymu jau 2022-ųjų balandį. 2025-aisiais, savo antrojo vizito į Helsinkį metu, Zelenskis vėl prisiminė Suomijos istoriją priešinantis Sovietų Sąjungai ir prisipažino, kad mato Suomiją kaip pavyzdį, kuriuo reikia sekti – taip pat stojant į NATO ir Europos Sąjungą.
Kaip ir Baltijos valstybėse, emocinis susitapatinimas su Ukraina Suomijoje paveikė atminties politiką. Prisimenama ne tik agresyvi Sovietų Sąjungos elgsena Žiemos karo metu, bet ir Suomijos „neutralitetas“ Šaltojo karo metais – ar tikrai tai buvo „neutralitetas“, kurį atseit „geranoriškai“ leido Sovietų Sąjunga, ar spaudimas likti Sovietų Sąjungos įtakos sferoje? Neapsieita ir be paminklų, susijusių su Sovietų Sąjunga, nukėlimo. Nukelti paminklai Leninui, stovėję Turku ir Kotkos miestuose, taip pat nukeltas ir Sovietų Sąjungos 1989-aisiais dovanotas „Pasaulio taikos“ monumentas, stovėjęs Helsinkyje. Šis 6,5 metro aukščio paminklas vaizdavo žmones, laikančius pasaulį, ir jis perkeltas į Helsinkio meno muziejų.
Tačiau karinės grėsmės akivaizdoje darosi sudėtinga atvirai kalbėti apie kontroversiškas istorijos atkarpas, tokias kaip kolaboravimas su Sovietų Sąjunga ar nacių valdoma Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais. Taip yra ne tik trijose Baltijos valstybėse, taip yra ir Suomijoje. Atrodo, kad visuomenės trokšta paprastesnio pasakojimo su „tikrais“ herojais ir „tikrais“ niekšais. Kaip ir trijų Baltijos valstybių atveju, Suomijoje vienas įtempčiausių atminties konfliktų yra susijęs su kolaboravimu su nacistine Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais. Po Žiemos karo (1939–1940 m.) ėjo vadinamasis „Tęstinis karas“ (1941–1944 m.), per kurį Suomija buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkė ir kovėsi prieš Sovietų Sąjungą. To karo metu 1 408 suomiai savanoriškai prisijungė prie nacistinės Vokietijos „Waffen-SS“ ir tarnavo Vikingų divizijoje. Manoma, kad šie vyrai dalyvavo civilių ir žydų žudynėse Ukrainoje ir Kaukaze. Iki 2018 metų šie savanoriai buvo laikomi nekaltais, apolitiškais jaunuoliais. Kai kurios grupės net juos laikė gerbiamais Suomijos kariais, kovojusiais prieš Sovietų Sąjungą.
Dėl tarptautinio spaudimo 2018 metais Suomijos vyriausybė užsakė istorinį tyrimą, kurio metu buvo išaiškinta, kad mažiausiai penki suomiai „Waffen-SS“ savanoriai dalyvavo žudynėse. Atminties konfliktas, susijęs su šiais savanoriais, atgijo po 2022-ųjų, kai jų atmintį ėmėsi ginti dešinės pakraipos Suomių partija, ir kai išsiplėtęs Rusijos karas prieš Ukrainą sustiprino suomių palaikymą visiems, kas priešinosi Sovietų Sąjungai. Istoriko André Swanströmo tyrimas apie „Waffen-SS“ savanorius, kuriame argumentuota, kad antisemitizmas ir nacių ideologija buvo priežastys, skatinusios šiuos žmones įsivelti į žudynes, dar padidino įtampą.
Kaip Baltijos valstybėse, taip ir Suomijoje Rusijos karas prieš Ukrainą tapo naujų identitetų kūrimo bei pokyčių atminties politikoje dalimi. Visoms šioms šalims ir jų visuomenėms svarbu išgirsti A. Swanströmo žodžius, šiais metais pasakytus interviu žurnalui „Spiegel“: „Mes neturėtume tapti veidrodiniu Rusijos, atmetančios bet kokius kritiškus jos istorijos vertinimus, atspindžiu.“ Jei taip atsitiktų visose keturiose Baltijos valstybėse, karas su Rusija būtų pralaimėtas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
