Viena mano studentė kaip tik šiemet parašė baigiamąjį darbą apie Joniškio žydų bendruomenės istoriją ir atmintį. Perskaitęs jos rašinį, susidariau įspūdį, kad Joniškis savo žydų bendruomenės atminčiai skiria išties nemažai dėmesio ir kad turi puikių lyderių – kitaip nei daugelis kitų Lietuvos miestų.
Šioje srityje daugiausia yra nuveikęs Joniškio istorijos ir kultūros muziejus, aktyviai bendradarbiaujantis su miesto valdžia, kuri, regis, kitaip nei daugelis (o gal ir dauguma) kitų miestų valdžių, suvokia Joniškio atminties svarbą. Akivaizdžiausiai tai liudija sutvarkytas sinagogų kompleksas miesto centre ir jų ekspozicijos bei neseniai atnaujintas paminklas masinių žudynių vietoje Vilkiaušio miške.
Pats neseniai feisbuke džiaugiausi, kad joniškiečiams pavyko pasikviesti talentingą skulptorių Luką Šiupšinską, kuris sukūrė kuklią ir įsimintiną kompoziciją „Atmintis“. Visgi šiandien turime konfliktą. Lietuvos žydų (litvakų), taip pat Šiaulių apskrities žydų bendruomenės ragina paminklą išardyti, nes jis, atseit, įrengtas nepaisant judėjų religinių kanonų, draudžiančių kasinėti kapinių teritorijoje.
Tie, kurie domisi žydų kultūra, žino, kad judėjų papročiai draudžia kapinėse atlikti žemės judinimo darbus, kad nebūtų paliesti ir išardyti palaikai. Sena, įdomi ir prasminga tradicija. Dar jautresnė situacija yra tose vietose, kur nužudytųjų palaikai, naciams vykdant „Operaciją 1005“, buvo sudeginti ir sumaišyti su smėliu, tada palaikus čia galima dar lengviau užkabinti.
Pabandysiu iškristalizuoti ir sudėlioti savo požiūrį į situaciją, nes vienoks ar kitoks sprendimas dėl šios vietos gali tapti precedentu.
Iš viešai prieinamos informacijos galima daryti išvadą, kad paminklo rekonstrukcija ir papildymas naujais architektūriniais elementais nebuvo suderintas su paveldosaugininkais ir žydų bendruomene. Tą galėtų pakomentuoti Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus darbuotojai. Galbūt jiems trūko informacijos, kaip ir su kuo derinti, bet intuicija sako, kad blogos valios čia nebūta. Ką ir kalbėti – Joniškio muziejus viena daugiausia nuveikusių įstaigų Lietuvos žydų įamžinimo srityje.
Ar apskritai reikėjo šios rekonstrukcijos? Manau, taip. Sprendžiant iš nuotraukų, po audros vieta buvo stipriai suniokota. Man labiausiai kliūva ūkiškas sprendimas apjuosti paminklo perimetrą standartinėmis trinkelėmis. Tai veikiausiai nebuvo architekto sumanymas, bet vietinė iniciatyva praktiniais sumetimais.
Ar reikėjo papildyti paminklą naujais elementais? Man toks sumanymas pasirodė labai įdomus. Pastaruoju metu Lietuvoje imama šiek tiek kalbėti apie Holokausto vietų individualizavimą, savitumo suteikimą, kad nebūtų kaip nuo vieno sovietinio kurpalio. L. Šiupšinsko kompozicija – vienas pirmųjų bandymų.
Kokia buvo šio sumanymo intencija? Ar ja siekta pažeisti nužudytųjų ramybę? Atsakymas akivaizdus – ne. Priešingai: tikslas buvo pagerbti aukas sutvarkant kapą, jo aplinką ir suteikiant vietai pridėtinę vertę. Vien šis argumentas galėtų padėti diskusiją nuleisti į ramesnę tonaciją.
Niekas nesiginčys, kad kapstytis ir kasinėti žydų kapinėse (tiesą pasakius, ir kitose) nevalia, išskyrus išskirtinius atvejus, gavus leidimą ir prižiūrint atsakingam žydų bendruomenės asmeniui. Svarbiausias dalykas – nepaliesti ir nepažeisti palaikų. Todėl, tarkime, jei dirbama lėtai, atsargiai, sluoksnis po sluoksnio nuimant žemę – kaip įpratę archeologai – palaikų išniekinimo (=palietimo) pavojus tampa minimalus ar jo visai nelieka.
Tačiau toks nerimas nelabai ką turi bendra su memorialo Vilkiaušio miške situacija, nes čia, mano žiniomis, nebuvo kasama. Vilkiaušio memorialo tvarkybos atvejis kaip tik yra pavyzdys, kaip tokios vietos turėtų būti tvarkomos. Atsižvelgiant į judėjų papročius, kurie draudžia kasybą kapinėse, betoniniai kubeliai buvo sudėti į ant žemės sumontuotas metalines konstrukcijas, o konstrukcijos apkastos juodžemiu. Uždedu kursyvą, nes mes pernelyg mažai žinome, kaip turėtų būti tvarkomos tokios vietos.
Kokia buvo šio sumanymo intencija? Ar ja siekta pažeisti nužudytųjų ramybę? Atsakymas akivaizdus – ne.
Turint galvoje, kaip jautriai dirbo architektas ir kaip stengėsi Joniškio muziejus, LRT pagarsintame straipsnyje nuskambėję priekaištai atrodo neadekvatūs. Kaip ir Šiaulių žydų bendruomenės pirmininkės argumentas apie „vaikščiojimą ant aukų amžinojo poilsio vietos“.
Kaip kitaip galėtume nueiti į kapus ir būti juose? O kalbant apie Holokausto aukų kapus, tokiose vietose žudynių duobių kraštai dažnai būna pažymėti borteliais, bet ar jie tiksliai atitinka duobės kontūrą – to tikrai nežinome ir galime „užlipti“ ant palaikų.
Tad ką gi dabar daryti? Kol kas egzistuoja dvi nuomonės: A) palikti viską, kaip yra, arba B) naujus elementus pašalinti.
Mano nuomone, reikėtų viską palikti, nes, kiek suprantu, rimtų pažeidimų, nebuvo. Šalinčiau tik standartines trinkeles, kurios nedera prie šios vietos. Gali būti, kad būtent jas klojant reikėjo atkelti vejos dangą? Visgi šį trinkelių taką būčiau linkęs iš principo atskirti nuo paminklo. O šis sumontuotas pavyzdingai (žr. nuotraukas).
Esu įsitikinęs, kad ši baimė „prašauti“ Holokausto aukų atminčiai kenkia ne mažiau nei abejingumas.
Kodėl palikti? Todėl, kad pažeidimo nebuvo ir todėl, kad tai meno kūrinys, kuris žadina vaizduotę, skatina lankytojus įsijausti ir apmąstyti, kas čia yra įvykę. Tai svarbiausias bet kokio atminties ženklo uždavinys. Įsivaizduoju čia ateinančius mokinius. Jiems tai tikrai darys įspūdį, o mokytojai turės „kabliuką“ pasakojimui pradėti.
Pasikartosiu: tai, kad projektas galbūt nebuvo iki galo suderintas, nėra sveikintina. Ir trinkelės atrodo utilitariai. Vis dėlto šiuo atveju didesnį nerimą kelia ne pats galimas taisyklių pažeidimas, o tai, kaip šis atvejis paveiks panašias ateities iniciatyvas – ar tie, kurie sumanys vienaip ar kitaip įamžinti Holokausto atminimą, geriau pagalvoję – neatsitrauks? Bijodami ką nors padaryti „ne taip“.
Esu įsitikinęs, kad ši baimė „prašauti“ Holokausto aukų atminčiai kenkia ne mažiau nei abejingumas. Manyčiau, kad ir didieji mūsų projektai, pavyzdžiui, Žydų istorijos muziejaus projektas buvusiuose Sporto rūmuose, vos stumiasi todėl, kad visi siaubingai įsitempę ir bijo padaryti „fatališką“ klaidą. O kūrybai reikalinga laisvė. Ne beribė, bet šiokia tokia.
Žvelgiant praktiškai, reikėtų dar kartą peržiūrėti ir pasitvirtinti taisykles, kaip reikia tvarkyti tokias vietas. Nepriklausomybės pradžioje šiam tikslui buvo parengtos specialios gairės – nežinau, ar jos šiandien dar žinomos, ar naudojamos. Taip pat svarbu žinoti, su kokiomis institucijomis savivaldybės turi susisiekti. Šiuo atveju su Šiaulių žydų bendruomene, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene, o gal galima tiesiai kreiptis į Žydų kapinių komitetą Londone? Bet tai nesunkiai sutvarkomi dalykai. Svarbiausia – neprarasti pasitikėjimo.
