Jau ilgą laiką gyvuoja stereotipas, kad Kaunas – pats lietuviškiausias miestas, kur net sovietmečiu dažniausiai skambėjo ne rusų, bet lietuvių kalba, o žmonės vienas kitą vadino ne piliečiais, draugais, o ponais. Tačiau, tiesą sakant, nepaisant to lietuviškumo, mano prisiminimai apie Kauną iš vėlyvojo sovietmečio ir Sąjūdžio laikų nėra patys geriausi. Iš Vilniaus atkeliavusioms jaunuolėms nebuvo saugu net ankstyvu pavakariu vaikščioti Laisvės alėja. Teko išgirsti gąsdinimų ir pašaipų.
Drįstu teigti, kad tokia kelionė neretai galėjo tapti nemalonia, net skaudžia patirtimi. Skyrėsi žmonių bendravimas, jaunimo apranga ir kultūra. Jei devintajame dešimtmetyje Vilniuje daugeliui jaunimo buvo priimtina „pankų“ kultūra, tai atvykus į Kauną akis rėžė treningų gausa.
Šiandien Kauno nebeatpažinsi. Daug kur skamba ne tik lietuvių, tačiau ir anglų, rusų kalbos. Apranga ir mados tarp Vilniaus ir Kauno (kaip, beje, ir kitų Europos miestų) nebesiskiria. Atrodo, kad nebeliko ir pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais gyvavusios konkurencijos tarp Vilniaus ir Kauno. Kaunas rado savo vietą Europoje ir tapo moderniu daugiakultūriu Lietuvos miestu, tampriais ryšiais susietu su Vilniumi ir kitais Lietuvos, pasaulio miestais. Jis didžiuojasi architektūra, istorija, savo kosmopolitiniais universitetais ir jų pasiekimais, į Kauną noriai vyksta turistai iš viso pasaulio.
Kas atsitiko? Kur dingo sovietmečio „lietuviškasis“ Kaunas su uždara kultūra ir priešiškumu konkurentu laikomam Vilniui? Klausantis pranešimų neseniai vykusioje Vytauto Didžiojo universiteto konferencijoje „Miesto gyvenimo ritmas“, kurioje jau dvidešimt devintus metus diskutavo Kauno istorijos mylėtojai, supratau, kad tikrasis šimtmečiais formavęsis Kauno veidas ir yra būti daugiakultūriu miestu. Kaip knygoje „Kaip Kovno tapo Kaunu“ rašė Mindaugas Balkus, Kauną su lietuviškumu galima sieti tik apie kokį šimtmetį. 1897 metų Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, tuo metu lietuvių Kaune buvo vos 5,8 proc., o didžioji dalis (35 proc.) gyventojų buvo žydai. Net ir Lietuvai iškovojus nepriklausomybę, tarpukariu (1923 m.) Kaune buvo tik 59 proc. lietuvių, ir iki 1923 m. gatvių pavadinimai lentelėse buvo lietuvių, lenkų ir jidiš kalbomis. Sparti ir kartais prievartinė lituanizacija pavertė „Kovno“ Kaunu ir 1938 m. lietuvių procentas mieste išaugo iki 61,4 proc. Sovietmečiu Kauno lituanizacija nenutrūko.
Be abejo, Kaunui tapti daugiakultūriu, kosmopolitiniu miestu padėjo universitetai. Koks šiandien būtų Kaunas be Vytauto Didžiojo universiteto, be Kauno technologijos universiteto? Miesto centre akį traukia plakatai su užrašu „Pasirinkimas – Kaunas“, pasakojantys KTU besimokančių užsienio studentų, atvykusių iš tolimiausių pasaulio kampelių, gyvenimo istorijas. Užsienio studentų akimis žiūrint, Kaunas – tai gyvybingas, atviras miestas, kuriame yra vietos ir jaukioms kavinėms, ir sportui, ir įvairioms tikėjimo bendruomenėms. Su nostalgija prisimenu VDU 2016 ir 2018 metais dėstytus politologijos kursus – daugiau nei pusė studentų auditorijoje buvo atvykę iš įvairių užsienio šalių, o įvairios jų patirtys be galo praturtindavo diskusijas, kurios tęsdavosi net ir pasibaigus paskaitai skirtam laikui. Nemeluosiu pasakydama, kad daugelis mano kolegų iš JAV norėtų nors trumpam padėstyti Kauno universitetuose. Džiugu, kad šios mokslo įstaigos yra tokios atviros užsienio studentams ir dėstytojams, taip pat išeivijoje gyvenantiems lietuviams.
2022 metų Kauno, kaip Europos kultūros sostinės, patirtis sukūrė naujų daugiakultūrių erdvių, sužadino norą domėtis Kauno įvairialype tapatybe ir Kaune gimusiais ar gyvenusiais žmonėmis, kurie tapo žinomi tarptautiniame lygmenyje. Vienas pavyzdys – Lėja Goldberg, žymi poetė, rašytoja, rašiusi hebrajų kalba, kurios kūriniai laikomi vienais svarbiausių Izraelio literatūroje. Kauno centre ant namo sienos akį patraukia jausmingas jos eilėraštis apie žmones, kurie turi kelias gimtines: „Gal paukštis klajojantis, tik tas / Pakibęs visad tarp dangaus ir žemės / Dviejų gimtinių skausmą supras.“
Kuriama ir prieš Holokaustą gyvenusios gausios Kauno žydų bendruomenės atmintis (žinoma, ir šiandien Kaune yra gyvybinga ir aktyvi žydų bendruomenė). Kiemo galerijoje Ožeškienės gatvėje čia tarpukariu gyvenusių žydų šeimų nuotraukos menininko Vytenio Jako buvo perkeltos ant namų sienų, papasakojant jų gyvenimo istorijas. Ši gatvės meno galerija įkurta netoli sinagogos – tame miesto rajone, kur tarpukariu daugiausia gyveno žydų šeimos.
Nenoriu sumenkinti dar neišspręstų Kauno atminties ir daugiakultūriškumo problemų. Visai netoli Kiemo galerijos, kurią galima pavadinti daugiakultūre erdve, kabo atminimo lenta 1941 metų Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) partizanams atminti. Joje rašoma, kad 1941 m. birželio sukilimas buvo „sėkmingas“. LAF antisemitizmas ten nepaminimas. Sukilimo atminimo vietų yra ir daugiau, ir jos primena apie tebetvyrančias įtampas, susijusias su 1941 metų birželio atmintimi – tai ir Holokausto pradžia, ir mėginimas atkurti nepriklausomą (bet etniškai vienalytę) Lietuvos valstybę.
Daugiakultūrės tapatybės ir demokratiškos atminties kūrimas pogenocidinėse visuomenėse nėra lengvas. Kaunas – ne išimtis. Tačiau negalima nepastebėti didelių miesto tapatybės pokyčių, įvykusių mieste per pastarąjį dešimtmetį. Iš „lietuviškiausio“ Lietuvos miesto Kaunas virto daugiakultūriu pasaulio miestu, gyvenančiu savo ritmu ir atviresniu „kitokiems“ nei jis.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
